Balandžio 28 d. legendiniam teatro, kino ir televizijos aktoriui Donatui Banioniui (1924–2014) sukaktų 100 metų. Visa Lietuva prisimena ir pagerbia išskirtinį aktorių, savo įspūdinga kūryba svariai praturtinusį mūsų kultūros ir meno istoriją.
Minėdami iškilaus menininko jubiliejų pateikiame Donato Banionio knygos „Memuarai“ (Vilnius, 2004) ištraukas apie jo kūrybos kelio pradžių pradžią; prisimename LTMKM fonduose saugomų ryškiausių aktoriaus darbų, sukurtų kine, epizodus, asmeninio gyvenimo akimirkas.
Tėvų istorijos
Donato Banionio tėvai kilę iš Vilkaviškio krašto. Onos Blažaitytės-Banionienės (1900–1977) gimtinė yra Giedrių (Bučiūnų) kaimas; tėvas Juozas Banionis (1890–1961) kilęs iš Šūklių–Žaliosios apylinkių.
Tėvai buvo žmonės su polinkiu kūrybai, dalyvavo saviveikloje, gerai dainavo.
Istorikas Antanas Žilinskas rašo, kad D. Banionio tėvas paliko atsiminimus, iš kurių matyti vingiuotas jo gyvenimo kelias. J. Banionis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir tarnaudamas carinėje kariuomenėje atsidūrė Rusijoje; ten užsikrėtė revoliucinėmis idėjomis. Grįžęs įsitraukė į pogrindinę veiklą Vilkaviškyje ir Vilkaviškio apylinkėse. 1919 m. rudenį J. Banionis su kitais suorganizavo Suvalkijos žemės ūkio darbininkų streiką, buvo kalinamas. Po to emigravo. 1929–1931 m. gyveno Brazilijoje, kur įsitraukė į revoliucinę veiklą; buvo suimtas ir ištremtas į Lietuvą. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Vilkaviškio rajone ir Kaune.
Pasak D. Banionio, grįžęs iš Brazilijos, tėvas „su mama jau nesusiėjo“. Sesuo Danutė augo su motina Vilkaviškyje, Donatas – su tėvu Kaune.
Kauno pamokos ir svajonės
Donatas su tėvu apie metus gyveno Žaliakalnyje. Ten pradėjo lankyti pirmą skyrių, žaidė su vargingosios Kauno „brazilkos“ vaikais. Tėvui kiek susitaupius pinigų, išsinuomojo butuką centre – turtingųjų gyvenamoje Daukanto gatvėje. Ten, pasak D. Banionio, irgi buvo vaikų, bet jie buvo kitokie – gražiai aprengti, mandagūs. Tarp draugų buvo tame pačiame kieme gyvenančio rašytojo Augustino Griciaus sūnus Jonas, tapęs garsiu kino operatoriumi. Po daugelio metų vaikystės draugai, jau žinomi menininkai, ne kartą susitiko filmavimo aikštelėse. Tarp ryškesnių darbų – Vytauto Žalakevičiaus juosta „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), Grigorijus Kozincevo „Karalius Lyras“ (1971).
„Nežinau kodėl, bet baigiant pirmą skyrių, buvau įsikalęs į galvą, kad mane paliks antriems metams. Tiesiog drebėte drebėjau iš baimės, kai mokytojas vardijo perkeltus į antrą skyrių. O pasirodė, kad aš – geriausias – pirmas mokinys klasėje! Pats nesuvokiu, kaip taip galėjo būti: gerai mokytis ir nesuprasti šito! – knygoje „Memuarai“ prisimena Donatas Banionis. – Antrame ar trečiame skyriuje ėmiau vaidinti mokyklos „spektakliuose“. Kiek atsimenu, pats nesiprašiau, gal kokią gabumo užuomazgėlę mokytojai pastebėjo, kai deklamuodavau eilėraščius? Žinoma, ne kažin kokie būdavo ir vaidinimai. Manau, kad pjeseles jiems kūrė patys mokytojai Kalėdų ar Velykų proga. Tik žinau viena: scena man be galo patiko. Greičiausiai, nuolatinis skurdas ir tai, kad neturėjau tikros šeimos, padėjo gimti svajonėms. Norėjau būti kažkuo kitu ir kitoje vietoje. Ir ta kita vieta man atrodė scena. Negalėčiau pasakyti, kad viską buvau apmąstęs, bet to troškau.“
D. Banionis prisimena, kad mokydamasis pradžios mokykloje „atrado“ kiną. Žiūrėjo amerikietiškus ir vokiškus filmus, kuriuose vaidino Čarlis Čaplinas, Spenseris Treisis, Haris Kuperis, Robertas Teiloras… „Man jau buvo svarbu, kas vaidina, jau ėjau žiūrėti „artisto“, – pasakoja D. Banionis apie išradingus pagudravimus, padėdavusius be bilieto patekti į kino salę. – Žodžiu, sukausi, kaip išmanydamas, o manyje tuo metu susikristalizavo aiškus konkretus noras: vaidinti kine.“
Pradžios mokyklą D. Banionis baigė 1937 m.
-
Donatas Banionis su tėvais – Ona Blažaityte-Banioniene ir Juozu Banioniu, 1947.
Amatų mokykloje
„Eisi į amatų mokyklą“, – pasakė tėvas, kai parnešiau jam šešių skyrių baigimo pažymėjimą. Į amatų, tai amatų. Tėvas nusprendė, kad baigęs amatų mokyklą, būsiu šaltkalvis. Amatas partikimas, duonai užsidirbsiu. Deja, tėvo sumanymas matyti mane šaltkalviu sužlugo: per daug norinčių buvo tais šaltkalviais tapti. Sužinojo, kad yra dar viena amatų mokykla – ten moko meninės keramikos ir keramikos technikos, odos apdirbimo, dar kažko. Žodžiu, mokykla amatų, bet su meno atspalviu. Manęs, teisybę sakant, niekas neklausė, noriu aš tos keramikos, ar ne. Tiesiog buvo galimybė ten patekti, ten mane ir nuvedė.
Drauge su manimi į tą patį kursą įstojo vaikinukas iš kaimo Vaclova Blėdis. Būdamas ketvertu metų už mane vyresnis, jis turėjo nemažą vaidybos patirtį ir didžiulį norą tą patirtį gilinti. Žinoma, jo patirtis buvo įgyta ne teatro scenoje, o valsčiuje, dalyvaujant saviveiklos vaidinimuose, bet vis vien tai buvo aktorystės pradžia. O antrame kurse mokėsi Jonas Alekna, vaidinęs drauge su Vaclovu Blėdžiu. Susipažinę, pasikvietę dar keletą mūsų mokyklos moksleivių, mes įsteigėme dramos būrelį. Vaidinom, kaip išmanėm, patys. Kad ir neprofesionaliai – iš kur gi? – bet vaidinom. Susiradę pjesę supratom, kad patys spektaklio pastatyti neįstengsime. Nežinau, kokiais keliais, bet Vaclovui Blėdžiui pavyko prikalbinti Kauno teatro režisierių Stasį Čaikauską vadovauti mūsų vaidinimo pastatymui. Deja, gražiai prasidėjusį darbą profesionalus režisierius netrukus metė…“.
Neetatinis statistas
Paskelbus apie Kauno Darbo rūmų teatro kūrimą, D. Banionis, V. Blėdis ir J. Alekna suskubo užsirašyti į aktorių gretas. V. Alekna ir V. Blėdis buvo priimti, o D. Banioniui, dėl per jauno amžiaus, buvo atsakyta neigiamai, bet 1940 m. D. Banionis, kaip neetatinis statistas, pradėjo dirbti Valstybės teatre.
„Stovėdavau nuošaly… su alebarda ar fakelu rankose operoje „Karmen“, kai dainuodavo Kipras Petrauskas, balete „Raudonoji aguona“ būdavau nešikas, „Aidoje“ – belaisvis arba Egipto karys. Dalyvaudavau ir operos, ir baleto, ir dramos spektakliuose. Visur, kur būdavo reikalingi statistai. Man mokėdavo po pusę lito už spektaklį, bet aš nemokamai galėdavau žiūrėti spektaklius“.
D. Banionis prisimena, kad tuo metu darbo rūmų teatrui jau ėmė vadovauti iš Paryžiaus grįžęs Juozas Miltinis. „Tada – kaip tik tada! – prasidėjo Miltinio teatras. Surinkęs grupę jaunų žmonių – iš mokyklų, fabrikų, įstaigų – jis ėmė juos mokyti, – prisimena D. Banionis. – Dramos būrelis virto dramos studija. Buvo dėstoma – nežinau, ar tai tikslus žodis šiuo atveju! – literatūra, teatro istorija, psichologija… Beje, Miltiniui sukūrus Darbo rūmuose dramos studiją, aš ketinau bandyti į ją stoti, bet mane atkalbėjo Blėdis, pataręs neskubėti – palaukti, kol įsikurs tikras teatras. Ir net pažadėjo pats mane Miltiniui pristatyti.“
-
Su režisieriumi Andrejumi Tarkovskiu kuriant vaidybinį filmą „Soliaris“, SSRS, 1972). -
Kadras iš filmo „Bethovenas. Gyvenimo dienos“ (rež. H. Seemann, Vokietija, 1976).
Priimtas į teatrą!
Pažadėjo ir išpildė.
D. Banionis prisimena: „1941 metų gegužę Panevėžio teatras atvyko į Kauną. Atvežė du spektaklius: Pogodino „Sidabrinį slėnį“ ir Džonsono „Valponę“. Blėdis nuvedė mane į Miltinio grimo kambarį ir trumpai pasakė: „Čia Donatas Banionis. Jis nori būti aktoriumi.“ Miltinis, nesileisdamas į jokias šnekas, liepė man skubėti į žiūrovų salę, o rytojaus dieną ateiti ten, kur jis apsistojęs.
Pagaliau išaušo rytdiena. Atėjau į rašytojos Liūnės Janušytės namus, kur buvo apsistojęs režisierius. Nusivedė mane į sodelį. Pats atsisėdo ant suoliuko, mane pastatė prie krūmo. Kitoj krūmo pusėj stovėjo šuns būda. Ten stovėdamas deklamavau Kossu-Aleksandriškio eilėraštį. Įpusėjęs deklamuoti, iš didelio jaudulio užmiršau tekstą. Visiškai. Miltinis šyptelėjo ir paklausė, ką dar moku. Pasakiau pasakėčią „Arklys ir meška“. Tada pasakė: „Gerai, šiandien baigiasi gastrolės, poryt važiuojam į Panevėžį.“
Priimtas Priimtas į tikrą teatrą! Grįžtu namo. Kauno muziejaus sodelyje groja orkestras. Groja, vadinasi mano garbei. Gražus oras? – tai todėl, kad mane priėmė į teatrą. Aš dar nežinojau, kas manęs laukia. Nežinojau, kokius milžiniškus akmenis teks nuversti nuo kelio einant į Teatro esmę. Nežinojau, kad tas žmogus, kuris ką tik klausėsi mano deklamavimo, atskleis man visiškai kitokį aktoriaus asmenybės supratimą, negu turėjau ligi tol.
Viso to nežinodamas, net neužėjau į mokyklą, kurioje liko mano diplominis darbas – jau išdegtas, bet neglazūruotas kavos servizas. Vėliau, kai pasiėmiau mokyklos baigimo pažymėjimą, už tą „neglazūravimą“ radau ketvertą iš elgesio. Visi kiti pažymiai buvo penketai. Bet tai buvo tokia smulkmena! Svarbu viena – aš priimtas į teatrą! Vėliau Miltinis ne sykį ir ne du yra priminęs, kad priėmė mane prie šuns būdos.“
Profesionalaus teatro scenai D. Banionis skyrė 58-erius gyvenimo ir kūrybos metus.
„1999 metų lapkričio 20 dieną Nacionaliniame dramos teatre įvyko P. Barco pjesės „Susitikimas“ premjera, – savo memuarų knygoje prisiminė D. Banionis. – Šis spektaklis man labai brangus. Perfrazuodamas mano kuriamo personažo Johano Sebastiano Bacho žodžius, galiu pasakyti: aš kuriu, nes tai yra mano palaima“
Donato Banionio kūryba trumpai:
Teatre sukurti 52 vaidmenys
Kine ir televizijoje atlikti 69 vaidmenys
Režisuoti 5 spektakliai
