Šokio pasaulis spalvingas ir stebinantis. Jis auga, plečiasi bei nuolat keičiasi. Galima pastebėti, kad ir Lietuvoje gausėja skirtingų bei įdomių šokių stilių. Vienas tokių – šiuolaikinis šokis. Jo ištakos Lietuvoje sietinos su išraiškos šokiu, kurio pradininkė buvo Danutė Marija Nasvytytė, 1939 m. Kaune įsteigusi Ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studiją. Vėliau, šis šokio menas Lietuvoje populiarinti pradėtas tik prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, parengęs virtualią parodą Lietuvos šiuolaikinis šokis, siekia parodos lankytojus supažindinti su Lietuvos šiuolaikinio šokio ištakomis, pradžia, vystymųsi bei išskirtinumu, ypač pasireiškiančiu pastarosiomis dienomis. Parodoje pristatoma beveik 100-metį trunkanti lietuviško šiuolaikinio šokio evoliucija – nuo 1939 m. D. M. Nasvytytės įkurtos studijos iki šių dienų.

Vienas naujesnių U. Dievaitytės Lietuvoje sukurtas spektaklis – „Nakties mirgėjimas“ (2019). Prieštaringai vertinamos lietuvių poetės Salomėjos Nėries (1904–1945) biografijos ir kūrybos inspiruotas spektaklis į akistatą suveda dvi dvidešimties metų skiriamas moteris, kurios įkūnija, ir atspindi skirtingus poetės ir moters gyvenimo periodus, scenoje koegzistuodamos drauge. Šeiko šokio teatrui sukurtame spektaklyje judesiai ir žvilgsniai yra laiko tėkmės, istorinių kontekstų ir vietų liudytojai. Atskleidžiant patirtis, kurias visi išgyvename, „Nakties mirgėjimas“ kviečia apmąstyti istorinio konteksto įspaudą mūsų veiksmuose.

Naujausias filmas  – „500 MOONS“ (2021) – tai filmas, kuris judesio žodžiais kalba apie išgyvenimus ir patirtį gyvenant moters kūne. Mūsų kūnas šoka biologiniu ritmu: mėnesio bėgyje jaučiamės ir mąstome skirtingai. Mūsų savijauta, emocijos ir mintys keičiasi. Kiekviename cikle patiriame simbolišką mirtį ir atgimimą. Tai nuolatinė ir pastovi būsenos kaita, kuri cikliškai kartojasi. Išsineriame iš vieno kailio, kad pasitiktume kitą. Nešioti besikuriančią gyvybę savyje –  tai dar vienas ciklas, ilgas ir stipriai transformuojantis mūsų kūnus ir gyvenimus. Mūsų kūnas šoka ir kultūros ritmu: esame persisunkę lūkesčių, normų ir stereotipų, susijusių su socialinės lyties vaidmenimis. Kultūriniu atžvilgiu moters kūnas turi daug mažiau judesio laisvės įvairiausiuose socialiniuose kontekstuose. Jos trūkumas žiba mūsų kūnuose, elgesio ir aprangos koduose.

Remdamasi kūno ir judesio studija, Ugnė Dievaitytė vysto savitą braižą šiuolaikinio šokio srityje. Tai – fizinis šokis, atitolęs nuo standartų, persmelktas poetiškumo bei abstrakcijos. Judesio ir šviesos žaismo dėka, erdvėje kuriami vaizdiniai perkelia žiūrovą į intuityvią ir jausminę realybę. Ugnės darbai išsiskiria kūno ir judesio kalbos paieškomis, kurių tikslas  – atrasti šokio išraišką, kuri būtų pagrindinis draminės formos variklis.

Vyčio Jankausko šokio teatro spektakliai rodomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jie parodyti šiuolaikiniuose šokio festivaliuose Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Švedijoje, Vokietijoje bei Egipte.  2000 metais sukurtas šokio spektaklis „Viduramžių bernelių dainos“ , 2002 m. atstovavo Lietuvos šokiui tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Global Dance 2002“ Diuseldorfe, Vokietijoje. Šokio teatro spektakliuose dalyvauja tiek šalia teatro veikiančią šokio studiją lankantys asmenys, tiek įvairūs kviestiniai atlikėjai. Teatro spektakliuose yra dalyvavę tokie žinomi Lietuvos šokėjai ir choreografai kaip – Andrius Katinas, Loreta Juodkaitė, Goda Laurinavičiūtė, Giedrė Subotinaitė, Petras Lisauskas, Jekaterina Deineko bei kiti. 

Choreografas bei jo trupė yra apdovanoti „Auksiniais scenos kryžiais“ : šokio spektaklis „Nuskendęs slėnis“ pelnė apdovanojimą už geriausią 2003 – 2004 metų choreografiją, o antrąjį, aukščiausią teatralų apdovanojimą Vytis Jankauskas gavo kaip geriausias choreografas už spektaklį „Budėjimai“ 2008 – 2009 m. 

Vyčio Jankausko šokio teatro veikla neapsiriboja vien menine kūrybine veikla. Šis teatras, bendradarbiaudamas kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, inicijuoja ir vykdo įvairius edukacinius šokio projektus, taip pat nuolat veda teorinius bei praktinius seminarus šokėjams, choreografams bei pedagogams Lietuvoje ir užsienyje. 

Agnija Šeiko (g. 1977 m.), choreografiją studijavo Klaipėdos universitete (1996 – 2001m. ) ir Roterdamo šokio akademijoje „Codarts“ (2003 – 2005 m.). Grįžusi po studijų, 2005 m. ji įsitraukė į uostamiesčio menininkų grupės „Žuvies akis“ ir jos rengiamo Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „PLArTFORMA“ veiklą, o praėjus septyneriems metams – 2012 m. su bendražygiais – choreografu, šokėju Petru Lisausku ir prodiusere Goda Giedraityte įkūrė Šeiko šokio teatrą. Agnija Šeiko – teatro meno vadovė, direktorė, choreografė, šokėja, šokio pedagogė, taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedros docentė. 

Per savo karjerą, A. Šeiko buvo daugybę kartų nominuota ir apdovanota tiek regioniniais, tiek ir nacionaliniais apdovanojimais. Vien per paskutinius keletą metų, jai teko tokie svarbūs prizai kaip Boriso Dauguviečio auskaras 2016 metais, „Auksinis scenos kryžius“, 2018 metais, Vitos Mozūraitės premija, 2019 metais, Vyriausybės kultūros ir meno premija 2020 metais, o 2021 – choreografei suteiktas garbingas Klaipėdos kultūros magistro titulas.

Pagrindiniai apdovanojimai, kuriuos pelnė choreografė Agnija Šeiko: „Auksinis scenos kryžius“ (už debiutą operos „Izadora“ kūrėjų grupei), Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, 2009 m.; ‚Jaunojo kūrėjo premija“, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, 2009 m.; „Padėkos kaukė“(Klaipėdoje kuriančių teatralų apdovanojimas už geriausius metų kūrybinius darbus bei nuopelnus teatro menui, teikiamas Teatro dienos proga), kaip geriausiai 2012 m. Klaipėdos miesto choreografei (už choreografiją šokio operoje „Dykra“, 2012 m.); geriausia 2012 metų Klaipėdos kūrėja (Tarptautinės kultūros dienos proga); „Auksinis scenos kryžius“ (už spektaklio „Aikštelėje laisvų vietų nėra“choreografiją), Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, 2012 m.; Boriso Dauguviečio auskaras – už šiuolaikinio šokio ir garso spektaklio – ekskursijos „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda / Mėmėlis“ (Šokio teatras „PADI DAPI Fish“) režisūrą bei choreografiją. Agnija Šeiko – pirmoji iš šokio kūrėjų, pagerbta šiuo apdovanojimu (už pastarojo dešimtmečio tarpdisciplininę kūrybą, atveriančią plačias šiuolaikinio šokio sąveikos su kitais menais ir kultūros paveldu perspektyvas); 2020 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Šokio teatro spektakliai gastroliuoja Europoje, Kinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, o kūrėjai pelnė daugybę nacionalinių ir regioninių meno apdovanojimų, premijų. Teatras nuolat pritraukia jaunuosius menininkus gyventi ir kurti uostamiestyje. Agnija Šeiko kviečia kurti Klaipėdoje nacionaliniu ir tarptautiniu mastu pripažintus įvairių sričių menininkus iš viso pasaulio. Teatre kūrė choreografai: Alban Richard (Prancūzija), Dalija Acin Thelander (Švedija), Palle Granhoj, Maciej Kuzminski (Lenkija), šokėjas, choreografas Kenzo Kusuda, legendinės choreografės Pinos Bausch asistentas, šokėjas, jos teatro Vupertalyje vadovas Daphnis Kokkinos (Vokietija – Graikija), violončelininkas Mindaugas Bačkus, šviesos menininkas Linas Kutavičius, vaizdo menininkė Albena Baeva (Bulgarija) ir kt. 

Savo spektaklius Šeiko teatras jau pristatė tokiose scenose kaip F. Kennedy scenos menų centre Vašingtone, Tarptautiniame Šanchajaus šokio centre, Suzzane Dellal šokio ir teatro centre Tel Avive, Berlyno „Dock11“. Iš viso Šeiko šokio teatras jau yra aplankęs tarptautinius festivalius ir scenas daugiau nei tuzine pasaulio šalių: JAV, Islandijoje, Italijoje, Izraelyje, Kinijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, Maltoje, Estijoje ir Belgijoje. 

2012 m. Klaipėdoje įkurtas Šeiko šokio teatras – viena aktyviausiai kuriančių profesionalaus šiuolaikinio šokio trupių Lietuvoje. Choreografės Agnijos Šeiko vadovaujamas šokio teatras kuria ir šalies bei užsienio publikai pristato aukščiausiais nacionaliniais apdovanojimais įvertintus įvairių žanrų ir formų šokio spektaklius, taip pat užsiima šokio edukacija, rengia viešus pasirodymus mieste, bendradarbiauja su įvairiomis bendruomenėmis. Į dalį choreografinių projektų įtraukiamos jautrios socialinės grupės – žmonės su negalia,  vaikai bei senjorai, kurie šoka spektakliuose bei dalyvauja performansuose. 

Atvira įvairioms kultūros ir meno disciplinoms bei jų sąveikoms, nuolat naujus žanrus ir formas tyrinėjanti choreografė, šokėja ir pedagogė Agnija Šeiko yra sukūrusi daugiau nei tris dešimtis šiuolaikinio šokio ir muzikinių spektaklių, nuolat dalyvauja projektinėje ir edukacinėje veikloje. Šeiko šokio teatro trupę sudaro devyni šokėjai ir choreografai iš įvairių Lietuvos kraštų, taip pat Belgijos bei Rusijos. Todėl Šeiko šokio teatro repertuarą sudaro ne tik Agnijos Šeiko ir kviestinių Lietuvos bei užsienio šalių choreografų spektakliai, bet ir trupės narių kūriniai. 

Teatro repertuare šiuo metu yra dvi dešimtys įvairių žanrų šokio spektaklių suaugusiems ir įvairaus amžiaus vaikams: nuo šiuolaikinio šokio spektaklių iki įdomių teatro pasirodymų, nuo muzikos ir šokio sintezės iki šokio ekskursijų, nuo spektaklių kūdikiams iki istorijos pamokų paaugliams. 

Greta šokio spektaklio žanro, Agnijos Šeiko kūryboje svarbią vietą užima ir šokio operos, performansai bei tarpdisciplininiai spektakliai, kurie jungia šokį, muziką ir technologijas. Jos kūrybiniai darbai išsiskiria skirtingų menų sinteze, estetika bei formų įvairove. Spektakliuose dažnai naudojama gyvai atliekama muzika, skulptūrinės instaliacijos bei vaizdo projekcijos. A. Šeiko taip pat kuria choreografiją operos bei muzikinių teatrų pastatymams, dirba su didžiaisiais valstybiniais ir nacionaliniais teatrais, jos kūryba kas kartą nustebina vis nauja forma, kontekstais ar paieškų kryptimi. Šeiko šokio teatras – tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui organizacijos ASSITEJ narys. 

BE KOMPANIJOS – nepriklausoma šiuolaikinio šokio meno organizacija. Dvi socialiai aktyvios ir aktyviai socialios choreografės, Agnietė ir Greta, nevengiančios ginti socialinių mažumų, savo įsitikinimų ir laisvės. Kūrėjos siekia kurti rišlų dialogą tarp scenos menų ir socialinės veiklos, taip pat plėsti įvairumo bei saviraiškos ribas Lietuvoje. Dėl šių priežasčių savo meninę veiklą jos nuolatos pildo sociokultūriniais projektais bendradarbiaudamos su LGBT+ bendruomene, tautinėmis mažumomis, skirtingomis amžiaus grupėmis ir kt. Gan dažnai jų kūryboje realybė priartėja prie fantasmagorijos – tam pasitelkiama įvairių medijų sinergija.

Agnietė Lisičkinaitė yra šiuolaikinio šokio šokėja, choreografė ir pedagogė 2015 metais šiuolaikinio šokio atlikimo bakalauro bei choreografijos magistro studijas įgijusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 2016 metų ji yra šiuolaikinio šokio asociacijos narė, o nuo 2020 metų – šios organizacijos pirmininkė. Gerai žinoma, kaip šokio teatro AIROS ir Vilniaus miesto šokio teatro LOW AIR šokėja, nepriklausoma šiuolaikinio šokio meno kūrėja, 2019 metais kartu su kolege Greta Grinevičiūte įsteigusi organizaciją „Be kompanijos“. Agnietė Lisičkinaitė taip pat yra pedagogė, dėstanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šiuolaikinio šokio specialybės studentams bei vedanti šiuolaikinio šokio asociacijos rengiamas reguliarias pamokas profesionalams.

Greta Grinevičiūtė – šiuolaikinio šokio atlikėja bei kūrėja, kuri yra susidomėjusi šokio filmų kūrimu ir kitais tarpdisciplininiais menais. Nuo 2016-ųjų Greta yra Lietuvos Šiuolaikinio Šokio Asociacijos ir jos tarybos narė.

Greta yra sukūrusi kelis šokio filmus – vienas jų vis dar yra postprodukcijos stadijoje. Pirmasis video „Faked David“ [„Deivido fikcija“] buvo parodytas šokio filmų festivalyje „From Jaffa to Agripas“ Jeruzalėje, Izraelyje. Kaip atlikėja Greta aktyviai bendradarbiauja su choreografais Lietuvoje ir užsienyje – AIROS šokio teatru, Vyčio Jankausko šokio teatru, Simonu Pedersonu, Tony Vezichu, Andriumi Katinu, Mauricia Berreira Nueves ir kitais.

Šiuolaikinio šokio atlikėjos ir choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė atstovauja naujajai menininkų kartai – jauniems žmonėms, kurie nestovi vietoje ir nelaukia, kol projektai ir vaidmenys jiems bus pasiūlyti, bet drąsiai imasi įgyvendinti savo kūrybines idėjas ir svajones. Nepriklausomos menininkės, dirbusios skirtingų choreografų ir režisierių komandose, už savo bendrą debiutinį darbą – šiuolaikinio šokio performansą „B & B dialogas“ – nominuotos Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui. Jaunoms atlikėjoms pati nominacija yra tarsi nedidelis įrodymas, kad juda teisingu kūrybiniu keliu. Įvertinimai ir įsibėgėjanti karjera suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, tačiau atlikėjos pripažįsta, kad kartais reikia didelių valios pastangų nepasiduoti esamai kultūros sistemai ir visko nemesti. Tačiau į klausimą, ar įsivaizduoja save be šiuolaikinio meno scenos, abi atsako trumpu ir užtikrintu „ne“.

Šokėjos aktyviai jungiasi prie profesinės bendruomenės, įsitraukia į Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos veiklą, atstovauja jaunųjų menininkų interesams. Greta Grinevičiūtė kartu su scenos kolege Agniete Lisičkinaite, nuo menininko profesijos sklaido romantikos debesis, kalba apie šokėjo kelyje nuolat laukiančius išbandymus bei darbus, kurių tenka imtis, kad įgyvendintum didžiausią savo norą – šokti.

Turbūt pagrindinis BE KOMPANIJOS projektas yra fiktyvių personažų duetas B&B. Personažai 2015-ųjų vasarą gimė Korke, Airijoje, BLANK CANVAS rezidencijos metu, ir kurį laiką funkcionavo kaip pasirodymo „B & B dialogas“ dalis. Ilgainiui šios veikėjos brendo, ugdėsi ir stiprėjo, kol galiausiai duetas tapo visiškai savarankiškas ir nepriklausomas (ne visada priklausomas nuo jo kūrėjų A. Lisičkinaitės ir G. Grinevičiūtės).

Šiuo metu duetas keliauja po pasaulį ir bando kuo įvairesniais būdais perteikti jas supančią aplinką, nuo politinių veiksnių iki vartotojiškumo dilemų. Personažai tampa veidrodžiais, o jų interpretacijos – atspindžiais, todėl šis procesas neretai primena refleksyvią žurnalistiką, tiriančią stebėtojo santykį su pačiu savimi. B&B kūryba gali būti atpažįstama dėl įtaigaus stiliaus, tačiau visi personažų veiksmai, įkūnijimai ir įsikūnijimai yra aktualios aplinkos dalis.

2016 – Spektaklis „B&B dialogas“ (Choreografija ir atlikimas – Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė) nominuotas Lietuvos teatro apdovanojimui „Auksinis scenos kryžius“ kaip geriausias metų šokio spektaklis.

2019 – Šiuolaikinio šokio asociacijos skirta premija už įsimintiniausią 2018 m. kūrybinią šokio veiklą.

2011 metais pristatę pirmąjį teatro scenai pritaikytą kūrybinį darbą – urbanistinį šokio spektaklį “Feel-Link”, duetas jautė poreikį tęsti profesionalios kūrybos kelią. 2012 metais šokėjų ir choreografų Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus įkurtas pirmasis Lietuvoje Urbanistinio Šokio Teatras – siekia atskleisti meninį praplėstojo urbanistinio šokio potencialą ir pristatyti jį scenos menų profesionalams bei mylėtojams. Eksperimentuodami ir jungdami skirtingus šokio stilius, performanso ir fizinio teatro elementus, rinkdamiesi kūrinių temas pastatymams, talpindami juos į socialinius kontekstus bendruomenėse, kuruodami ir scenoje ugdydami jaunuosius šokėjus, inovatyviai kuria naujas tarpdisciplinines sintezes bei vystydamiesi aplink save buria profesionalų bendruomenę ir įgyvendina auditorijos plėtros strategijas. 

Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės – Žakevičienės kaip kūrėjų ir atlikėjų tikslai bei siekiai perteikiami įsteigto urbanistinio šokio teatro Low Air veikloje ir misijoje. Low Air misija – didinti suvokimą apie Lietuvos urbanistinio šokio kultūrą  per kultūrinių bendruomenių kūrimą, šokio spektaklių pastatymus, pasirodymus, mokymosi galimybių sudarymą bei įvairias socialines programas, prieinamas kiekvienam žmogui.

Jie eksperimentuoja jungdami skirtingus šokio stilius ir judesio formas, rinkdamiesi kūrinių temas ir scenoje ugdydami jaunuosius šokėjus. Darbai pristatomi įvairiuose meno festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, kūrėjai dalyvauja skirtinguose meno projektuose, šokio seminaruose, pristato kūrinius tarptautinėse mugėse, atstovaudami Lietuvos urbanistiniam ir šiuolaikiniam šokiui. 

Debiutinis spektaklis – jausmingas urbanistinio ir šiuolaikinio šokio duetas “Feel-Link”, pristatytas Menų spaustuvės programoje jauniesiems menininkams „Atvira erdvė“. Už šį debiutinį darbą atlikėjai buvo ne tik nominuoti aukščiausiam šalies teatro apdovanojimui, bet ir pelnė kritikų bei teatro bendruomenės palankumą. Spektaklis rodomas iki šiandien, jis jau buvo pristatytas apie 100 kartų, 12 pasaulio šalių. Low Air įvertinti dviem Auksiniais scenos kryžiais, apdovanoti Boriso Dauguviečio auskaru už sėkmingas naujų sceninės išraiškos formų paieškas, jungiant gatvės šokį ir teatrą spektakliuose bei Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą keičiančią pedagoginę veiklą, Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos premija, LR Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija ir sulaukę užsienio kritikų bei profesionalų dėmesio gastrolėse, Low Air, 2017 m. gavo Vilniaus miesto šokio teatro vardą. Tai suteikė dar didesnę atsakomybę garsinti Vilniaus ir Lietuvos vardą pasaulyje.
40% visų teatro trupės pasirodymų rodomi užsienyje. Spektakliai pristatyti didžiuosiuose menų festivaliuose bei išskirtinėse scenose: Izraelyje, Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, Švedijoje, Islandijoje, Škotijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Italijoje, Grenlandijoje, Bulgarijoje, Austrijoje, Kinijoje, Gruzijoje, visoje Lietuvoje.

Apdovanoti Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija, 2017.

Apdovanoti Boriso Dauguviečio Auskaru už sėkmingas naujų sceninės išraiškos formų paieškas jungiant gatvės šokį ir teatrą spektakliuose bei Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą keičiančią pedagoginę veiklą, 2017.

Apdovanoti Auksiniu Scenos Kryžiumi (Geriausias metų šokio darbas, spektaklis „Žaidimas baigtas“,  2016).

Nominuoti Auksiniam Scenos Kryžiui (Geriausias šviesų dailininkas ir video menininkas, spektaklis „Šventasis pavasaris”, 2016).

Nominuoti Auksiniam Scenos Kryžiui (Geriausias metų šokėjas Low Air spektakliuose „Žaidimas baigtas”, „Šventasis pavasaris” ir LNDT spektaklyje „Raudonkepurė”, 2016).

Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos apdovanojimas (Įsimintiniausias metų choreografinis darbas, spektaklis „Žaidimas baigtas”, 2016).

Apdovanoti Auksiniu Scenos Kryžiumi (Geriausia metų choreografija, spektaklis „Kelionė namo”, 2013).

Apdovanoti XXV tarptautinės moderniosios choreografijos festivalio „IFMC’12“ Vitebske (Baltarusija) ekspertų komisijos specialia nominacija už šokio spektaklio „Feel-Link“ choreografiją, 2012.

Nominuoti Auksiniam Scenos Kryžiui (Jaunojo menininko kategorijoje, spektakliuose „Feel-Link”, 2011).