Nukopijuota
Dumpliniai muzikos instrumentai

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzikos instrumentų rinkinyje yra per 30 dumplinių muzikos instrumentų. Įdomūs ir įvairūs šioje kolekcijoje armonikų grupės instrumentai: armonikos, koncertinos, akordeonai, bajanai ir kt. Jie Lietuvoje paplito nuo XIX a. vidurio. Dauguma jų buvo atvežti, o vėliau  pagaminti  ir vietinių meistrų. Šie instrumentai labai prigijo įvairiose šventėse, jais groja folkloro ansambliuose, kaimo kapelose. Pristatydami šios instrumentų grupės rinkinį, norime parodyti kokie skirtingi, saviti, pasižymintys tam tikrais konstrukciniais ir išvaizdos ypatumais yra šie instrumentai. Kai kurie jų – tikri meno kūriniai. Ir nesvarbu, ar jie pagaminti fabrike, ar sukurti vietinių meistrų – jų korpusai turi daug puošybos elementų, įmantrių formų dumples laikančių kabliukų. Dailūs ornamentai neretai puošia klaviatūros pakraščius. 

Armoniką 1822 m. Berlyne sukonstravo meistras Ch.F.L. Buschmannas. Armonikos pagamintos skirtingose šalyse turėjo ir savitus pavadinimus – vokiškoji armonika, Vienos armonika, Peterburgo armonika. Lietuvoje šis instrumentas  pasirodė jau XIX a. viduryje ir tapo labai mėgiamas  liaudies muzikantų. Dažniausiai jie grojo armonikomis gamintomis Vokietijoje ir Austrijoje, mažiau Rusijoje ir Italijoje. 1853 m. savo dienoraštyje armoniką mini lietuvių poetas, kalbininkas, Antanas Baranauskas. Jis pats ir mokėsi ja groti. XX a. pradžioje pradėtos gaminti lietuviškos armonikos. Populiariausios – dviejų eilių Vienos tipo armonikos, dar vadinamos konstantinkomis, ir trijų eilių Peterburgo armonikos. Jomis griežiama solo, kaimo kapelose, ansambliuose. Lietuvių armonininkų repertuaras skiriasi nuo kitų tautų muzikantų, todėl armonika dažnai asocijuojasi su liaudišku muzikavimu.

Koncertina – liežuvėlinis dumplinis, su laisvais (šokčiojančiais) liežuvėliais be specialių rezonatorių, armonikų šeimos instrumentas. Naudojamos angliškos ir vokiškos koncertinos. Angliškąją 1827 m. sukonstravo Ch. Weatstone`as. Koncertinos korpuso galuose mygtukai (klavišai) išdėstyti vertikaliomis eilėmis. Tempiant ir glaudžiant dumples, garso aukštis tas pats. Tai grakštus šešiakampės formos instrumentas, kuriuo dažniausiai griežiama solo, su smuiku, kaimo kapelose. Lietuvoje koncertinos plito nuo XIX a. II pusės iš Vokietijos, vėliau iš Argentinos ir JAV. Nuo XX a. I pusės jas dirbo ir vietos meistrai. Jos populiarios Žemaitijoje, taip pat Kupiškio, Pasvalio ir kituose Lietuvos rajonuose.  

Akordeonas yra vienas universaliausių muzikos instrumentų. Juo atliekami klasikiniai kūriniai, džiazas, liaudies muzika. Pagal dešinės rankos klaviatūrą akordeonai skirstomi į klavišinius ir mygtukinius. Klavišinis akordeonas sukonstruotas 1865 m. Italijoje. Akordeonas labai populiarus Šiaurės Amerikoje, Kolumbijoje, Brazilijoje ir Prancūzijoje. Populiarus jis ir Lietuvoje. Čia nuo XX a. daugiausia naudojami Vokietijoje, Italijoje, nuo 1945 m. – ir SSSR pagaminti akordeonai. Priešingai nei armonika, akordeonas plačiau paplito ne kaime, o mieste. „Akordeonas – tai instrumentas, kurio galimybėms išstudijuoti prireiks dar ne vieno dešimtmečio. Lietuva jau daug metų garsėja kaip gilias grojimo šiuo instrumentu tradicijas turinti šalis“ – sakė kompozitorius Andrius Maslekovas. 

Bajanas 3 arba 5 eilių klavišų instrumentas. Jį 1907 m. Sankt Peterburge sukonstravo P. Streligovas ir pavadino „bajanu“ (pagal legendinį rusų dainių Bajaną arba Bojaną). Anot vieno garsiausių pasaulio bajanistų Alexanderio Hrustevičiaus, bajanas dažnai painiojamas su akordeonu. Tačiau šis palyginti neseniai išrastas instrumentas skiriasi ne tik savo struktūra, bet ir kūrinių atlikimo galimybėmis. Dažniausiai šiuo instrumentu grojama rytų Europos šalyse.  Bajanas suteikia atlikėjui dideles galimybes. Juo galima groti nuo liaudiškos iki klasikinės muzikos. Lietuvoje jis nėra labai populiarus.