Nukopijuota
Pastato istorija
Mažieji Radvilų rūmai
XVII a. pr. pastatyti Mažieji Radvilų rūmai.
Manoma, kad rūmus projektavo šiaurės Italijos šveicarų ir italų architektas Konstantinas Tenkala (XVII a. I p.-1646). Šį architektūros paminklą imta tyrinėti 1981 metais. Nustatyta, kad po 1748 m. gaisro (remonto darbus atliko architektas Pjetro de Rosis) pastatas priklausė Radviloms, tačiau ankstesnieji jo savininkai nežinomi. Archeologinių tyrimų metu surasta koklių su Zaleckių, Tyzenhauzų, Radvilų, dekoratyvinė lėkštė su Naruševičių herbais. Po rūmais išlikę keturių gotikinių pastatų rūsiai, jų aptikta ir kieme prie buvusių vartų. Rūmų kapitelinėse sienose rasta gotikos laikotarpio mūro likučių, langų, durų angokraščių, skliautų, grindų, krosnių, židinių bei tvorų ir vartų mūro liekanų, grindinių.
Rūmų fragmentas
XVII a. pr
1880 m. balandžio 20 d. projektavo architektas V. Gorskis (neįgyvendintas, kopija) Vilniaus regioninis valstybės archyvas
Iki XIX a. savininkais buvo šie Radvilų šeimos atstovai:
Radvilos - galingiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeima, vadovavusi XVI-XVIII a. Lietuvos valstybiniam ir politiniam gyvenimui, suvaidino reikšmingą vaidmenį organizuojant ir meninį gyvenimą. Radvilos turėjo sostinėje apie devynias puošnias ir didingas rezidencijas. Viena iš rezidencijų (šeštoji) buvo Trakų gatvėje priešais Pranciškonų bažnyčią ir užėmė didelį sklypą, siekiantį dabartinę Klaipėdos gatvę.
Vavelio karališkosios pilies muziejus, šaltinis wikimedia.org
Jonušas Radvila
1612-1655
Volynės kraštotyros muziejus, šaltinis wikimedia.org
Karolis Stanislovas Radvila
1669-1719
Volynės kraštotyros muziejus, šaltinis wikimedia.org
Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė
1702-1762
Lietuvos dailės muziejus, šaltinis wikimedia.org
Dominykas Jeronimas Radvila
1786-1813
Iki XIX a.
Antonis Smuglewiczius (?).Vilniaus miesto teatro ložė. Projektas. Akvarelė. XIX a. pr., VUB RSS
Veikė Vilniaus miesto teatras
1796 m. pavasarį D. Morawskio Vilniaus miesto teatro trupė dar vaidino Oskierskių rūmuose, o nuo rudens – pagal Vilniaus architekto Piotro Rossi projektą suremontuotose Radvilų rūmų patalpose (fligelyje). Iš Sapiegų teatro Derenčine vilniečiai gavo puikią uždangą, kurioje buvo pavaizduota besimaudanti su nimfomis Diana. Teatro erdvė dabar buvo didesnė (salėje tilpo apie 1000 žiūrovų), tik amžininkai pažymėjo žemokas lubas bei nepatogias ložes, kurios buvo beveik viename aukštyje su parteriu, dėl to blogai matėsi scena, Iš viso buvo keturi ložių aukštai po 10 ar 18 ložių vienoje eilėje. Skliauto nebuvo, todėl neužteko erdvės vadinamajai „galerijai“.
V. Bakutytė „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu: 1785-1915“, Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011.
1796-1845
Milleris. Opera buffa „Sąmyšis, arba Dvi seserys iš Prahos“.
Lenkų aktorių trupė.
Vilniaus teatras, 1811 rugsėjo 14
Valentino Fiorovanti. Opera „Bucefalas, arba Kaimo dainininkės“.
Lenkų aktorių trupė
Vilniaus teatras, 1819 spalio 9
Autorius nenurodytas, vertimas iš prancūzų kalbos. Komedija „Mylimas senelis“. Pantomima „Įsimylėjęs Arlekinas“. Autorius nenurodytas (lenkų kalba). Opera „Du žodžiai“.
Lenkų aktorių trupė.
Vilniaus teatras, 1826 gruodžio 21
Teatro vadovai
1796-1801 m. Dominikas Moravskis
1801-1805 m. Marija Corvel-Moravian
Nuo 1805 m. Maciejus Kazhinsky
Juozapas Kamarauskas. Vilnius. Senasis miesto centro planas. 1939 (T-12052), Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Rūmuose buvo įrengti butai, parduotuvės, vaistinė
Uždarius teatrą, pastatas pritaikytas butams. XIX a. name buvo vaistinė. XX a. pradžioje remontuotas, kieme pristatyta sandėlių ir gyvenamųjų korpusų. Po 1965 ir 1974 m. kapitalinių remontų fasado pirmajame aukšte nebeliko klasicistinių elementų. Dalis namo priklausė Jaunimo teatrui, kita dalis gyventojams. Name XVIII a. pabaigoje buvo vienintelis Vilniuje teatras. Iš to meto liko jo planas ir dalis klasicistinio fasado.
M. Sakalauskas, 1976 m., LCVA
Vienaaušktis gyvenamais namelis kiemo viduje.
M. Sakalauskas, 1976 m., LCVA
Šiaurinio korpuso prie gatvės kiemo fasadas.
M. Sakalauskas, 1976 m., LCVA
Pietinio kiemo korpuso, šiaurinio fasado fragmentas.
XIX a. pab.
M. Sakalauskas, 1976 m. LCVA
Veikė Valstybinis Jaunimo teatras
Valstybinis jaunimo teatras oficialiai įkurtas 1965 m. sausio 29 d. Iš pradžių pavadintas Jaunojo žiūrovo teatru ir tik vėliau, paties kolektyvo iniciatyva, gavęs dabartinį teatro vardą, savo veiklą pradėjo pamažu. Pirmiausia reikėjo sutvarkyti teatro repeticijų patalpas, kuriomis turėjo virsti Vilniaus gatvėje stovintys Mažieji Radvilų rūmai, surinkti kūrybinę grupę ir nuspręsti, kokiu spektakliu prisistatyti jaunajai sostinės publikai. Visi šie darbai buvo patikėti režisierei A. Ragauskaitei, kuri nieko nelaukusi paskelbė aktorių atranką. Režisierė sugebėjo iš visų Lietuvos kampelių surinkti ir suformuoti ypatingai stiprią, vėliau ne vieną dešimtmetį teatro vardą garsinusią trupę.
Teatro plakatai
T.Jan „Mergaitė ir pavasaris“, 1970 m.
Režisierė D. Tamulevičiūtė, dailininkai N. Merkuševas ir V. Fominas.
V. Palčinskaitė „Aš vejuosi vasarą“, 1968 m.
Režisierė R. Ragauskaitė, dailininkė V. Gatavynaitė
W. Shakespeare „Romeo ir Džuljeta“, 1966
Režisierė R. Ragauskaitė
Gegužės 27 d. įvyko spektaklio premjera. Nuo to laiko oficialiai skaičiuojama Jaunimo teatro veiklos pradžia
1966-1981
M. Sakalauskas, 1990 m., LCVA
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Muziejus įkurtas 1926 m. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, rašytojų Balio Sruogos ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus iniciatyva. 1936-aisiais jis perkeltas į Valstybės teatrą, 1957 m. tapo Lietuvos teatro draugijos (Aktorių namų) muziejaus skyriumi, o nuo 1964-ųjų beveik trisdešimt metų veikė kaip Lietuvos dailės muziejaus padalinys. 1992 m. tapo atskiru muziejumi. Pirmosios muziejaus patalpos, kurios tuo metu priklausė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijai, buvo XVII a. II pusės pastate, vadinamuosiuose Umiastovskių rūmuose (Trakų g. 2). Devintojo dešimtmečio pradžioje buvo nutarta pritaikyti muziejui buvusius Mažuosius Radvilų rūmus. Po restauravimo darbų (projekto autorė Gražina Juknevičienė), 1995 m. muziejus persikėlė į šį pastatą.
2000 m. paskelbtas kultūras paminklu
Nuo 1996
Rūmų fragmentas
Eksponato fragmentas
Rūmų fragmentas
Pastato istorija
Pastato istorija
XVII a. pr
Mažieji Radvilų rūmai
Rūmų fragmentas
XVII a. pr. pastatyti Mažieji Radvilų rūmai.
Manoma, kad rūmus projektavo šiaurės Italijos šveicarų ir italų architektas Konstantinas Tenkala (XVII a. I p.-1646). Šį architektūros paminklą imta tyrinėti 1981 metais. Nustatyta, kad po 1748 m. gaisro (remonto darbus atliko architektas Pjetro de Rosis) pastatas priklausė Radviloms, tačiau ankstesnieji jo savininkai nežinomi. Archeologinių tyrimų metu surasta koklių su Zaleckių, Tyzenhauzų, Radvilų, dekoratyvinė lėkštė su Naruševičių herbais. Po rūmais išlikę keturių gotikinių pastatų rūsiai, jų aptikta ir kieme prie buvusių vartų. Rūmų kapitelinėse sienose rasta gotikos laikotarpio mūro likučių, langų, durų angokraščių, skliautų, grindų, krosnių, židinių bei tvorų ir vartų mūro liekanų, grindinių.
1880 m. balandžio 20 d. projektavo architektas V. Gorskis (neįgyvendintas, kopija) Vilniaus regioninis valstybės archyvas
Iki XIX a.
Iki XIX a. savininkais buvo šie Radvilų šeimos atstovai:
Radvilos - galingiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeima, vadovavusi XVI-XVIII a. Lietuvos valstybiniam ir politiniam gyvenimui, suvaidino reikšmingą vaidmenį organizuojant ir meninį gyvenimą. Radvilos turėjo sostinėje apie devynias puošnias ir didingas rezidencijas. Viena iš rezidencijų (šeštoji) buvo Trakų gatvėje priešais Pranciškonų bažnyčią ir užėmė didelį sklypą, siekiantį dabartinę Klaipėdos gatvę.
Vavelio karališkosios pilies muziejus, šaltinis wikimedia.org
Jonušas Radvila
1612-1655
Volynės kraštotyros muziejus, šaltinis wikimedia.org
Karolis Stanislovas Radvila
1669-1719
Volynės kraštotyros muziejus, šaltinis wikimedia.org
Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė
1702-1762
Lietuvos dailės muziejus, šaltinis wikimedia.org
Dominykas Jeronimas Radvila
1786-1813
Antonis Smuglewiczius (?).Vilniaus miesto teatro ložė. Projektas. Akvarelė. XIX a. pr., VUB RSS
1796-1845
Veikė Vilniaus miesto teatras
1796 m. pavasarį D. Morawskio Vilniaus miesto teatro trupė dar vaidino Oskierskių rūmuose, o nuo rudens – pagal Vilniaus architekto Piotro Rossi projektą suremontuotose Radvilų rūmų patalpose (fligelyje). Iš Sapiegų teatro Derenčine vilniečiai gavo puikią uždangą, kurioje buvo pavaizduota besimaudanti su nimfomis Diana. Teatro erdvė dabar buvo didesnė (salėje tilpo apie 1000 žiūrovų), tik amžininkai pažymėjo žemokas lubas bei nepatogias ložes, kurios buvo beveik viename aukštyje su parteriu, dėl to blogai matėsi scena, Iš viso buvo keturi ložių aukštai po 10 ar 18 ložių vienoje eilėje. Skliauto nebuvo, todėl neužteko erdvės vadinamajai „galerijai“.
V. Bakutytė „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu: 1785-1915“, Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011.
Milleris. Opera buffa „Sąmyšis, arba Dvi seserys iš Prahos“.
Lenkų aktorių trupė.
Vilniaus teatras, 1811 rugsėjo 14
Valentino Fiorovanti. Opera „Bucefalas, arba Kaimo dainininkės“.
Lenkų aktorių trupė
Vilniaus teatras, 1819 spalio 9
Autorius nenurodytas, vertimas iš prancūzų kalbos. Komedija „Mylimas senelis“. Pantomima „Įsimylėjęs Arlekinas“. Autorius nenurodytas (lenkų kalba). Opera „Du žodžiai“.
Lenkų aktorių trupė.
Vilniaus teatras, 1826 gruodžio 21
Teatro vadovai
1796-1801 m. Dominikas Moravskis
1801-1805 m. Marija Corvel-Moravian
Nuo 1805 m. Maciejus Kazhinsky
Juozapas Kamarauskas. Vilnius. Senasis miesto centro planas. 1939 (T-12052), Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
XIX a. pab.
Rūmuose buvo įrengti butai, parduotuvės, vaistinė
Uždarius teatrą, pastatas pritaikytas butams. XIX a. name buvo vaistinė. XX a. pradžioje remontuotas, kieme pristatyta sandėlių ir gyvenamųjų korpusų. Po 1965 ir 1974 m. kapitalinių remontų fasado pirmajame aukšte nebeliko klasicistinių elementų. Dalis namo priklausė Jaunimo teatrui, kita dalis gyventojams. Name XVIII a. pabaigoje buvo vienintelis Vilniuje teatras. Iš to meto liko jo planas ir dalis klasicistinio fasado.
M. Sakalauskas, 1976 m., LCVA
Vienaaušktis gyvenamais namelis kiemo viduje.
M. Sakalauskas, 1976 m., LCVA
Šiaurinio korpuso prie gatvės kiemo fasadas.
M. Sakalauskas, 1976 m., LCVA
Pietinio kiemo korpuso, šiaurinio fasado fragmentas.
M. Sakalauskas, 1976 m. LCVA
1966-1981
Veikė Valstybinis Jaunimo teatras
Valstybinis jaunimo teatras oficialiai įkurtas 1965 m. sausio 29 d. Iš pradžių pavadintas Jaunojo žiūrovo teatru ir tik vėliau, paties kolektyvo iniciatyva, gavęs dabartinį teatro vardą, savo veiklą pradėjo pamažu. Pirmiausia reikėjo sutvarkyti teatro repeticijų patalpas, kuriomis turėjo virsti Vilniaus gatvėje stovintys Mažieji Radvilų rūmai, surinkti kūrybinę grupę ir nuspręsti, kokiu spektakliu prisistatyti jaunajai sostinės publikai. Visi šie darbai buvo patikėti režisierei A. Ragauskaitei, kuri nieko nelaukusi paskelbė aktorių atranką. Režisierė sugebėjo iš visų Lietuvos kampelių surinkti ir suformuoti ypatingai stiprią, vėliau ne vieną dešimtmetį teatro vardą garsinusią trupę.
Teatro plakatai
T.Jan „Mergaitė ir pavasaris“, 1970 m.
Režisierė D. Tamulevičiūtė, dailininkai N. Merkuševas ir V. Fominas.
V. Palčinskaitė „Aš vejuosi vasarą“, 1968 m.
Režisierė R. Ragauskaitė, dailininkė V. Gatavynaitė
W. Shakespeare „Romeo ir Džuljeta“, 1966
Režisierė R. Ragauskaitė
Gegužės 27 d. įvyko spektaklio premjera. Nuo to laiko oficialiai skaičiuojama Jaunimo teatro veiklos pradžia
M. Sakalauskas, 1990 m., LCVA
Nuo 1996
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Muziejus įkurtas 1926 m. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, rašytojų Balio Sruogos ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus iniciatyva. 1936-aisiais jis perkeltas į Valstybės teatrą, 1957 m. tapo Lietuvos teatro draugijos (Aktorių namų) muziejaus skyriumi, o nuo 1964-ųjų beveik trisdešimt metų veikė kaip Lietuvos dailės muziejaus padalinys. 1992 m. tapo atskiru muziejumi. Pirmosios muziejaus patalpos, kurios tuo metu priklausė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijai, buvo XVII a. II pusės pastate, vadinamuosiuose Umiastovskių rūmuose (Trakų g. 2). Devintojo dešimtmečio pradžioje buvo nutarta pritaikyti muziejui buvusius Mažuosius Radvilų rūmus. Po restauravimo darbų (projekto autorė Gražina Juknevičienė), 1995 m. muziejus persikėlė į šį pastatą.
2000 m. paskelbtas kultūras paminklu
Rūmų fragmentas
Eksponato fragmentas
Rūmų fragmentas