Radijo bangomis, namudinėmis plokštelėmis, pagamintomis ant rentgeno nuotraukų, magnetofono juostomis sklidusi populiarioji vakarietiška muzika nelengvai skynėsi kelią pro sovietinės cenzūros užkardas. Suskambus užburiantiems „The Beatles“ akordams, pasaulį apėmusi bitlomanija neaplenkė ir Lietuvos. Šokių aikšteles, kultūros namus užliejo „Kertukų“, „Aitvarų“, „Antanėlių“, „Gėlių vaikų“ ir kitų bigbito arba ankstyvojo roko grupių ritmai. Vilniuje ir Kaune vyko neoficialūs festivaliai, buvo pastatyta A. Lloydo Webberio roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“.

Po Romo Kalantos susideginimo ir 1972 m. Kauno įvykių (demonstracijos, areštai ir kt.) sugriežtėjo jaunimo kontrolė. Kai kurios populiarios grupės buvo priverstos nutraukti veiklą arba prisitaikyti prie gūdžių sovietmečio reikalavimų. Nepaisant „varžtų veržimo“, devintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo procesai, kurių sovietinė nomenklatūra nebepajėgė kontroliuoti: kūrėsi roko grupės, sugebėjusios apeiti reikalavimus bei įvairius apribojimus, didesniuose Lietuvos miestuose plito maištingos jaunimo subkultūros.

Prasidėjus „gorbačiovinei“ pertvarkai, atšaukta daug suvaržymų, į sceną tvirtai žengė ir drąsiai muzikavo nauji sunkiojo ir alternatyviojo roko, metalo, pankroko, kitokios moderniosios popmuzikos atlikėjai. Laisvėjimo kulminacija laikytini koja kojon su Sąjūdžiu žengę „Roko maršai per Lietuvą“.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, roko ir popmuzikos atlikėjai nedvejodami prisidėjo ginant nuo siautėjusios sovietų kariuomenės Spaudos rūmus; spontaniški koncertai buvo surengti ir 1991-ųjų sausį prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos.