Nukopijuota
SCENOS ARISTOKRATAI IR MAIŠTININKAI. Lietuvos teatro dailė 1920–1940 m.

Tekstų autorius dr. Helmutas Šabasevičius

VALSTYBĖS TEATRAS: TRADICIJŲ IR MODERNUMO ERDVĖ

Kaunas, tapęs laikinąja Lietuvos sostine, 1920–1939 m. buvo svarbiausias meninės kultūros centras, lėmęs visos šalies teatro raidą. Nors dar XIX a. Kaune kartais buvo vaidinama Perkūno namuose, Kauno rotušėje, mediniame vasaros teatre Miesto sode, reikšmingiausia teatro erdve tapo šio teatro vietoje 1891 m. pagal Kauno gubernijos architekto Justino Golinevičiaus projektą pastatytas ir 1892 m. sausio 9 d. atidarytas Miesto teatras. Jame spektaklius, kuriuos rodė iš Rusijos atvykstančios trupės, o atšaukus Spaudos draudimą – įvairios tautinės bendrijos, galėjo žiūrėti puspenkto šimto žiūrovų.

Kaip daugelyje šalių, teatro pastatas tapo ir reikšmingų politinių sprendimų vieta. 1920 m. gegužės 15 d. pirmąjį posėdį čia surengė Steigiamasis Seimas, o ir vėliau teatre ir prie jo vykdavo svarbūs visai Lietuvos valstybei renginiai.

Pastatas Laisvės alėjoje (šitaip Sodų gatvė, Nikolajaus prospektas, o vėliau Kaizerio Vilhelmo gatvė buvo pavadinta 1919-aisiais) tapo ir profesionalaus Lietuvos teatro gimimo vieta. 1920-aisiais čia pradėjo veikti Lietuvos meno kūrėjų draugija, kurios pastangomis gruodžio 19 d. įvyko Hermanno Sudermanno dramos „Joninės“ (režisierius Juozas Vaičkus) premjera, o paskutinę metų dieną buvo parodyta Giuseppe’s Verdi opera „Traviata“ (režisierius Konstantinas Glinskis). 1922 m. teatras buvo suvalstybintas, 1922–1925 m. jo pastatas rekonstruotas. Projektą parengė architektai Mykolas Songaila ir Vladimiras Dubeneckis: žiūrovų salė, pastačius trečiąjį balkoną, tapo pusantro šimto vietų talpesnė, buvo įrengta orkestrinė, patobulinta salės akustika. 1925-aisiais, sujungus operos ir dramos trupes, įsteigtas Valstybės teatras, kurio formavimą užbaigė 1925 m. gruodžio 4 d. įvykusi pirmojo baleto – Léo Delibes‘o „Kopelija“ – premjera (baletmeisteris Pavelas Petrovas).

Dar viena Valstybės teatro pastato rekonstrukcija vyko 1930–1933 m. Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis paaukštino sceną, suprojektavo priestatus, kurie buvo ypač reikšmingi teatro dailės raidai: juose įrengtos dekoracijų dirbtuvės, kostiumų siuvykla ir saugyklos. Per du dešimtmečius Valstybės teatre pastatyta arti dviejų šimtų įvairiausių scenos veikalų – dramų, operų, baletų, suformuota Lietuvos scenografijos tradicija, kurioje dera ir iš svetur atkeliavusios idėjos, ir pamažu ryškėjanti lietuviška formų, linijų ir spalvų tapatybė, nulemta moderniųjų XX a. pirmosios pusės meno srovių ir kūrybiškai suvoktų lietuvių liaudies meno tradicijų dermės.

PIRMIEJI SCENOGRAFIJOS KŪRĖJAI

Pirmieji dramos, operos, baleto spektakliai buvo rodomi su parinktomis dekoracijomis ir kostiumais. Tačiau netrukus į pagalbą pradėta telktis dailininkus ir architektus. Vienas pirmųjų dekoracijas spektakliams kūrė Vladas Didžiokas (1889–1942), mokęsis Sankt Peterburge, kaip scenografas debiutavęs 1918-aisiais Vitebske. Grįžęs į Lietuvą, jis dirbo Tautos ir „Vilkolakio“ teatruose Kaune, vėliau – Valstybės teatre. Jo scenovaizdžiams operos (Miko Petrausko „Birutė“, 1919; Antono Rubinšteino „Demonas“, 1921; Georges’o Bizet „Karmen“, 1924; Eduardo Napravniko „Dubrovskis“, 1929; Leošo Janáčeko „Jenufa“, 1930) ir dramos (Karelo Čapeko „R. U. R.“ Rossum‘s Universal Robots, 1927; Friedricho Schillerio „Plėšikai“, 1928) spektakliams būdingos paveiksliškos kompozicijos. Klasikiniams pastatymams taikyta realistinė plastika („Faustas“), šiuolaikiniams veikalams („R. U. R.“) siekta suteikti daugiau apibendrintų formų, dekoratyvesnio kolorito.

Kelis scenovaizdžius ir kostiumų ansamblius sukūrė ir Vlado Didžioko žmona Barbora Didžiokienė (1896–1976), iš Rusijos atvykusi dailininkė, mokiusis pas Nikolajų Rerichą, Mstislavą Dobužinskį ir savo būsimą vyrą. Jos scenovaizdžiams (Piotro Čaikovskio baletas „Spragtukas“, 1928) ir kostiumams (Otto Carlo Nicolai opera „Vindzoro kūmutės“, 1928; Bedřicho Smetanos opera „Parduotoji nuotaka“, 1934) būdinga art deco stilistika. Teatrui kūrė ir vienas žinomiausių tarpukario Kauno tapytojų Petras Kalpokas (1880–1945), mokęsis Rygoje, Sankt Peterburge, Miunchene. Grįžęs į Lietuvą, jis dalyvavo klubo „Vilkolakis“ veikloje, sukūrė tapybiškus, realistinės plastikos scenovaizdžius keletui operų: Eugène’o d’Albert’o „Pakalnė“ (1928), Amilcare’s Ponchielli „Džokonda“ (1929), Danielio Aubero „Fra Djavolas“ (1931), Giacomo Puccini „Sesuo Andželika“ (1933) – pastarosios finalui panaudojo išdidintą M. K. Čiurlionio paveikslo „Rojus“ motyvą.

Nemažai scenovaizdžių sukūrė architektas Vladimiras Dubeneckis (1888–1932), Sankt Peterburgo dailės akademijos auklėtinis. Klubo „Vilkolakis“ spektakliams jis kūrė lakoniškus, minimalistinius scenovaizdžius, o Valstybės teatro spektakliuose naudojo „Meno pasaulio“ estetikai artimą stilistiką. Tarp jo sukurtų spektaklių – Vinco Krėvės drama „Skirgaila“ (1924), Charles‘io Gounod opera „Romeo ir Džuljeta“ (1925), Jacques‘o Offenbacho opera „Hofmano pasakos“ (1925), Molière’o komedija „Tartiufas“ (1926), Giacomo Puccini opera „Bohema“ (1927), Luigi Pirandello pjesė „Šiaip arba taip“ (1928), Igorio Stravinskio baletas „Ugnies paukštė“ (1929), Giuseppe’s Verdi opera „Trubadūras“ (1929). Kostiumus operos spektakliams, scenovaizdžių ir drabužių projektus baletams kūrė Olga Dubeneckienė-Kalpokienė (1891–1967), mokiusis privačiose dailės studijose Sankt Peterburge. Kaune sukurtiems jos darbams būdingas dekoratyvus „Meno pasaulio“ stilius (kostiumai Jacques’o Offenbacho operai „Hofmano pasakos“, 1925; Gioacchino Rossini operai „Sevilijos kirpėjas“, 1931; scenovaizdžiai ir kostiumai Molière’o komedijai „Tariamasis ligonis“, 1928; Nikolajaus Rimskio-Korsakovo baletui „Šecherezada“, Cesare’s Pugni baletui „Žirgelis kuprelis“, abu 1937; Boriso Asafjevo baletui „Bachčisarajaus fontanas“, 1939). Lietuvos scenografijoje mažiau žinomas Juozapas Marija Benari (1892–po 1967), Sankt Peterburgo dailės akademijoje mokęsis architektūros, dalyvavo „Vilkolakio“ veikloje, o 1926-aisiais sukūrė dekoracijas ir kostiumus Ambrois‘o Thomas operai „Mignon“. 1928-aisiais išvykęs iš Lietuvos, jis dirbo režisieriaus, epinio teatro atstovo Erwino Piscatoro teatre Berlyne, vėliau – dekoruotoju kino studijos „Metro Goldwyn Mayer“ filiale Paryžiuje.

 MSTISLAVO DOBUŽINSKIO DARBAI VALSTYBĖS TEATRE

Daugiausia teatrinės patirties sukaupęs Mstislavas Dobužinskis (1875–1957) buvo produktyviausias Valstybės teatro scenografas ir autoritetas daugeliui šio laikotarpio menininkų. Dailės jis mokėsi Sankt Peterburge ir Miunchene, priklausė dailininkų draugijai „Meno pasaulis“, o su teatru suartėjo 1907-aisiais, kai kūrė dekoracijas ir kostiumus Veros Komisarževskajos „Senajam teatrui“ Sankt Peterburge. Vėliau kaip scenografas kūrė Maskvos dailės teatro spektakliams, bendradarbiavo su Sergejaus Diagilevo „Rusų sezonais“ Paryžiuje. Išvykęs iš Sovietų Rusijos, suartėjo su Lietuva, 1925-aisiais kurį laiką gyveno Kaune (sukūrė scenovaizdžius ir kostiumus Piotro Čaikovskio „Pikų damai“), vėliau keletą metų gyveno Paryžiuje, bendradarbiavo su teatru-kabaretu „Šikšnosparnis“.

1929 m. grįžęs į Kauną, aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, pradėjo dėstyti Kauno meno mokykloje, atidarė privačią dailės studiją (jo mokiniais galima vadinti scenografus Viktorą Andriušį ir Vytautą Palaimą). Itin vaisingai kūrė Valstybės teatrui – sukūrė dekoracijas ir kostiumus 38 spektakliams, tarp jų – Piotro Čaikovskio operoms „Pikų dama“ (1934) ir Eugenijus Oneginas“ (1936), Modesto Musorgskio „Borisui Godunovui“ (1930), Umberto Giordano „Andrė Šenjė“ (1930), Charles’io Gounod „Faustui“ (1931), Gustave‘o Charpentier „Luizai“ (1932), Aleksandro Glazunovo baletui „Raimonda“, Wolfgango Amadéaus Mozarto operai „Don Žuanas“, Léo Delibes’o baletui „Kopelija“ (visi 1933), Richardo Wagnerio operoms „Tanhoizeris“ (1930) ir „Lohengrinas“ (1937), Jules’io Massenet operai „Verteris“ (1935), Charles‘o Dickenso dramai „Varpai“ (1930), Williamo Shakespeare’o tragedijoms „Hamletas“ (1932) ir „Karalius Lyras“ (1936), Petro Vaičiūno dramai „Aukso gromata“ (1936), Aleksandro Borodino operai „Kunigaikštis Igoris“ (1936), Jurgio Karnavičiaus operai „Radvila Perkūnas“ (1937), Nikolajaus Čerepnino baletui „Piramidės paslaptis“ (1938), Franzo Schuberto „Meilės dainai“ (1938), Engelberto Humperdincko „Jonukui ir Grytutei“ (1938), Jules‘io Massenet „Manon“ (1939), Riccardo Drigo baletui „Arlekinada“ (1935), Thomo Hildebrando Prestono baletui „Nykštukas grenadierius“ (1935), Veros Smirnovos dramai „Anderseno pasakos“ (1939). Mstislavo Dobužinskio scenovaizdžiams būdinga atidi spektaklyje vaizduojamos epochos ir paties kūrinio – dramos, operos, baleto – stiliaus analizė, gebėjimas suderinti istorines detales bei epochos bruožus jų nesusmulkinant, sukuriant estetišką, dekoratyvų vaizdą. Jo kūryba amžininkų vertinta, padarė įtaką kitiems šio laikotarpio scenografams, tarp kurių – ir Liudas Truikys. Valstybės teatrui kūrė ir menininko sūnūs Rostislavas (1903–2006) ir Vsevolodas (1906–1998) Dobužinskiai. Pirmasis sukūrė aštrių, konstruktyvizmui būdingų formų scenografiją ir kostiumus Piotro Čaikovskio baletui „Gulbių ežeras“ (1927), antrasis – art deco estetikai būdingus scenovaizdžius Henriko Ibseno pjesei „Visuomenės priešas“ ir Igno Šeiniaus veikalui „Diplomatai“ (abu 1937). 

UŽSIENIO DAILININKAI VALSTYBĖS TEATRO SCENOJE

Valstybės teatro scenoje po keletą scenovaizdžių yra sukūrę žinomi XX a. pirmosios pusės Rusijos dailininkai. Tarp jų – Georgijus Lapšinas (1885–1950), baigęs Stroganovo mokyklą, tobulinęsis Paryžiuje, kur 1924 m. ir apsistojo. Kaune jis sukūrė scenografiją ir kostiumus Ermanno Wolf-Ferrari operai „Madonos brangenybės“ (1928), vėliau kūrė scenovaizdžius Paryžiaus, Barselonos operų pastatymams, dekoracijas Paryžiaus miuzikholui „Folies Bergère“ ir Monte Karlo kabaretui „Sesam“. Jis turėjo stiprų balsą (tenoras), todėl ir pats dalyvavo operos spektakliuose.

Natalija Gončarova (1881–1962) sukūrė dekoratyvius, rusų liaudies motyvus savitai interpretuojančius scenovaizdžius Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operai „Caras Saltanas“ (1935). Ši menininkė – Rusijos avangardinio meno atstovė, mokiusis Maskvos tapybos mokykloje, vėliau – tapytojo Konstantino Korovino studijoje. Nuo 1909-ųjų kūrė teatrui, dalyvavo grupės „Meno pasaulis“ parodose, kūrė dekoracijas Sergejaus Diagilevo „Rusų sezonams“ Paryžiuje, Aleksandro Tairovo kameriniam teatrui Maskvoje. 1915 m. apsigyveno Prancūzijoje. Gali būti, kad kurti Valstybės teatrui ją rekomendavo Mstislavas Dobužinskis, kuris dailininkę pažinojo dar Sankt Peterburge ir užtarė ją, kai 1914 m. iš jos asmeninės parodos cenzūra, apkaltinusi pasityčiojimu iš religijos, konfiskavo 22 paveikslus. Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operai „Kitežas“ (1936) scenografiją ir kostiumus sukūrė Konstantinas Korovinas (1861–1939) – Maskvos tapybos mokyklos ir Sankt Peterburgo dailės akademijos auklėtinis, teatrui kūręs nuo pat XIX a. pabaigos. Spektakliai su jo dekoracijomis ir kostiumais buvo rodomi Didžiajame teatre Maskvoje, Marijos teatre Sankt Peterburge, taip pat Milano „La Scala“ teatre. Nuo 1923-iųjų dailininkas gyveno Prancūzijoje. Keletą spektaklių Kaune sukūrė latvis Ludolfas Libertas (1895–1959). Jis mokėsi privačiose tapybos studijose Rygoje, vėliau – Stroganovo dailės mokykloje Maskvoje ir Kazanės dailės mokykloje. Kazanėje dirbo operos spektaklių dekoratoriumi. 1924–1937 m. dirbo Latvijos nacionalinės operos dailininku ir scenografu, kūrė dekoracijas ir kostiumus Helsinkyje, Malmėje, Zagrebe, Sofijoje. Jo sukurtiems spektakliams Kaune – Giuseppe‘s Verdi operai „Aida“ (1927), Camille‘io Saint-Saënso operai „Samsonas ir Dalila“ (1931), Piotro Čaikovskio baletui „Gulbių ežeras“ (1931) – būdingi estetiniai art deco pricipai: vaizduojamų motyvų stilizacija, dekoratyvumas, skaisčios spalvos.

VAKARŲ EUROPOS ŠALIŲ ĮTAKA LIETUVOS SCENOGRAFIJAI

XX a. pradžioje viena svarbiausių profesinio tobulinimosi krypčių Lietuvos dailininkams buvo Rusija, o ketvirtajame dešimtmetyje išryškėjo dar vienas traukos taškas – Vakarų Europos meno centrai, labiausiai – Paryžius, jo dailės mokyklos ir meninė aplinka. Savo lėšomis arba gavę valstybės stipendijas, ten keliavo daugelis Lietuvoje mokslus baigusių ar juos pradėjusių kūrėjų.

Vienas iš tokių dailininkų tapytojas Antanas Gudaitis (1904–1989), mokęsis pas Gerardą Bagdonavičių, vėliau – Kauno meno mokykloje, o išvykęs į Paryžių – André Lhote’o ir Juliano akademijose, taip pat žinomos rusų dailininkės ir scenografės Alexandros Exter studijoje. Gavęs Lietuvos valstybės stipendiją, porą metų mokėsi Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje. Grįžęs į Kauną, daugiausia dirbo tapybos srityje, tačiau sukūrė ir keletą scenovaizdžių bei kostiumų spektakliams – tarp jų Eugene‘o O‘Neillo „Marko milijonai“ (1938), kuriame remiamasi dekoratyvaus, apibendrinto, stilizuoto vaizdo principais. 

Telesforas Kulakauskas (1907–1977), baigęs Kauno meno mokyklą, savarankiškai tobulinosi Paryžiuje, Švedijos ir Vokietijos miestuose. Daugiausia dirbęs grafikos srityje, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje jis sukūrė kelis scenografijos darbus, kuriems artima dekoratyvi art deco estetika. Tai Vinco Krėvės romano „Žentas“ (1931), Hanso Christiano Anderseno pasakos „Kaminkrėtys ir piemenaitė“ (1932) inscenizacijos, Vytauto Bacevičiaus baletas „Šokio sūkury“ (1933), Giacomo Puccini opera „Džanis Skikis“ (1933).

Stasys Ušinskas (1905–1974), pasimokęs Kauno meno mokykloje, išvyko į Paryžių, kur lankė Nacionalinę dailės ir amatų konservatoriją, vėliau mokėsi Moderno akademijoje pas Fernand’ą Léger ir Alexandrą Exter, o jo baigiamasis darbas buvo dekoracijų ir kostiumų eskizai Sofoklio „Karaliui Edipui“ ir Williamo Shakespeare’o „Otelui“ (1931). Grįžęs į Lietuvą, Stasys Ušinskas dirbo Kauno meno mokykloje, kūrė scenografiją Valstybės teatro spektakliams, tarp kurių – Jeano Robert’o Planquette’o „Kornevilio varpai“ (1932), Alfredo de Musset „Meile nežaidžiama“, Harrietos Beecher-Stowe „Dėdės Tomo lūšnelė“, Williamo Shakespeare’o „Dvyliktoji naktis“, Balio Dvariono „Piršlybos“ (visi 1933), Charleso Dickenso „Oliveris Tvistas“, Johanno Strausso „Čigonų baronas“, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Riteris budėtojas“, Balio Sruogos „Milžinų paunksmė“ (visi 1934). Kartu su bendraminčiais įsteigė Marionečių teatrą (1936). Jo scenografija konstruktyvi, dekoratyvi, vengianti realistinių sprendimų, pabrėžianti sąlygišką sceninio veiksmo erdvę; kostiumams būdingi kontrastingų spalvų sąskambiai, išraiškingi siluetai. Sąsajų su moderniosiomis Vakarų Europos dailės kryptimis galima aptikti ir Liudo Truikio (1904–1987) kūryboje. Kaip ir daugelis XX a. pirmosios pusės dailininkų, jis studijas pradėjo Kauno meno mokykloje, kūrė scenovaizdžius Valstybės teatro (Petro Vaičiūno „Aukso žaismas“, 1932; „Tikruoju keliu“, 1933) ir Šiaulių teatro spektakliams (Carlo Gozzi „Princesė Turandot“, Hermanno Sudermanno „Drugeliai“, Leonido Andrejevo „Tas, kuriam antausius skaldo“, Petro Vaičiūno „Patriotai“, visi 1931). 1934–1935 m. Liudas Truikys tobulinosi Paryžiuje pas art deco stiliumi dirbusį plakatų meistrą Paulį Coliną, Philippe‘o de Rothschildo įkurtame „Pigalle“ teatre, kuris turėjo ambicijų tapti moderniausiu pasaulio teatru ir garsėjo pačia pažangiausia to meto teatro technika. Impulsų studijuoti operos meną Liudui Truikiui suteikė pažintis ir partnerystė su operos soliste Marijona Rakauskaite. Jo sukurtuose scenovaizdžiuose operos spektakliams – Antano Račiūno „Trys talismanai“ (1936), Giuseppe’s Verdi „Otelas“ (1938), Giacomo Puccini „Madam Baterflai“ (1937) – ryškus siekis surasti ir pabrėžti plastinių ir muzikinių formų sąsajas. Ritmiškumas, dekoratyvumas, ryškių spalvų kontrastai būdingi visiems jo scenovaizdžiams. 1937 m. scenografo patirtį Liudas Truikys gilino Berlyno, Drezdeno, Miuncheno teatruose.

TAUTINIO IDENTITETO PAIEŠKOS TARPUKARIO TEATRO DAILĖJE

Savitų meninės kūrybos formų XX a. pirmosios pusės Lietuvos menininkai stengėsi rasti studijuodami lietuvių liaudies meną, ieškodami ne paviršinių, dekoratyvinių, bet esminių, struktūrinių jo dėsningumų, ryškindami liaudies skulptūroms ar raižiniams būdingą formų bei spalvų ekspresiją. Šie teatro dailininkų ieškojimai pirmiausia pasireiškė lietuviškos tematikos dramos ir muzikos veikalų pastatymuose.

Analizuodamas lietuvių liaudies architektūros ir meno formas, scenovaizdžius ir kostiumus Miko Petrausko operai „Birutė“ (1921), Jurgio Karnavičiaus baletui „Lietuviškoji rapsodija“ (1927), Vinco Mykolaičio-Putino dramai „Valdovas“ (1929), Maironio dramai „Didysis Vytautas – karalius“ (1930) sukūrė Adomas Varnas (1879–1979), mokęsis Sankt Peterburge, vėliau – Krokuvos dailės akademijoje, Ženevos dailės mokykloje, kur susipažino ir su scenografijos specifika. Jis buvo kraštotyrinių ekspedicijų entuziastas, piešė ir fotografavo kryžius, koplytstulpius, stogastulpius.

Vienas ryškiausių lietuvišką tapatybę formavusių XX a. pirmosios pusės spektaklių – Vinco Krėvės „Šarūnas“ (1929). Reikšmingas šio spektaklio dėmuo – scenografija ir kostiumai, kuriuos sukūrė Adomas Galdikas (1893–1969), Centrinės barono Štiglico techninio piešimo mokyklos auklėtinis, dalyvavęs dailininkų grupės „Ars“ veikloje, tad ieškojęs naujų, esminių ryšių su liaudies meno formomis. 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje dekoracijos „Šarūnui“ apdovanotos aukso medaliu. Adomas Galdikas sukūrė ir daugiau lietuviškos tematikos darbų teatrui – tai Jurgio Karnavičiaus opera „Gražina“, Juozo Gruodžio baletas „Jūratė ir Kastytis“ (abu 1933). Jo scenovaizdžiams ir kostiumams būdingos stilizuotos, apibendrintos formos, saikingas ornamentinių detalių naudojimas. 

Drąsiai liaudies meno formas stilizavo Stasys Ušinskas, sukūręs scenovaizdžius Balio Dvariono baletui „Piršlybos“ (1933), Balio Sruogos dramai „Milžino paunksmė“, kurią su Jaunojo teatro artistais Valstybės teatre 1934 m. pastatė Andrius Oleka-Žilinskas, ir Balio Sruogos dramai „Baisioji naktis“ (1936). Liudo Truikio scenovaizdžiai Vytauto Alanto „Gaisrui Lietuvoje“ (1934) turi šiek tiek bendrų bruožų su Adomo Galdiko scenovaizdžių „Šarūnui“ kompoziciniais sprendimais, o scenografija Antano Račiūno operai „Trys talismanai“ (1936) – naujų dailininko idėjų, susijusių su dailės ir muzikos formų sintezės paieškomis, pradžia. Čia naudojamos konkrečios lietuvių liaudies meno ikonografijos citatos (Pietos motyvas), tačiau jos papildomos Liudui Truikiui būdingomis horizontalių, vertikalių ir įstrižų linijų dermėmis, keliančiomis asociacijas su dinamiškomis muzikinėmis formomis. Panašūs siekiai akivaizdūs Miko Petrausko ir Jono Dambrausko operos „Eglė“ vaizdiniame sprendime (1939).