Virginija Elena Idzelytė – Dautartienė – teatro ir televizijos dailininkė bei pedagogė, viena žymiausių XX a. II pusės scenografijos kūrėjų, išsiskirianti subtiliomis istorinio kostiumo interpretacijomis. 

Dailininkė gimė 1949 metais Kretingoje. Nuo 1969 – Lietuvos valstybiniame dailės institute studijavo interjerą, nuo 1970 – scenografiją pas dailininką Vytautą Palaimą. Ankstyvoji V. Idzelytės kūryba buvo susijusi televizijos teatru. Vėliau, apie  1976-78 ji dirbo Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro dailininke statytoja, o nuo 1979-91 buvo šio teatro vyriausioji dailininkė. Nuo 1991 metų Vilniaus dailės akademijoje dėsto scenografijos kompoziciją, sceninį kostiumą bei kostiumo istoriją. 1996 metais dailininkei suteiktas docentės vardas, o nuo 2008 – profesorės. 

Svarbiausi Virginijos Idzelytės  darbai sukurti Lietuvos, Rumunijos, Vengrijos, Geruzijos dramos bei muzikiniuose teatruose, o taip pat Lietuvos kino studijoje. 1985 m. apdovanota I premija Baltijos scenografijos trienalėje, 1988 – I premija Lietuvių dramaturgijos festivalyje, 1989 – Baltijos šalių teatrų festivalyje už V. Kukulo, R. Tumino Čia nebus mirties, 2000 pelnė Fortūnos diplomą už scenografiją ir kostiumus atnaujintai G. Verdi Traviata, Fortūnos prizus: 2003 – už scenografiją operetei F. Leharo Grafas Liuksemburgas, 2006 – operoms T. Kutavičiaus ir V. Palčinskaitės Nykštukas Nosis ir G. Bizet Karmen, 2009 – už scenografiją ir kostiumus F. Leharo operetei Linksmoji našlė. 

Dailininkė sukūrė scenografiją  šiems spektakliams: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre: J. Grušo Cirkas (1976), J. Marcinkevičiaus Mažvydas (1978), T. Williamso Katė ant įkaitusio skardinio stogo (1983), G. B. Shaw Pigmalionas (1991) ir kt.; Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre – T. Williamso Šauksmas (1983), A. M. Sluckaitės Smėlio klavyrai (kostiumai, 1990); Kauno valstybiniame muzikiniame teatre: G. Kuprevičiaus Aš tau siunčiu labų dienų (1986), G. Donizetti Meilės eliksyras (1993), R. Rodgerso Muzikos garsai (1998) ir kt.; Šiaulių dramos teatre – V. Krėvės Skirgaila (1981); Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – G. Bizet Karmen (kostiumai 1985, su A. Jacovskiu), B. Dvariono Dalia (2004); Valstybiniame jaunimo teatre Vilniuje Moliere Tartiufas (1993), A. Millerio Komivojažierio mirtis (1997); Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre – M. Lermontovo Maskaradas (1997). Bendradarbiavo su režisieriais Henriku Vancevičiumi, Irena Bučiene, Jonu Vaitkumi, Rimu Tuminu, Ramune Kudzmanaite, Gintu Žiliu. 

Virginijos Elenos Idzelytės – Dautartienės scenografija pasižymi išskirtine menine įtaiga, kuriai būdingi poetiniai įvaizdžiai, funkcionalumas, dažnai derinami skirtingi planai, tradicinės bei šiuolaikinės dailės priemonės, o kontrastų ir susidūrimo principu skatinami draminiai konfliktai. Dailininkės kurti kostiumai išsiskiria medžiagų ir faktūrų plastine raiška, kuri pabrėžtinai išryškina personažo charakteristikas.