Daugelis pažinojo Eimuntą Nekrošių kaip didį menininką. Sklandė legendos apie jo niūrų būdą, reiklumą sau,  artistams, kolegoms, visiems, kas būdavo aplink. Dažnai tas profesinis reiklumas, susikaupimas keldavo baimę, įtampą. Bet tie, kas dirbo ar buvo su Eimuntu ilgesnį laiką, juto ir visai kitą šio kūrėjo, žmogaus dimensiją. Režisierius pasižymėjo neįtikėtinu humoro jausmu, krėsdavo pokštus pačiose netikėčiausiose situacijose, sugebėdavo fantazuoti pačiomis įvairiausiomis temomis. Eimuntas Nekrošius tarsi vertybinė siena sugebėdavo atskirti tai, kas nereikšminga ir suteikti žmogui tikėjimo savo jėgomis. Paprastu tylėjimu, žodžiu, poelgiu, buvimu.

Prie viso to jis buvo ir puikus tėvas, vyras, senelis, draugas. Nadeždos Gultiajevos fotografijose bandyta atrinkti tas gyvenimo ir kūrybos akimirkas, kuriose Eimuntas Nekrošius  – nematytas, paprastas, keistas, šmaikštus. Vienas ar apsuptas gamtos, jam artimų žmonių.

Ši paroda – tai ir prisiminimas ir tam tikra vizualinė poetinė kelionė per keleto pastarųjų metų susitikimus, darbus, buvimą kartu.

Tiems, kas pažinojo Eimuntą – galbūt paroda bus šiltas prisiminimas, tiems, kam jis atrodė neįveikiama uola – užuomina, kad visi mes esame žmonės, turintys savo silpnybių ir kartais mūsų nematomoji pusė yra iškalbingesnė tą fasadą, kurį bandėme susikurti būdami čia ir dabar.

Parodos rengėjas teatras „Meno fortas“