Ypač turtinga Miko Petrausko gyvenimo ir kūrybos atkarpa, su pertraukomis apimanti dvi dešimtis  metų – jo gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dėl persekiojimo Rusijos imperijoje, muzikui teko emigruoti iš pradžių į Vakarų Europą, o netrukus nuspręsta vykti į JAV kur po 1868 m. (šie metai žymi gaivališkos lietuvių emigracijos į JAV pradžią) buvo susikūrusios didelės lietuvių kolonijos stambiuose pramoniniuose miestuose. Šioje virtualioje parodoje prisiminkime jo nuveiktus darbus ir ypač svarbią kūrybinio gyvenimo atkarpą Šiaurės Amerikoje.

Gyvendamas už Atlanto, Mikas Petrauskas, būdamas pirmasis aukštąjį išsilavinimą turintis muzikas išeivijoje, išplėtojo plačius kultūrinės veiklos barus: garsėjo kaip dainininkas, chorvedys, kompozitorius, pedagogas, chorų, koncertų ir leidybos organizatorius.

1907 m. birželį atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Mikas Petrauskas ėmėsi organizacinio darbo. Čikagoje nuo 1900 m. jau buvo susibūręs lietuvių choras – „Dr. Vinco Kudirkos dainininkų draugystė“. Pirmasis koncertas, M. Petrauskui vadovaujant, surengtas Bostone 1907 m. lapkričio 14 d. Šis šimto dalyvių choras, 1908 m. JAV pastačius Miko Petrausko operą „Birutė“, taip pat buvo pavadintas „Birute“.

Persikėlęs į Bostoną, M. Petrauskas ėmė vadovauti „Gabijos“ chorui, šalia kurio buvo įkurtas dar ir šimto dalyvių vaikų choras ir orkestrėlis.

1907 m. Čikagoje Miko Petrausko buvo pradėta kurti muzikos mokykla, pavadinta Lietuvių muzikos konservatorija, kurios pirmasis viešas koncertas surengtas 1909 m. 1910 m. oficialiai įkurta konservatorija 1912 m. perkelta į Brukliną Niujorke, o 1915 metais – į (Pietų) Bostoną kur veikė iki 1924 m. Konservatorija turėjo savo skyrius Brukline, Niuarke ir Elizabete. Kasmet konservatorijoje buvo mokoma nuo 70 iki 130 mokinių, o per šį laikotarpį Mikas Petrauskas choruose ir privačiai mokė muzikos daugiau kaip 4 tūkstančius žmonių, iš kurių buvo išugdyti 37 chorvedžiai, 8 chorų ir orkestrų vedėjai, 6 muzikos mokytojai. Tarp M. Petrausko mokinių buvo nemažai žinomų muzikų, būsimų Valstybės teatro Kaune solistų: dainininkai (baritonai) chorvedžiai Antanas Sodeika ir Jonas Būtenas, dainininkės (sopranai) Marijona Rakauskaitė ir Ona Pocienė, JAV lietuvių muzikas, muzikinių leidinių leidėjas Ksaveras Strumskis, muzikos leidinių redaktorius Antanas Bačiulis, ir kt.

Mikas Petrauskas buvo pirmasis iš profesionalių muzikų lietuvių, kurie spaudoje ėmė publikuoti straipsnius, populiarinančius lietuvių liaudies muziką, muzikos instrumentus ir muzikos reikšmę žmogui apskritai, užsiėmė muzikinės tematikos spaudinių leidyba. 1917 m. gegužę M. Petrausko Bostono konservatorija ėmėsi leisti periodinį mėnesinį muzikos leidinį – „Kanklės“, ėjusį iki 1921 metų pabaigos (pasirodė 44 numeriai). Pilnas visų numerių leidinys 1921 m. išleistas atskira knyga – „M. Petrauskas. Penkių metų (1917-1921) „Kanklės“. Leidinyje buvo skelbiamos kai kurios M. Petrausko kompozicijos, įskaitant jo operečių ir operos ištraukas. 

Juozas Žilevičius 1936 m. straipsnyje laikraštyje „Amerika“, skirtame lietuviškos operetės 35 m. jubiliejui pažymėti, vadino M. Petrauską „lietuviškos operetės kūrėju“.

Gyvendamas JAV, Mikas Petrauskas sukūrė net 13 didelio populiarumo XX a. pirmoje pusėje sulaukusių operečių: „Užburtas kunigaikštis“ (1913), „Šventoji naktis“ (1913), „Consilium facultatis“ (1915), „Tarnaitė pamokė“, (1915) , „Velnias išradėjas“ (1915), „Apvesdinkit ir mane“ (1916), „Girių karalius“ (1916), „Lietuviškas milijonierius“ (1916), „Elgetos duktė – karalienė“ (1917), „Pirmoji gegužės“ (1920), „Vaikas ar mergaitė“ (1922), „Vargonininko vestuvės“ (1923), „Prieglauda“ (1924). Išspausdinus šių operečių libretus ir natas, XX a. pirmoje pusėje šios operetės sudarė bene pusę viso JAV lietuvių muzikinių renginių repertuaro. Tik viena Miko Petrausko statyta operetė – „Kaminkrėtys ir malūnininkas“, nuo šios operetės premjeros Jungtinėse Amerikos Valstijose 1907 m. rugsėjo 14 d. Bruklino (vos trys mėnesiai po M. Petrausko atvykimo į JAV) iki 1925 m. vien Bostone kartu su „Gabijos“ choru statyta 93 kartus, o kitur Jungtinėse Amerikos Valstijose – dar 30 kartų. 

XX a. 3 dešimtmečio II pusėje, po nelaimingo atsitikimo atostogų Lietuvoje metu, kuomet Obeliuose į prie lango besiskutantį Miką Petrauską pataikė žaibas, šis įvykis pakenkė maestro sveikatai, o tai savo ruožtu trukdė muzikinei veiklai, todėl prasidėjo finansinės problemos. Koncertinei veiklai vis didesnę konkurenciją taip pat sudarė išplitęs radijo ryšys ir kinas, nuviliojęs dalį renginių klausytojų. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone fondas, kuriame esama diplomatinio susirašinėjimo, liudijančio Miko Petrausko draugų ir Lietuvos atstovybės politikų rūpestį, siekiant muzikui tiek pagelbėti finansiškai, tiek ir organizuojant 1930 m. pavasarį įvykusį grįžimą į Lietuvą. 

Tų metų birželį M. Petrauskui išplaukus į Tėvynę, baigėsi daugiau kaip du dešimtmečius trukęs jo gyvenimas už Atlanto, kurio rezultatas – turtinga Amerikos lietuvių muzikinė gyvenimo padangė, išugdyti nauji muzikai, išplėtota muzikinė leidybinė veikla. Nei vienas JAV lietuviškos bažnyčios vargonininkas neapsiėjo be spausdintų M. Petrausko giesmių, daugelis užjūrio lietuvių chorvedžių naudojosi M. Petrausko išleistais dainų rinkiniais. Keliolika M. Petrausko operečių pavertė Jungtines Amerikos Valstijas lietuviškų operečių centru, kuriame tokia muzikinio teatro veikla XX a. II dešimtmetyje ir veik visą tarpukarį buvo intensyvesnė, gausesnė ir ne mažiau reikšminga nei Lietuvoje. Plačia koncertine chorų veikla, edukacija savo įkurtoje Lietuvių muzikos konservatorijoje, savo straipsniais spaudoje ir tokiais leidinėliais kaip „Iš muzikos srities“, Mikas Petrauskas žadino plačiąsias lietuvių emigrantų mases ir gręžė į muzikinę kultūrą dažnai iki tol jokio polinkio į tai neturėjusius žmones, sunkiai triūsusius fabrikuose, statybose, kasyklose.  M. Petrauskas taip pat buvo lietuvybės skatintojas ir lietuviškos kultūros populiarintojas, kurio dėka tūkstančiai lietuvių, atsidūrusių svetimoje aplinkoje, išlaikė lietuvybę, o kai kurie JAV gimę ir nemokantys lietuviškai jaunuoliai Miko Petrausko buvo sudominti lietuvių kultūra: muzika, dainomis, patraukti į koncertus, prisijungę prie chorų – net atlietuvėjo ir tapo įvairių lietuvių kolonijų JAV miestuose lyderiais. Pagarsėjo M. Petrauskas ir kaip kultūros mecenatas, kartu su bendraminčiais kolegomis, Jungtinėse Valstijose išleisdamas ir dovanodamas 4 tūkstančius gaidų knygų Lietuvos mokykloms.