Nukopijuota
Garsinė Jono Meko instaliacija „PETRARKAI“ (2003)
  • Nuo 2022-11-09
  • Iki 2022-12-11
  • Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

„PETRARKAI, VAIKŠČIOJUSIAM PROVANSO KALVOMIS“

„Petrarkai“ (To Petrarca) sudaro 54 mano atliktų garsinių įrašų fragmentai, kurie ištraukti iš mano pastarųjų keturiasdešimties metų garsinių dienoraščių, juose – Niujorko garsai, gamtos garsai, garsai iš mano kelionių, dainavimo su mano draugais. Jų trukmė nuo dvidešimties sekundžių iki keturių minučių. Jie sujungti panašiai, kaip ir vaizdiniai fragmentai mano filmuose. Jų galima klausytis taip pat, kaip žiūrėti mano dienoraštinius filmus. Tai mano garsų dienoraščiai.

Jonas Mekas

„Petrarkai, vaikščiojusiam Provanso kalvomis“ sudaro garsinį dienoraštį iš 51 segmento, įrašyto skirtingomis aplinkybėmis. Jie primena „dienoraštinį filmą“ – žanrą, kurį suformavo pats Jonas Mekas; jame nėra tokiai produkcijai būdingų priemonių; tematika, laikas, vieta nėra specialiai adaptuojami. Mekas yra garsiausias savo subjektyviais, dokumentiką primenančiais, kasdienybę fiksuojančiais įrašais – dažnai ne itin kasdieniškose situacijose, kai jis apsuptas žymių menininkų ir draugų. Savo filmuose, kurie neretai nebylūs, tokie paprasti įrašai peržengia tradicines šio meno ribas dėl itin intuityvaus, muzikinio jų montažo. Kiek priešingai nei įprasta, šiame „filme“ nėra vaizdų – tik garsinis koliažas. Įrašai iš skirtingų laikotarpių, nuo 7-ojo dešimtmečio iki pat dabar; juose persipina tai, kas asmeniška, ir tai, kas politiška. Nuo karvių varpelių Alpėse – iki japonų vienuolio, šluojančio Kyote. Nuo garsų Andy Warholo laidotuvėse – iki nelemtos Rugsėjo vienuoliktosios dienos. Nuo jo  „Bolex“ kameros skleidžiamų garsų –  iki Niujorko metro garsų, Jonui Mekui ir Peteriui Kubelkai deklamuojant Vogelweide. „Petrarkai“ pirmą kartą buvo pristatyta parodoje „Kamera Jonui“ (A Camera for Jonas) 2003 m. Paryžiuje.

Iš EXPLODING CINEMA