Filomena Linčiūtė – Vaitiekūnienė gimė 1942 m. Žemaitijoje, Mažeikiuose, o vėliau su tėvais persikėlė į Vilnių, 1965 m. baigė tuometinį Dailės institutą, kur mokėsi scenografijos meno. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1967 m. 1965–1986 m. Lietuvos kino studijos dailininkė – statytoja. Nuo 1986 m. – LTV dailininkė. Ji – viena iš aktyviausių, produktyviausių ir Lietuvoje labiausiai žinomų žemaičių dailininkių.

Vos baigusi mokslus, iš karto atsidūrė permainingame teatro, kino ir televizijos pasaulyje. Intensyviai dirbo kurdama scenografiją ir kostiumus. Sukūrė scenovaizdžių ir kostiumų apie 40 spektaklių: Kauno dramos teatre Karalius Motiejukas Pirmasis 1969, pagal J. Korczaką, P. Schafferio Juodoji komedija 1971, Kauno muzikiniame teatre B. Gorbulskio Trys vakarai 1967, I. Kalmano Silva 1978, Lietuvos akademiniame dramos teatre A. Baltakio Tiltas 1970, J. Ekholmo Liudvikas Keturioliktasis 1981, G. Hauptmanno Žiurkės 1988, Lietuvos televizijoje J. Cocteau Abejingas gražuolis 1976, J. Grušo Barbora Radvilaitė 1982, taip pat laidoms Vizijos ir tikrovė (buvo ir viena jos autorių), 12 kino filmų: miuziklui Velnio nuotaka 1974, pagal K. Borutą, režisierius A. Žebriūnas, kompozitorius V. Ganelinas, Virto ąžuolai 1976, režisierius G. Lukšas, Kelionė į rojų 1980, režisierius A. Žebriūnas.

Nuo 1990 m. kuria įvairių renginių, koncertų scenografiją: baroko muzikos festivalio Banchetto Musicale 1991, Dainų dainelės 1992, tarptautinio folkloro festivalio Baltica 1993. Tapo ir piešia, kuria aliejinių pastelių ciklus: Indijos atšvaitai 1997, Paukštė LITUA Kvedlinburge 2022, Medžiai ir bokštai, 2006-07, Pažadėtosios žemės takais 2009. Nuo 1978 dalyvauja parodose Lietuvoje bei užsienyje, jos darbų yra privačiose kolekcijose JAV, Norvegijoje, Danijoje, o taip pat gausią kolekciją turi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

Filomenos Linčiūtės – Vaitiekūnienės visas gyvenimas yra pašvęstas kūrybai, todėl tai, kas jau sukurta – sunku ir suskaičiuoti. Atsivėrusios platesnės galimybės keliauti, nuolat džiugina menininkės sielą. Pasirinkusi ekspresyvią tapybos techniką, ji veda  į savo spalvų šventę: nematytus kraštus, tik jai vienai suprantamas nuotaikas bei akimirkas. Tai gėlės, muzika, tyla, begaliniai spalvų niuansai. Dailininkės kūriniuose žiburiuoja šviesa – čia žiebiasi, čia gęsta spalvos, plastinė kalba sodri bei dramatiškai ekspresyvi.