„Gražina“ ( lenk. Grażyna) – epinė Adomo Mickevičiaus poema, išleista 1823 m. lenkų kalba Vilniuje. Kūrinyje pasakojama apie mitinę Lietuvos kunigaikščio Liutauro žmoną Gražiną, kuri didvyriškai žūsta kovoje prieš kryžiuočius.
Šią poemą A. Mickevičius parašė 1822 m. vasarą atostogaudamas Vilniuje. Jo draugas, poetas Antoni Edward Odyniec tvirtino, kad autorius suteikė Gražinai savo mylimosios kaunietės Karolinos Kowalskos bruožų. Vardą „Gražina“ A. Mickevičius pasirinko dėl lietuviškos jo reikšmės „graži“. Lenkų rašytojas Christien Ostrowski teigė, kad poema įkvėpė 1831 metų sukilimo didvyrę Emiliją Pliateterytę.
1911 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus savaitraštis „Tygodnik Ilustrowany – Przyjaciel Ludu“ paskelbė straipsnį „Lietuvos kolekcininkas“ (lenk. „Zbieracz litewski“), kuriame pristatė neseniai į Vilnių iš Peterburgo atsikrausčiusį operos dainininką, žurnalistą, žurnalo „Lietuvos ketvirtinis“, ėjusio Sankt Peterburge, redaktorių Janą Konradą Obstą ir jo žmoną Ružą. Pora prieš kelerius metus buvo įsigijusi namą Bernardinų g. 11, kur, kaip teigė miesto legenda, gyveno A. Mickevičius ir rengė spaudai „Gražiną”. A. Mickevičiaus kambaryje po tapetais J. K. Obstas rado minėtos legendos patvirtinimą – memorialinę lentą „Čia rašyta Gražina / 1822 m.”(lenk. „Tu pisana Grażyna / 1822 r.”). Taip ir buvo pradėtas ruošti muziejus, skirtas A. Mickevičiaus atminimui.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, operos „Gražina“ sukūrimo 200-ųjų metinių sukakties proga pristato virtualią parodą Jurgis Karnavičius. Opera „Gražina” – 200 metų. Dailininkų – scenografų Adomo Galdiko, Reginos Songailaitės – Balčikonienės, Liudo Truikio bei Henriko Cipario interpretacijos.
Jurgis Karnavičius gimė 1884 metais gegužės 5 dieną Kaune. Būsimo kompozitoriaus vaikystė ir jaunystė prabėgo Vilniuje. 1903 metais jis atvyko studijuoti į Peterburgą, kur 1908 metais baigė teisės studijas universitete, o 1910 – dainavimo bei 1912 – Maksimiljano Šteinbergo kompozicijos klases konservatorijoje.
Kompozitoriaus kūrybinės veiklos kelias prasidėjo XX a. pradžioje ir buvo glaudžiai susijęs su Rusija ir Lietuva, kur prabėgo visas muziko gyvenimas. Rusijoje, Peterburge, Jurgis Karnavičius baigė dvi aukštąsias mokyklas ir subrendo kaip kompozitorius, taip pat dalyvavo Peterburgo filharmonijos meno tarybos, Šiuolaikinės muzikos asociacijos veikloje, dainavo ir griežė savo paties suburtuose vokaliniame bei styginių instrumentų kvartetuose, taip pat dirbo karinės apygardos simfoninio orkestro kapelmeisteriu, aktyviai reiškėsi kaip lektorius, dirbo pedagoginį darbą.
1913 – 1914 ir 1918 – 1927 metais dėstė dėstė Peterburgo konservatorijoje. 1914 m. Jurgis Karnavičius buvo mobilizuotas į tuometinę Rusijos armiją, vėliau vokiečių paimtas į nelaisvę ir iki 1918 metų gyveno Jozefštate, prie Vienos.
Grižęs į Lietuvą 1927 – 1933 m. griežė altu Kauno Valstybės teatro orkestre, iki 1941 m. dėstė Kauno konservatorijoje, o 1938 metais jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
Jurgio Karnavičiaus kūrybos braižas formavosi veikiamas vėlyvojo romantizmo, rusų klasikinės muzikos tradicijų, lietuviško folkloro bei XX a. pradžios modernizmo. Lietuvoje kompozitorius sukūrė reikšmingiausius kūrinius, kurių vienas – opera „Gražina“ (1932) – pastatyta 1933 m. Šis kūrinys išgarsino Jurgio Karnavičiaus vardą tėvynėje ir į muzikos istoriją įėjo kaip viena pirmųjų lietuviškų operų.
„Gražina“ (lenk. Gražyna) – epinė Adomo Mickevičiaus (1798 – 1855) poema, išleista 1823 metais lenkų kalba Vilniuje. Kūrinyje pasakojama apie mitinę Lietuvos kunigaikščio Liutauro žmoną Gražiną, kuri didvyriškai žūsta kovoje prieš kryžiuočius. Ji – legendinė asmenybė, simboliškai išreiškianti didžiąją lietuvių liaudies neapykantą savo amžiniems priešams. Gražina – silpna moteris, tačiau nepalyginamo taurumo, patriotizmo ir valingumo pavyzdys, matydama savo mylimąjį vyrą einant klaidingu keliu, ryžtasi dėl tėvynės ir savosios liaudies aukotis.
Poemos veiksmas prasideda Naugarduko pilyje, į kurią naktį atvyksta kryžiuočiai susitarti su kunigaikščiu Liutauru dėl bendros kovos prieš kunigaikštį Vytautą. Pranešti kunigaikščiui apie nelauktus svečius siunčiamas senas gerbiamas karys Rimvydas. Liutauras Rimvydui papasakoja savo planą kartu su kryžiuočiais užimti Vytautui priklausantį Lydos miestą. Liutauras pavydi Vytautui jo šlovės, galios, valdžios bei turto. Rimvydas supranta, kad Liutaurą nuo sąjungos su kryžiuočiais gali atkalbėti tik jo paties žmona, Lydos kunigaikščio dukra Gražina, kuri yra ir Liutauro patarėja, turinti jam be galo didelę įtaką.
Gražinai irgi nepavyksta įtikinti vyro nepradėti brolžudiško karo. Kai Liutauras užmiega, kunigaikštienė liepia kryžiuočių pasiuntiniams nešdintis, tačiau jų komtūras Ditrychas Halštarkas fon Kniprodė pažada atkeršyti. Gražina sužino apie planuojamą kryžiuočių puolimą ir apsirengusi savo vyro šarvais išjoja su kariuomene į mūšį.
Liutauras pabudęs viską supranta ir pats išskuba į mūšį, tačiau nespėja apginti savo žmonos – ją mirtinai sužeidžia kryžiuočiai. Kai uždegamas laidotuvių laužas su Gražinos palaikais, kunigaikštis Liutauras šoka į jį ir pranyksta dūmuose…
Adomas Galdikas gimė 1893 metų spalio 18 dieną Giršinų kaime, Skuodo rajone. 1912 – 1917 metais besimokydamas grafiko Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge, laisvu laiku lankė keletą tapybos studijų. 1918 metais grižęs į Lietuvą – dirbo Kaune – „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, vėliau – Kauno meno mokykloje bei taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Išgarsėjo kaip puikus pedagogas, išugdęs daugybę talentų.
Kūryboje itin pasižymėjo produktyvumu, kūrė labai daug ir dideliais kiekiais. Dailininkas reiškėsi ne tik tapybos, akvarelės, bet ir grafikos, scenografijos, monumentaliosios dekoratyvinės dailės, knygų iliustravimo, pašto ženklų, lietuviškų banknotų kūrimo, paveldo apsaugos, lietuvių liaudies meno tyrinėjimo srityse.
Tarpukaryje menininkas kūrė scenografiją Valstybės teatro Kaune spektakliams – Jurgio Karnavičiaus operai „Gražina“ (1933).
Adomo Galdiko kūryba teatre glaudžiai susijusi su ryškiu jo asmenybės individualumu, kūrybiniu potencialu, unikaliu kūrybiškumu, savitais, atrodo, neišsenkamos energijos ir impulsyvaus charakterio bruožais. Kalbant apie pagrindines A. Galdiko scenografijai dariusias įtakas, pirmiausia būtina paminėti M. K. Čiurlionį ir liaudies meno tradiciją. Šios dvi įtakos, kaip jokios kitos, paveikė dailininko pasaulėžiūrą ir lėmė jo angažavimąsi Lietuvos kultūros ir meno plėtotei. Su lietuvių liaudies meno tradicija A. Galdikas yra tvirtai susijęs daugybe saitų. Netgi gyvenimo verpetų blaškomas po įvairiausius pasaulio kraštus, gyvendamas Berlyno, Paryžiaus, Niujorko megapoliuose, su ja ryšio neprarado.
„Gražinos“scenovaizdžiuose atsiradęs gaivališkas ekspresyvių spalvų siautulingumas pynėsi su jam oponuojančių, iš sezaniškosios tradicijos ir kubizmo kylančių struktūrinių dailės principų paieška. Adomas Galdikas darbuose siekė monumentalumo, rėmėsi liaudies meno pasaulėjauta, transformavo arsininkų kūrybos idėjas. Jam buvo gerai pažįstamos Art Deco stiliaus nuostatos ir kaimyninių šalių teatrų dailė. Daugelį A. Galdiko scenografijos darbų galima laikyti lietuviškos scenografijos klasika.
Galiausiai, įdėmesnis žvilgsnis į kūrybinį šio neįprasto Lietuvos menininko potencialą, duobių ir sukrėtimų išvagotą jo gyvenimo kelią rodo, kad kiekviename kūrybinės raidos laikotarpyje A. Galdiko talentas ir meninės raiškos priemonių visuma, nepaisant nevienodos kūrinių vertės, įgavo vis didesnę brandą, daugmaž nuosekliai skleidėsi ir augo techninis jo meistriškumas. Visa tai tiekia svarų pagrindą teigti, kad pagal kūrybinio palikimo mastus, reikšmingumą, įvairialypio talento jėgą ir estetinę meno kūrinių vertę Adomas Galdikas neabejotinai yra antrasis (po M. K. Čiurlionio) Lietuvos tautinės dailės mokyklos asmuo.
-
Jauno bajoro kostiumo eskizas -
Senojo Vaidilos kostiumo eskizas -
Senės bajorės kostiumo eskizas -
Rimvydo kostiumo eskizas
- Back
- Pirmyn
- Padidinti
-
-
-
Scenovaizdžio eskizas
Regina Songailaitė – Balčikonienė gimė 1922 m. Kartenoje, Kretingos rajone. 1932 – 1941 m. mokėsi Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos („Saulės“) gimnazijoje. 1941 – 1945 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute studijavo grafikos specialybę, 1945 – 1948 m. – scenografiją, kuria baigė su pagyrimu (diplominio darbo vadovas dail. Liudas Truikys).
Nors R. Songailaitė – Balčikonienė savo kūrybinį kelią pradėjo sunkiais pokario metais, kai lietuvių sceną jau buvo pradėjusi užvaldyti primityvi buitinė dramaturgija ir dekoracija, ji gan drąsiai pamėgino atgaivinti retrospektyvinės scenografijos principus, turėjusius geras tradicijas dar prieškario scenoje.
Nuo 1948 metų R. Songailaitė – Balčikonienė pradėjo dirbti Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre Vilniuje, 1974 – 1980 buvo vyriausioji dailininkė. Kūrė scenografiją muzikiniams spektakliams, daugiausia operoms, vaizdavo pakilios išraiškos teatrališkumą. 1980 – 1985 dėstė Lietuvos dailės institute scenografiją, 1985 metais dailininkei suteiktas docentės pedagoginis laipsnis.
Regina Songailaitė – Balčikonienė nuo 1951 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narė, taip pat ilgą laiką vadovavo šios sąjungos scenografijos sekcijai. Dailės parodose dalyvavo nuo 1950 m. LTSR nusipelniusi meno veikėja (1959), LTSR valstybinės premijos laureatė. Menininkė yra dalyvavusi daugelyje bendrų Dailininkų sąjungos parodų.
Jau ankstyvuosiuose dailininkės darbuose išryškėjo sugebėjimas tiksliai charakterizuoti vaizduojamąją epochą bei pajusti skirtingų laikmečių muzikos dvasią.
Muzikali, puikiai jaučianti ritmą dailininkė sukūrė scenovaizdžių daugiau kaip 100 operos ir baleto spektaklių, tarp jų – J. Karnavičiaus „Gražina“(1949). Šie scenografijos kūriniai – pirmieji, debiutuojančios menininkės darbai. Jie pasižymi išskirtine menine kultūra bei fantazija. Daug dėmesio R. Songailaitė – Balčikonienė skyrė piešinio ir kolorito ritminei struktūrai. Kurdama „Gražiną“, ji aiškiai rėmėsi M. Dobužinskio retrospektyvomnis, atsisakydama butaforijos, tapybiškai tiksliai perteikdama perspektyvą bei iliuzinius gamtos vaizdus.
Įgimtas dailininkės temperamentas, jos darbštumas padėjo įveikti pirmosios premjeros sukūrimo sunkumus. Jau šiame darbe pasireiškė R. Songailaitės teatrališkumas, jai būdingas šviesos efektų naudojimas – dideli privalumai teatro dailininko darbe.
Operos spektaklyje bandoma plačiai pavaizduoti senovines lietuvių apeigas, nuolat skamba liaudies dainų melodijomis perpinta muzika, kuri savo rimtumu ir rūstumu kalba žiūrovui apie tuos tolimus lemtingų kovų metus.
Reginos Songailaitės – Balčikonienės tapybiniai scenovaizdžiai išsiskiria romantinio paslaptingumo ir klasicistinio piešinio deriniu, būdingi monumentalūs motyvai, keliaplanės kompozicijos, šviesos ir tamsos kontrastai. Kostiūmai prabangūs, puošnumo jiems suteikia spalvingi smulkūs elementai.
-
I v. scenovaizdžio eskizas. Naugarduko pilies menė -
-
II v. scenovaizdžio eskizas. Pilies kiemas -
III v. 1-ojo pav. scenovaizdžio eskizas. Ąžuolynas -
III v. 2-ojo pav. scenovaizdžio eskizas. Gojus netoli Naugarduko pilies
- Back
- Pirmyn
- Padidinti
Liudas Truikys gimė 1904 m. Plungės rajone, Pagilaičiuose, valstiečio amatininko šeimoje. Nuo 1923 m. studijavo tapybą Kauno meno mokykloje, kurią baigė 1928 m. Savo kūrybines jėgas jis paskyrė teatro dailei. 1934 – 1935 ir 1937 m. tobulinosi Berlyne, Paryžiuje. Scenografo darbą pradėjo Šiaulių dramos teatre. 1934 m. Valstybės teatre Kaune debiutavo kaip operos dailininkas, ir nuo to laiko jo kūrybos dėmesio centre liko muzikinis spektaklis.
Menininkas teatro dailei paskyrė šešis savo gyvenimo dešimtmečius, sukūrė scenografiją kelioms dešimtims operų, tarp kurių ir Jurgio Karnavičiaus „Gražina“, pastatyta 1968 m. Šio spektaklio dekoracijos atskleidžia neeilinę Liudo Truikio kūrybinę individualybę ir jo principų gilumą. Jos atspindi pačią muzikos esmę, jose aukšta ir skambia gaida aidi svarbiausias – herojinis leitmotyvas. Dailininkas, nenusižengdamas istorijos tiesai, operos veiksmą apgaubė savaip sukomponuotomis architektūros ir grafikos formomis. Vietoj Naugarduko pilies kuorų – čia lyg sunkus atodūsis krenta pakeliamojo tilto grandinės; milžinišką laužą pakeičia monumentalių formų aukuras, kuriame dega amžinai gyvo laisvės ir tiesos troškimo ugnis. Aukštyn iškelti kardai įspėja, kad kova begalinė…
Tiek dekoracijų kompozicijose, tiek kostiumų siluetuose, ginkluose ar kitoje sceninėje atributikoje dailininkas lieka ištikimas stiliaus vieningumui ir giliai įprasmintam muzikaliam plastinių formų ritmui. L. Truikys taupiai naudojo spalvas: jis pasitelkė vos vieną kitą pačią svarbiausią, pakankamą sukurti formai ir išreikšti minčiai. Svarbiausioji menininko kūrybos problema – vaizduojamosios dailės ir muzikos jungtis operos spektaklio dekoracijose. Savo kūriniuose, o ypatingai „Gražinoje“, – jis stengėsi sceninio vaizdo pagalba suteikti operai aiškų etinį turinį.
Liudas Truikys buvo negailestingas ir ironiškas įsisenėjusiems tradiciniams kanonams, yra samprotavęs apie tai, kad galima muzikuoti lanksčiomis, tuše pamirkytomis teptuko linijomis, kaip tai daro japonai, o galima ir kitaip – linijomis, primenančiomis fortepijono stygas. Tokios dailininko mintys neabejotinai sietinos su jo atvirumu didžiosioms kultūroms, Rytų ir Vakarų menui, filosofijai bei mistikai. Pats dailininkas apie tokią savo kūrybą kalbėjo: „Kai kas mano, kad, muziką pakartojus dekoracijoje, bus sintezė. Taip, galima sudaryti net labai galingą duotos muzikos kompozicinę formulę; bet statiškos formulės negalima kišti po bėgančia muzika. Dekoracija turi būti įjungta į operą kaip orkestro dalis, kur instrumentai grojo savo atskiras melodijas. Nei variniai, nei mušamieji smuikų nekartoja. Tie du atskiri menai – muzika ir vaizduojamasis menas – turi , Orfo žodžiais tariant, „muzikuoti““.
Operos dramaturgija dailininką domino kaip puiki menų sintezavimo galimybė. Įkvėpimo L. Truikys ieškojo praeities kultūrose – jį tarsi piligrimą viliojo senovės graikų menas, maurų architektūra, senoji gotika. Jo kurtos scenografijos modernumą sudaro beribis atvirumas naujoms multikultūrinėms integracijoms.
Liudo Truikio gyvenimas ir kūryba yra neįkainojama. Menininkas visada elgėsi lygiuodamasis į dvasios vertybes.
-
-
Scenovaizdžio eskizas. Uždanga su portalais
Henrikas Ciparis gimė 1941 metais Labardžių kaime, netoli Rietavo. 1960-aisiais baigė vidurinę mokyklą ir buvo pašauktas į armiją. Atitarnavęs privalomąjį laiką, įstojo į tuometinį Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) studijuoti dailės pedagogiką, o po trijų metų studijas tęsė ką tik įsteigtoje šios aukštosios mokyklos Scenografijos katedroje.
Nuo 1971-ųjų H. Ciparis – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1973 – ųjų – Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro dailininkas, nuo 1983-ųjų – Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dailininkas.
Menininkas save išbandė įvairiose srityse – tapė portretus, tapybinių kompozicijų ciklus, iliustravo leidinius, kūrė plakatus, pašto ženklus, antspaudus, logotipus, apipavidalino daugiau nei tris šimtus renginių, švenčių ir koncertų. Tarp daugelio jo sukurtų darbų – įsimintiniausia Jurgio Karnavičiaus operos „Gražina“ scenografija (1990).
Šie, Henriko Cipario sukurti „Gražinos“ scenovaizdžiai bei kostiumų eskizai pasižymi dekoratyviniu ekspresyvumu, istorinių motyvų stilizacija, jie – raiškios plastikos ir faktūros, dinamiški. Tiek scenovaizdžių, tiek ir kostiumų piešiniui bei kompozicijai artima grafiškai plakatinė maniera, ryškus stilizavimas, gerokai abstrahuotų linijų ritmas.
Anot paties dailininko – „scenografui svarbiausia yra spalvos, linijų ir dėmių išdėstymas plokštumoje ir erdvėje, atskleidžiant spektaklio idėją, atmosferą ir charakterį. Kuriant scenografiją operai – ypatingą dėmesį reikia skirti teksto, muzikos ir vaizdo sintezei, formuoti sugebėjimą matyti spektaklio visumą, šviesą ir spalvą panaudoti kaip emocinės išraiškos priemonę. Būtina nutolti nuo iliustravimo, scenovaizdyje būtina ieškoti spektaklio idėjos.“ <…> „Muzikinio spektaklio scenografija visada išreiškia išorinį veiksmo turinį, o muzika – vidinį. Scenografija sukelia muzikines asociacijas, o muzika – regimąsias asociacijas.“
Henrikas Ciparis – scenografas, nepaklydęs tarp madų ir stilių įvairovės, jo kūryba anaiptol nėra visiškai tradicinė, nes beveik kiekviename atskirame darbe galima būtų įžvelgti netradiciškumo pojūtį bei savitą manierą. Jo kurta scenografija operai „Gražina“ – neabejotinai išskirtina, charakteringa, emocionali, trykštanti vidine energija, žavesiu, idėjų gausa ir originalia išraiška.
-
-
Bajorės kostiumo eskizas
