Nukopijuota
Animacijos kolekcija. Gražina Brašiškytė

Gražina Brašiškytė (1920–1983) – pirmoji Lietuvos profesionali dailininkė-statytoja, kurios kūrybinis palikimas laikomas animacijos aukso fondu ir saugomas Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejuje. Sovietmečiu ilgą laiką Lietuvos animatoriai buvo rengiami Maskvoje. G. Brašiškytė viena pirmųjų tuometiniame Maskvos Kinematografijos instituto meno fakulteto Multiplikacijos (Animacijos) skyriuje studijavo animacijos meną.
Nors aplinkybės vertė menininkę dirbti Rusijoje, ji visą gyvenimą nenutraukė ryšių su Lietuva ir kasmet joje lankydavosi. G.Brašiškytė gimė 1920 m. spalio 19 d. Šiauliuose, ten baigė gimnaziją. 1937 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Prasidėjus karui, su šeima atsidūrė Alma-Atoje (Kazachstane), kur įstojo į laikinai išsikėlusio iš Maskvos Kinematografijos instituto meno fakulteto Multiplikacijos(Animacijos) skyrių. Mokslus baigė 1948 m. jau Maskvoje. Diplomuota specialistė grįžo į Lietuvą kupina norų kurti gimtinėje, bet nesulaukusi palaikymo, vėl išvyko į Maskvą. Čia ją priėmė „Sojuzmultfilm“ studija, kurioje Gražina kelerius metus dirbo dailininko-statytojo asistente, kartu su kūrybine komanda kūrė animacinius filmus: „Raudonoji gėlelė” – 1952 m.; „Drąsusis Pakas” – 1954 m.; „Auksinė antilopė” – 1954 m. ir kt. 1955 m. Gražina debiutavo kaip dailininkė-statytoja filme „Užburtas berniukas” (pagal S. Lagerlöf pasaką „Nilso kelionės”). 1959 m. sukūrė filmą lietuviška tematika „Gintarinė pilis”. 1961 m. jos statytas filmas „Drakonas” (Pietryčių Azijos pasakų motyvais) Indijoje, tarptautiniame festivalyje, buvo apdovanotas aukščiausiu – „Sidabrinio lotoso” – prizu; 1963 m. sukurtas filmas „Tarakonas” buvo įvertintas „Geriausio metų filmo” prizu. Kasmet išleisdama po filmą ar du, G. Brašiškytė išviso sukūrė 24 animacinius filmus: „Norų išsipildymas” –1957 m.; „Tolimosios salos paslaptis” – 1958 m.; „Mes ieškome juodulio” – 1969 m.; „Pasaka –ne pasaka” –1970 m. ir t.t.
G. Brašiškytė turėjo vertingiausią šio kino meno kūrėjo savybę – paprastumą ir lakoniškumą. Kritikai vertino jos savitą spalvinę gamą, režisieriai pastebėdavo lengvą humorą, retas, neįtikėtinas situacijas.