Nukopijuota
Lietuvos modernus šokis
Parodą parengė vyresnioji muziejininkė Dangira Buzytė

Šokio pasaulis spalvingas ir stebinantis. Jis auga, plečiasi bei nuolat keičiasi. Galima pastebėti, kad ir Lietuvoje gausėja skirtingų bei įdomių šokių stilių. Vienas tokių – šiuolaikinis šokis. Jo ištakos Lietuvoje sietinos su išraiškos šokiu, kurio pradininkė buvo Danutė Marija Nasvytytė, 1939 m. Kaune įsteigusi Ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studiją. Vėliau, šis šokio menas Lietuvoje populiarinti pradėtas tik prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, parengęs virtualią parodą Lietuvos šiuolaikinis šokis, siekia parodos lankytojus supažindinti su Lietuvos šiuolaikinio šokio ištakomis, pradžia, vystymųsi bei išskirtinumu, ypač pasireiškiančiu pastarosiomis dienomis. Parodoje pristatoma beveik 100-metį trunkanti lietuviško šiuolaikinio šokio evoliucija – nuo 1939 m. D. M. Nasvytytės įkurtos studijos iki šių dienų.

Danutė Marija Nasvytytė – Lietuvos šiuolaikinio šokio eros pradžia
Danutė Nasvytytė. 1939

Danutė Marija Nasvytytė (1916 m. gegužės 8 d. Maskva – 1983 m. balandžio 18 d. Melburnas, Australija) – choreografė, išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje bei Australijoje. Kaip pedagogė, Danutė Marija palietė ne vienos emigracijoje gyvenančios vidurinės lietuvių moterų kartos gyvenimą. Jos pačios, kaip šokėjos – gaivališki bei teatrališki šokiai liko įsirėžę šio meno sričiai neabejingų lietuvių atmintyje.

1939 metais Berlyne baigė J. Klamt išraiškos šokio mokyklą. Tais pačiais metais, Valstybės teatre Kaune, surengė solo koncertą, pati sukūrė pasirodymo kostiumus, o svarbiausia – įsteigė Ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studiją, kurią lankė apie 200 mokinių.

1940 metais, Valstybės teatre surengė pirmąjį savo mokinių koncertą. 1941 – 1943 metais trupė koncertavo įvairiuose Lietuvos miestuose, šoko stilizuotus lietuvių liaudies, savo bei mokinių sukurtus išraiškos šokius pagal muziką, kurią parašė Kazimieras Viktoras Banaitis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Julius Gaidelis, Manuelis de Falja, Ferencas Listas bei kiti žymūs kompozitoriai.

1944 metais D. M. Nasvytytė pasitraukė į Vokietiją, o 1945 m. Drezdene, atsitikus nelaimei – sudegė jos pasirodymų kostiumai bei natos. 1947 metais choreografė persikėlė į Australiją. Po kelerių metų – 1952 Melburne įkūrė vieną pirmųjų Australijoje išraiškos šokio trupę „Dana Nasvytis Creative Dance Group“ ir studiją „Dana Nasvytis School of Modern Dance“. Abi jos veikė iki 1960 metų. Danutė Marija Nasvytytė taip pat dirbo ritmo ir plastikos mokytoja Viktorijos valstijos miestų gimnazijose.

Choreografė išugdė ne vieną išraiškos šokio meną puoselėjančią asmenybę: jos mokinės Jonė Kvietys – Young ir Birutė Nagys po karo gyveno Kanadoje, kur jos kartu su Nancy Lima Dent surengė pirmą Kanados išraiškos šokio festivalį 1960 m. vasario 25 d. naujai pastatytoje Toronto Lietuvių parapijos salėje.

Modernaus bei išraiškos šokio tradicijas Lietuvoje tęsė Danutės Marijos Nasvytytės mokinės – Kira Katerina Daujotaitė ir Lidija Motiejūnaitė.

 

(Visos nuotraukos iš Danutės Nasvytytės archyvo)

Kira Katerina Daujotaitė ir Lidija Motiejūnaitė: modernioji Lietuvos šiuolaikinio bei išraiškos šokio tradicijų tąsa
Kira Daujotaitė ir Birutė Letukaitė

Kira Katerina Daujotaitė g. 1921-02-19 Petropavle (Kazachija), m. 2013-12-25 Kaune. Ji – lietuvių šokėja, choreografė bei pedagogė, viena išraiškos šokio pradininkių Lietuvoje. 1939 – 1940 metais studijavo prancūzų filologiją Vytauto Didžiojo universitete. 1939 – 1944 metais mokėsi Danutės Marijos Nasvytytės išraiškos šokio studijoje. 1948 metais baigė meninės gimnastikos studijas Lietuvos kūno kultūros institute.

1946 – 1948 metais dėstė fizinį lavinimą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute bei Kauno medicinos institute  – 1948 – 1954 metais.

1944 metais įkūrė išraiškos šokio kolektyvą, kuris nuo 1947-ųjų priklausė Kauno profsąjungų kultūros rūmams. 1969 m., Kira Katerina Daujotaitė įkūrė išraiškos šokio kolektyvą „Sonata“ ir jam vadovavo.

1954 metais savanoriškai išvyko pas ištremtą vyrą Petrą Paliulį į Norilską (Krasnojarsko kraštas, Rusija), iki 1957 m. Norilsko metalurgų klube dirbo choreografe. Stažavosi G. Paluccos tarptautiniuose moderniojo šokio vasaros kursuose Dresdene (1968 ir 1976 m.).

Sukūrė daugiau kaip 200 šokio kompozicijų: „Moterys“ (pagal J. S. Bacho muziką), „Polonezas A-dur, Valsas C-moll“ (pagal F. Chopiną), „Zodiako ženklai“ (pagal M. K. Čiurlionio muziką ir paveikslus), „Mėnesienos sonata“, „Appassionata“ (pagal L. van Beethoveno muziką), „Kambariai“( pagal A. Skriabino muziką), „Mirties šokis“ (pagal F. Listo muziką), „Žydroji rapsodija“ (pagal G. Gershwino muziką), „De profundis“ (pagal V. Bartulio) ir kt.

Kiros Katerinos Daujotaitės mokinės – Birutė Letukaitė ir Aira Naginevičiūtė –   talentingos, profesionalios choreografės bei šokėjos, tęsiančios bei puoselėjančios mokytojos pradėtą veiklą.               

 

Lidija Motiejūnaitė g. 1924-04-02 Kalvarijoje, m. 2008-10-21 Stokholme (palaidota Vilniuje). Ji – lietuvių baleto artistė, pedagogė, choreografė, humanitarinių mokslų daktarė bei menotyrininkė. 1944 metais Kaune baigė Ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studiją, kuriai vadovavo Danutė Marija Nasvytytė. 1955 m. Vilniaus universitete baigė teisės studijas.

1944 – 1950 metais, Lidija Motiejūnaitė šoko Kauno muzikinės komedijos teatre bei sukūrė išties įspūdingų vaidmenų: Stasi, Marieta – I. Kalmano „Silva“ 1946, „Bajaderė“ 1949, Polenka – B. Aleksandrovo „Manoji Giuzel“ 1947, Vanda – R. Frimlio „Rozmari“ 1948, Pjereta – R. Drigo „Arlekinada“ 1949.

1952 – 1967 metais buvo Lietuvos operos ir baleto teatro baleto artistė. Nuo 1952-ųjų vadovavo meno saviveiklos kolektyvams, o 1964 – Vilniuje įkūrė Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų vaikų klasikinio šokio kolektyvą „Liepsnelė“. Čia baleto pradėjo mokytis Jolanta Valeikaitė, Eglė Špokaitė, Anželika Cholina, Živilė Baikštytė, Neli Beliakaitė, – vėliau tapusios profesionaliomis šokėjomis bei choreografėmis. Šiam kolektyvui L. Motiejūnaitė vadovavo iki 2001 m.

1961 – 2001 m. ji dėstė Čiurlionio menų mokykloje, 1967 – 1971 – Vilniaus pedagoginiame institute, 1976 – 1979 – Vilniaus kultūros mokykloje.

Lidija Motiejūnaitė sukūrė choreografinių kompozicijų pagal lietuvių –  J. Pakalnio „Pasveikinimas“ 1978 ir užsienio –  A. CH. Adamo „Baleto siuita“, 1983, kompozitorių muziką. Parašė knygą „M. Juozapaitytė“ 1969 m., taip pat nemažai publikavo choreografijos teorijos, istorijos ir kritikos straipsnių.

Birutė Letukaitė ir šokio teatras „Aura“
Godos (foto R. Stakėnaitė / L. Vansevičienė / S. Batura), 2016. Choreogr. Birutė Letukaitė ir Panta Rei (Norvegija).

Birutė Letukaitė (g. 1952-03-27) Kaune. Ji – lietuvių šokėja, choreografė bei pedagogė.  Šokio mokėsi išraiškos šokio kolektyve „Sonata“ (šoko jame 1967 – 1980, Kiros Katerinos Daujotaitės mokinė) ir G. Paluccos šokio mokyklos tarptautiniuose moderniojo šokio vasaros kursuose Dresdene (1976, 1984–86, 1988–89), šokio seminaruose užsienyje (1988–89 Prahoje, 1988, 1990 Taline, 1991–95 Duisburge, 1993–98 Vitebske, 1995 Swansea, 1996–97 Gdanske). 1974–84 Kauno apskrities viešosios bibliotekos Muzikos skyriaus vyriausioji bibliotekininkė, bibliografė. 1978 baigė Vilniaus universiteto Kauno vakarinį fakultetą (bibliotekininkystę ir bibliografiją). 1980 Kaune įkūrė moderniojo šokio studiją – nuo 1995 Kauno miesto savivaldybės šokio teatras “Aura“ (pirmasis profesionalus šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje, nuo 2005 profesionalus scenos meno teatras), jo direktorė ir meno vadovė. 1984–88 Kauno Centro sporto mokyklos choreografė. 2008 metais – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2013  – „Auksinis scenos kryžius“, 2022 – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžius.

1991–2001 dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1993–94 Kauno valstybinio dramos teatro Aukštojoje teatro mokykloje, 2005–06 Lietuvos kūno kultūros akademijoje, dėsto prie šokio teatro „Aura“ 1993 įkurtoje šokio studijoje (nuo 1999 veda ir užsiėmimus senjorams). Nuo 1989 Kaune rengia Tarptautinį moderniojo šokio festivalį (nuo 2011 Tarptautinis šokio festivalis “Aura”).

Apollo (foto L. Vansevičienė), 2015. Choreogr. Birutė Letukaitė.

B. Letukaitė kuria įvairios stilistikos (nuo išraiškos ir džiazo iki postmodernistinės) šokio spektaklius ir kompozicijas; žymiausios: Šokių siuita „G. Kuprevičiaus muzikai“„Pavasaris“ (abu 1981), „Prisiminimai I“ (1982), „Lietuviškos variacijos“ (1984), „Valsas“ (1990), „Stotyje“ (1991), M. K. Čiurlionio „Juodieji“ (abu 1994), Šokių siuita oratorijai „Galvė“ (1997), „Trys solo“ (Ligita Viršulytė, A. Roux, Gigi Căciuleanu, 1997), „Extremum mobile“„Prisiminimai apie ateitį“ (abu 2001), „re‑gi‑ne‑re‑gi“ (2002), „Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės“ (2003, „Auksinis scenos kryžius“, 2006), „Time Line“ (su Josi Bergu ir Odedu Grafu, 2006), „Su(Temos)“ (su Lina Puodžiukaite, Tamara McLorg, 2008), „Išplautas dangus“ (2010), „Medėjos“ (2011), “Prisiminimai apie ateitį“ (2014), „Padaryk iš manęs jungiklį“ (2015), „Godos“ (su Anne Ekenes, Pia Holden), „Labirintas“ (abu 2016), „Sekretas“„Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“ (abu 2017), „Sprendimas“ (2018), „Imagine / Įsivaizduok“„Kaunas zoo“„Netikėtasis Dali“ (visi 2019), „Begalybės“ (2020).

Sukūrė choreografiją Gyčio Padegimo (F. Garcíjos Lorcos „Jerma“ 1992, T. Wilderio „Per plauką nuo žūties“ 1993, abu Kauno dramos teatre), Vytauto Grigolio („Karūnos vėtra“ 2002, „Mindaugas. Vorutos vilkolakio giesmė“ 2003, „Didysis Vytautas – karalius“ 2004, „Palikit vardą Lietuvos“ 2005; visi per Pažaislio muzikos festivalį pastatyti prie Kauno pilies) spektakliams.

Kauno šokio teatras „Aura“ – vienintelis municipalinis šio žanro teatras Lietuvoje, tęsiantis ir vystantis Lietuvos šiuolaikinio šokio tradicijas. Per visą savo veiklos laikotarpį, „Aura“pristatė Lietuvos šiuolaikinį šokį 28 užsienio šalyse, dalyvavo daugiau nei 160 festivalių, dirbo su 37 choreografais iš Lietuvos bei užsienio. Šis šokio teatras nuolat kviečiamas į parodų ir bienalių atidarymus, knygų pristatymus ir įvairius miesto renginius, taip pat aktyviai dalyvauja socialinėse akcijose.

„Auros“ kūrybinė veikla įvertinta daugiau nei 50 miesto, šalies ir tarptautinių apdovanojimų. Teatro meno vadovė, choreografė Birutė Letukaitė, be daugybės įvairių apdovanojimų, valstybinės premijos, du kartus apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“: už choreografiją bei už ilgametį indėlį į Lietuvos šiuolaikinio šokio meną.

Aira Naginevičiūtė ir šokio teatras „AIROS“
„Nepakelk galvos“ (foto M. Raškovskij), 1996. Choreogr. Aira Naginevičiūtė, pagal Ph. Berthet, H. Hilerio muziką.

Aira Naginevičiūtė – Adomaitienė (g. 1965-07-10) Kaune. Ji – lietuvių šokėja, choreografė bei pedagogė. 1987 metais baigė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą (choreografiją). 1987 – 1989 m. Kauno išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ vadovė. Taip pat Kauno mieste įkūrė šiuolaikinio šokio grupę „Fluidus“, o 2013 m. – Vilniuje – šokio teatrą „AIROS“. Nuo 1998 metų dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 2004 m. Lietuvos muzikos akademija), profesorė (2020 m.). 

Choreografė Aira Naginevičiūtė, daugiau nei 30 metų paskyrė šiuolaikiniam šokiui. 2003 m. šokio spektaklis „Processus“ – pirmasis šiuolaikinio šokio spektaklis, gavęs Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premiją (Dabartinis premijos pavadinimas „Auksinis scenos kryžius“, aukščiausias Lietuvoje teatro apdovanojimas) už metų choreografiją. O 2015 m. „AIROS“ šokėja Goda Laurinavičiūtė už vaidmenį spektaklyje „Stiklo sodai“ gavo „Auksinį scenos kryžių“ (kategorijoje „Šokėjai“). 

Žymiausi kūriniai: „Siena“ (1990, pagal grupės King Crimson muziką), „Bėgti… Reiškia bėgti arba greitai eiti“ (1995, pagal grupės Faust muziką), „Nepakelk galvos (1996, pagal Ph. Berthet, H. Hillerio muziką), „W“ (1997), „Fata Morgana“ (1998, pagal R. Cikanavičiaus muziką), „Fata Morgana II“ (1999, pagal grupės Beautifull people, R. Cikanavičiaus muziką), „Oronėra“ (2000), „Processus“ (2002), „Nėščia tyla“ (2004), „Ego ir ID“ (2007, 2009), „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ (2008), „Chimeros karoliai“ (2013), „Stiklo sodai“ (2015), „Melancholijos bokštai“ (2016, visi pagal įvairią muziką) ir naujausias kūrėjos spektaklis – projektas kūnams „Alkis“ (2021).
Intensyvus šokio spektaklis žymi ne tik naują kūrėjos, tačiau ir šį laikmetį išgyvenančių žmonių etapą: tai klausimų pripildyta kelionė, kurioje nėra vienalaikių atsakymų. „Alkis“ – nekonformistiškas, neįprastas kasdienybės potyris, kolektyvinė fantazija, kurią kiekvienam reikės susikurti savaip. Cilindre patalpintas, aktyvios scenografijos ir kolektyvinio išgyvenimo dalimi virstantis žiūrovas stebi distopinę patirtį, kurioje žmogiškoji egzistencija išrenkama ir vėl sulipdoma tarsi dūžtančio stiklo šukės: surinkus jas regime visai kitą vaizdinį, nei iki jam sudūžtant.
Šiame projekte pasitelkiama filosofų Gilleso Deleuze’o ir Pierre-Félixo Guattari geismų mašinerija, įsitraukiama į nesibaigiančią tėkmę, kurioje dekonstruojamas žmogiškumas, siekiant šį pažadinti iš snaudulio. „Kitos filosofinės linijos, kurias norėjau šiame darbe iškelti – tai apie nujautrėjimo pavojų, o taip pat apie alkį kaip geismą, kaip kūrybinį „Perpetuum mobile“. Tačiau labiausiai norėjau sudaužyti stiklą tarp kūrėjo ir žiūrovo“, – apie „Alkį“ pasakoja choreografė Aira Naginevičiūtė, choreografiją kūrusi su spektaklyje pasirodančių šokėjų ir aktorių komanda: Greta Grinevičiūte, Gyčiu Ivanausku, Ugne Kavaliauskaite, Goda Laurinavičiūte, Agniete Lisičkinaite, Pauliumi Prieveliu, Gediminu Rimeika.
Aira Naginevičiūtė taip pat sukūrė choreografiją Broniaus Kutavičiaus operai – baletui „Ugnis ir tikėjimas“ (2003) bei Vidmanto Bartulio oratorijai „Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto padėka Lietuvos žmonėms, laimėjus Žalgirio mūšį“ (2010). 

Pasitelkiant erdvinę scenografiją ir garso architektūrą, „AIROS“ teatro spektakliuose tyrinėjamos žmogaus būsenos, kuriose patiriami ribiniai išgyvenimai. Naudodama įvairias konstrukcijas, objektus, aplinką bei šokėjų kūnus – choreografė Aira Naginevičiūtė kuria garso skulptūras, transformuodama akustinius erdvės signalus į optines struktūras. Jos šokio teatro akiratyje –  įvairūs tarpdisciplininiai projektai, bendradarbiavimas su muzikos, meno, kino institucijomis bei šių sričių menininkais. Projektai bei sumanymai įgyvendinami ne tik teatrų scenose, bet ir netradicinėse erdvėse.  

Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacija

Šiuolaikinio šokio asociacija – šiuolaikinio šokio kūrėjus vienijanti organizacija Lietuvoje. Ją 2007 metais įkūrė dvidešimt penki Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografai ir šokėjai, turintys meno kūrėjo statusą.

2007 metų, lapkričio 19 d., Menų spaustuvėje susirinkę Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėjai ir choreografai įsteigė Šiuolaikinio šokio asociaciją – pirmąją šiuolaikinio šokio kūrėjus vienijančią organizaciją Lietuvoje. Šiuolaikinio šokio asociacijos steigėjai – žinomi Lietuvoje šiuolaikinio šokio kūrėjai. Nepriklausomi – Aira Naginevičiūtė, Loreta Juodkaitė, Edita Stundytė, Sigita Mikalauskaitė, Brigita Urbietytė, Agnija Šeiko, atstovaujantys trupes bei teatrus – Birutė Letukaitė (Kauno šokio teatras „Aura“), Vytis Jankauskas (Vyčio Jankausko šokio trupė), Gytis Ivanauskas (Giteatras), Giedrė Zaščižinskaitė (Kūrybinio veiksmo bendruomenė) ir kiti šokio profesionalai. Į asociacijos tarybą buvo išrinkti Birutė Letukaitė, Gytis Ivanauskas, Giedrė Jankauskienė, Donatas Bakėjus ir Birutė Banevičiūtė, tapusi asociacijos tarybos pirmininke.

 Naujosios organizacijos pagrindinė siekiamybė buvo – atstovauti ir ginti šokio menininkų interesus, paveikti Lietuvos kultūros politiką šiuolaikinio šokio plėtros kryptimi. O pagrindiniai tikslai – telkti šiuolaikinio šokio bendruomenę, siekiant užtikrinti socialines garantijas šokėjams ir choreografams, daugiausia dirbantiems pagal autorines sutartis ir neturintiems jokios socialinės apsaugos. Tačiau kaip svarbiausią savo veiklos tikslą, asociacija akcentavo atstovavimą sutelktai šiuolaikinio šokio bendruomenei, taip pat šviesti visuomenę, kad ši meno rūšis Lietuvoje verta profesionalaus pripažinimo ir lygių teisių su kitais menais. Siekė, kad tai pripažintų ir visuomenė, ir politikai bei valdininkai, galintys daryti atitinkamus sprendimus.

Asociacijos tikslai:

  • atstovauti ir ginti šokiomenininkų interesus
  • paveikti Lietuvos kultūrospolitiką šiuolaikinio šokio plėtros kryptimi
  • užtikrinti kasdienį šokėjų darbą – praktinius užsiėmimus, t. y. surasti vietas ir finansavimą repeticijoms, kūrybiniam darbui, kasdienėms treniruotėms
  • telkti šiuolaikinio šokio bendruomenę siekiant užtikrinti socialines garantijas šokėjams ir choreografams, daugiausia dirbantiems pagal autorines sutartisir neturintiems jokios socialinės apsaugos
  • atstovauti sutelktai šiuolaikinio šokio bendruomenei
  • rodyti visuomenei, kad šiuolaikinis šokis Lietuvoje jau yra lygmens, verto profesionalaus pripažinimo ir lygių teisių kitais menais, siekti, kad tai pripažintų ir visuomenė, ir politikai bei valdininkai, galintys daryti atitinkamus sprendimus.

Šiuolaikinio šokio asociacija šiuo metu vienija daugiau nei vieną dešimtį choreografų bei šokėjų:
taryba: pirmininkė Agnietė Lisičkinaitė, Erika Vizbaraitė, Inga Kuznecova, Marius Pinigis, Raimonda Gudavičiūtė;
nariai: Indrė Bacevičiūtė, Donatas Bakėjus, Liza Baliasnaja, Birutė Banevičiūtė, Dovilė Binkauskaitė, Eligijus Butkus, Rūta Butkus, Mantas Černeckas, Oksana Griaznova, Greta Grinevičiūtė, Airida Gudaitė – Žakevičienė, Raimonda Gudavičiūtė, Ieva Jackevičiūtė, Vytis Jankauskas, Giedrė Jankauskienė, Loreta Juodkaitė, Sigita Juraškaitė, Giedrė Kalinauskienė, Andrius Katinas, Inga Kuznecova, Goda Laurinavičiūtė, Birutė Letukaitė, Petras Lisauskas, Agnietė Lisičkinaitė, Domicelė Tautkaitė, Birutė Mar, Brigita Urbietytė, Indrė Pačėsaitė, Mantas Stabačinskas, Evaldas Taujanskis, Edita Stundytė, Laurynas Žakevičius, Sigita Mikalauskaitė, Agnė Ramanauskaitė Dahm, Agnija Šeiko, Lina Puodžiukaitė, Aira Naginevičiūtė – Adomaitienė, Beata Molytė, Ema Senkuvienė, Dovilė Petkūnaitė, Marius Pinigis, Erika Vizbaraitė, Miglė Praniauskaitė, Giedrė Subotinaitė, Indrė Puišytė, Paulius Prievelis, Lina Navardauskienė, Austėja Vilkaitytė, Gintarė Marija Ščavinskaitė, Niels Claes, Lukas Karvelis, Vilma Pitrinaitė, Grėtė Šmitaitė, Denisas Kolomyckis, Ieva Navickaitė, Edita Užaitė, Rasa Svirderskienė, Goda Žukauskaitė, Adrian Carlo Bibiano.

Raimonda Gudavičiūtė – Haun
„Atgal“ (asmeninė R. Gudavičiūtės foto), 2008. Choreogr. Raimonda Gudavičiūtė ir Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai.

Raimondos Gudavičiūtės – Haun (g. 1984 m. ) karjeros pradžia prasidėjo nuo 2001 m., Kauno šokio teatre „Aura“. Čia ji buvo pagrindine atlikėja visuose teatro pastatymuose iki 2005 m. Po to sekė bakalauro studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Teatro ir kino fakultete, o 2007 metais Raimonda įgijo aktorės – šokėjos specialybę (kurso vadovė Aira Naginevičiūtė).

2006 m. gavo stipendiją, kuri suteikė galimybę du semestrus studijuoti Nacionalinėje Liono muzikos ir šokio konservatorijoje (CNSMD de Lyon). 2007 – 2009 m. Helsinkio Teatro Akademijoje įgijo Menų (šokio) magistro laipsnį. Dar bestudijuodama, Raimonda Gudavičiūtė buvo TADaC’09 magistro šokio studentų trupės narė.

2008 metais, R. Gudavičiūtė dirbo choreografe Kauno šokio teatre „Aura“. Jos darbas „Atgal“ buvo pristatytas 18-ajame Tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „AURA“ Kaune ir „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje Vilniuje. 2009 metais, kartu su šokėju Mantu Stabačinsku pristatė du choreografinius darbus, vienas kurių buvo atliktas Grace (Austrija), Kanterburyje (Didžioji Britanija) bei Berlyne ir Frankfurte (Vokietija).

Raimonda taip pat vykdo šokio instruktorės veiklą. Ji dėstė Lietuvoje, Suomijoje, Vokietijoje (Tanzplattform Rhein Main (Frankfurt), K-3 Zentrum Hamburg, Hochschule für Musik und Darstellende Kunst), ir Austrijoje, kur asistavo K. Kussmaul Vienos tarptautiniame šokių festivalyje „Impuls Tanz‘09“.

„Pre: paration“ (foto Lin Nan Zhang), 2018. Kartu: Simon Möllendorf, Caroline Rohmer, Raimonda Gudavičiūtė ir kt.

Nuo 2011 m. R. Gudavičiūtė gyvena ir dirba Vokietijoje. 2015 m. ji sukūrė šokio spektaklį „Within“, kurio premjera įvyko Frankfurte. Šis kūrinys, kartu su šokėja ir choreografe Sanna Lundström, buvo pristatytas „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje Vilniuje, Dans i Novembermörket Skelleftea ir KuK Theater Lince, Švedijoje.

2018 metais, Raimonda dirbo studioNAXOS. Čia, kartu su režisieriumi Simon Möllendorf ir dramaturge Caroline Rohmer sukūrė keletą, labai reikšmingų kūrinių: „Pre:paration“ (2018), „Gesten det Zärtlichkeit“ (2018) ir „Tie me knot“ (2021).

2020 metais, Raimonda Gudavičiūtė, kartu su septynmečiu sūnumi Elias, sukūrė trumpametražį filmą „M(e) &M(other)“. Jo premjera įvyko Gallus Theatre, Frankfurte. Šis šokio filmas buvo įtrauktas į  „Naujojo Baltijos šokio“  filmų programą (2020), „Dance Days Chania festival“, Graikijoje (2021), „Dance Ahoy Hamburg“, Vokietijoje (2021) bei „Taiwan Bottle Post“, Taivane (2022).

Ugnė Dievaitytė (Dievaitė)
Kūrybinė komanda Režisūra, choreografija, atlikimas: Ugnė Dievaitytė ir Poliana Lima Muzikinė kompozicija: Pablo Sánchez Pulido Šviesų dailininkas: Pablo Seoane ("La Cía De La Luz) Foto Dmitrijus Matvejevas, Maria Falconer; Virginia Rota.

Lietuvių choreografė ir šokėja Ugnė Dievaitytė (Dievaitė) nuo 2011 m. gyvena ir kuria Madride, Ispanijoje. Ji mokėsi šiuolaikinio šokio bei jo improvizacijos technikų, šokio-judesio terapijos tiek Lietuvoje, tiek pas dėstytojus iš  Europos, JAV ir Rusijos. 2016 m. dalyvavo DanceWEB šokio programoje (Impulstanz, Viena, Austrija). Ugnė taip pat  baigė psichologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, yra įgijusi sveikatos psichologijos magistro laipsnį. Tarptautiniu mastu ji tapo žinoma 2014 m., tapusi pasaulinės šokio mugės “Tazmesse” veidu. 2012 m.  – U. Dievaitytė atsiskleidžia kaip kūrėja.

Žinomiausi jos sukurti spektakliai yra „Es como ver nubes“ („It stebėtum debesis“, 2012), „Uninvited Presence“ („Nekviesta Būtybė“, 2013), „Flesh“ („Kūnai“, 2014), „Female“ („Moteris“, 2015), „Anhelo“ („Ilgesys“, 2016) ir „Nakties Mirgėjimas“ (2019). Ne vienas choreografės spektaklis yra pelnęs apdovanojimus Ispanijoje, jos spektakliai buvo rodyti teatruose ir festivaliuose Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lietuvoje, Nyderlanduose, Vokietijoje.

2017  metais Madride vykusiame choreografijos konkurse, spektaklis „Moteris” pelnė pirmąjį apdovanojimą už geriausią choreografiją, sceninę fotografiją ir meninę rezidenciją.

Vienas naujesnių U. Dievaitytės Lietuvoje sukurtas spektaklis – „Nakties mirgėjimas“ (2019). Prieštaringai vertinamos lietuvių poetės Salomėjos Nėries (1904–1945) biografijos ir kūrybos inspiruotas spektaklis į akistatą suveda dvi dvidešimties metų skiriamas moteris, kurios įkūnija, ir atspindi skirtingus poetės ir moters gyvenimo periodus, scenoje koegzistuodamos drauge. Šeiko šokio teatrui sukurtame spektaklyje judesiai ir žvilgsniai yra laiko tėkmės, istorinių kontekstų ir vietų liudytojai. Atskleidžiant patirtis, kurias visi išgyvename, „Nakties mirgėjimas“ kviečia apmąstyti istorinio konteksto įspaudą mūsų veiksmuose.

Naujausias filmas  – „500 MOONS“ (2021) – tai filmas, kuris judesio žodžiais kalba apie išgyvenimus ir patirtį gyvenant moters kūne. Mūsų kūnas šoka biologiniu ritmu: mėnesio bėgyje jaučiamės ir mąstome skirtingai. Mūsų savijauta, emocijos ir mintys keičiasi. Kiekviename cikle patiriame simbolišką mirtį ir atgimimą. Tai nuolatinė ir pastovi būsenos kaita, kuri cikliškai kartojasi. Išsineriame iš vieno kailio, kad pasitiktume kitą. Nešioti besikuriančią gyvybę savyje –  tai dar vienas ciklas, ilgas ir stipriai transformuojantis mūsų kūnus ir gyvenimus. Mūsų kūnas šoka ir kultūros ritmu: esame persisunkę lūkesčių, normų ir stereotipų, susijusių su socialinės lyties vaidmenimis. Kultūriniu atžvilgiu moters kūnas turi daug mažiau judesio laisvės įvairiausiuose socialiniuose kontekstuose. Jos trūkumas žiba mūsų kūnuose, elgesio ir aprangos koduose.

Remdamasi kūno ir judesio studija, Ugnė Dievaitytė vysto savitą braižą šiuolaikinio šokio srityje. Tai – fizinis šokis, atitolęs nuo standartų, persmelktas poetiškumo bei abstrakcijos. Judesio ir šviesos žaismo dėka, erdvėje kuriami vaizdiniai perkelia žiūrovą į intuityvią ir jausminę realybę. Ugnės darbai išsiskiria kūno ir judesio kalbos paieškomis, kurių tikslas  – atrasti šokio išraišką, kuri būtų pagrindinis draminės formos variklis.

„500 MOONS“ (2021)
Birutė Banevičiūtė ir šokio teatras „Dansema“
Puzzle - Mozaika (2012), spektaklis 0-3 m. vaikams, nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, šokėjai Giedrė Subotinaitė, Indrė Bacevičiūtė, Mantas Stabačinskas.

Birutė Banevičiūtė (g.1967 08 25) Vilniuje , lietuvių choreografė, pedagogė, socialinių mokslų daktarė. 1990 baigė Vilniaus universitetą (biologiją). Šiuolaikinio šokio mokėsi Vilniaus klasikinio ir modernaus šokio kolektyve „Polėkis (vadovė E. Juodišienė; 1993–96 čia jį dėstė), seminaruose, vasaros šokio mokyklose Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur. 1997–2007 Šiuolaikinės mokyklos centro Vilniuje šokio mokytoja ekspertė. Bendrojo lavinimo mokykloms sukūrė bendrąją šokio programą (2002, 2003, 2008, 2021). 2003–08 dėstė vaikų meninėje studijoje „Diemedis, čia sukūrė judesio ir muzikinių spektaklių. 2006–17 dėstė šokio edukologiją Lietuvos edukologijos universitete (iki 2011 Vilniaus pedagoginis institutas), nuo 2018 dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje; docentė. 2007–14 Šiuolaikinio šokio asociacijos tarybos pirmininkė, nuo 2020 Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASSITEJ valdybos pirmininkė. 2007 Vilniuje įkūrė šokio teatrą „Dansema. 

Žymiausi šiuolaikinio šokio spektakliai: „Be pavadinimo (1993), „Benamiai (1996, pagal V. Kernagio muziką), „Svetimas 1548, arba Gyvenimas dar priešaky (1997), „Smėlio jausmas“ (2001), „Mažasis princas (2005). Sukūrė choreografiją dramos spektakliams „Antigonė (2000), „Meilužis (2001), „Poetė (2005), muzikiniam spektakliui I. Stravinskio „Kareivio istorija (2003), M. Petrausko operai „Birutė (2006, visų režisierė Birutė Mar), A. Žigaitytės operai „Žilvinas ir Eglė (2002, Klaipėdos muzikiniame teatre). Kūriniams būdinga lengvas humoristinis stilius, metaforiškumas, buitinių judesių estetizavimas.

Sukūrė šiuolaikinio šokio spektaklių skirtingų amžiaus tarpsnių vaikams Lietuvos („Bala žino 2009, „Pasaulio sutvėrimas 2010, „Mozaika 2012, „Maži stebuklai 2014, „Spalvoti žaidimai 2015, Auksinis scenos kryžius 2016, „Šviesiukai” 2017, „Pievelė” 2019, „Laikrodininkas” 2019, „Metų laikai” 2021, visi teatre „Dansema“  „Vandeninis nuotykis 2018, Šiaulių dramos teatre, „Pasaulėliai 2020, Kauno lėlių teatre) ir užsienio („Spalvoti žaidimai 2016, „Labirintas 2018, abu Heseno balete Darmstadte ir Wiesbadene, „Spalvoti žaidimai” 2018, teatre DACH, “Tik tak” 2019, Art Dim, abu Kijeve) teatruose. Surengė Tarptautinį šiuolaikinio šokio vaikams ir jaunimui festivalį „Dansema (2008–12). Moksleivių dainų šventės „Mes – laisvės vaikai, Šokių dienos „Jaunystės vėjas choreografė (2005), Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės, Šokių dienos šiuolaikinio šokio dalies choreografė (2009). Šokio pedagogikos tema paskelbė mokslinių straipsnių, parašė metodinę priemonę „Teoriniai ir praktiniai ankstyvojo amžiaus paauglių šokio gebėjimų ugdymo aspektai (2012), kolektyvinės monografijos „Ugdymo paradigmų iššūkiai didaktikai (2014), metodinės priemonės „Meno pedagogikos semestrinių ir baigiamųjų darbų rengimas (2015) viena autorių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2022).

Inside the Seasons - Metų laikai (2021), šokio cirko spektaklis 3-6 m. vaikams, šokėja Giedrė Subotinaitė

2019 – Vitos Mozūraitės premija. Premija skirta pagerbti asmenis, kurie keičia šiuolaikinio šokio pasaulį, plečia jo ribas, pradeda kurti reiškinius, naujus šioje teritorijoje ir už jos ribų, nagrinėja šiuos fenomenus ar daro įtaką visai šalies meno ir šokio politikai.

2016 – Birutė Banevičiūtė apdovanota aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu Auskiniu scenos kryžiumi už geriausią 2015 metų spektaklį vaikams „Spalvoti žaidimai“. 

2015 – Šiuolaikinio šokio asociacija (Lietuva) skyrė Birutei Banevičiūtei premiją už reikšmingą kūrybinę veiklą.

Birutė Banevičiūtė aktyviai kuria ir prisideda prie Lietuvos šiuolaikinio šokio plėtros nuo 1993 metų, kai sukūrė savo pirmąsias šiuolaikinio šokio kompozicijas.

Nuo 1996 metų kūrė pilnos apimties šiuolaikinio šokio spektaklius. „Benamiai“ (1996), „Svetimas 1548“ (1997), „Kareivio istorija“ (2003), „Mažasis princas“ (2005), kritikų išskirti kaip originalių idėjų, kupini humoro ir netikėtų šokio raiškos priemonių, buvo pristatomi tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, taip pat festivaliuose užsienyje.

Birutės sukurti šokio spektakliai vaikams buvo parodyti 27 pasaulio šalyse.

Nuo įsikūrimo 2007 metais, teatras sėkmingai rodo spektaklius Lietuvoje ir užsienyje (Belgijoje, Kroatijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Švedijoje, Palestinoje, Ukrainoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Kinijoje), organizuoja seminarus šokėjams, choreografams ir šokio mokytojams, vykdo edukacinius šokio projektus su vaikais.

„Dansemos“ spektakliai yra nominuoti ir apdovanoti Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausi spektakliai vaikams. 

Choreografas Vytis Jankauskas ir jo šokio teatras
„Viduramžių bernelio dainos“, 2000 m. (foto aut. nežinomas). Idėja ir choreografija: Vytis Jankauskas.

Šokėjas, choreografas, pedagogas, vienas įdomiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų Vytis Jankauskas gimė 1968 m. rugsėjo 23 d. Vilniuje. Nuo mažens jautė polinkį sportui ir menui, tad paauglystėje susidomėjo breiko šokiu. V. Jankauską sužavėjo šio šokio judesio ekspresija ir galimybė jame suderinti, iš pažiūros, du priešingus polius – fizinę kultūrą ir meninę išraišką. Per trumpą laiką jo suburta bendraminčių grupė šoko breiko kombinacijas naktinių klubų programose. Tai buvo pirmoji pažintis su profesionaliąja šokio scena. Šią veiklą vainikavo 1987 metais užimta pirma vieta SSRS breiko šokio čempionate, kuris vyko Taline. 1986 – 1987 m., Vytis Jankauskas buvo estradinių ansamblių bei orkestrų susivienijimo baleto artistu. 

1991 metais, grįžęs iš tarnybos tuometinėje kariuomenėje, Vytis Jankauskas įkūrė trupę „Trys iš Vilniaus“, kuri, remdamasi breiko technika, bet laužydama šio šokio nusistovėjusias konvencijas, bandė spręsti jau rimtesnius estetinius uždavinius. Žymiausia „Trys iš Vilniaus“ sukurta kompozicija „Triptikas“ ( 1991) – sulaukė didelio susidomėjimo Lietuvos ir užsienio scenose.  

Vyčio Jankausko šokio teatro spektakliai rodomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jie parodyti šiuolaikiniuose šokio festivaliuose Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Švedijoje, Vokietijoje bei Egipte.  2000 metais sukurtas šokio spektaklis „Viduramžių bernelių dainos“ , 2002 m. atstovavo Lietuvos šokiui tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Global Dance 2002“ Diuseldorfe, Vokietijoje. Šokio teatro spektakliuose dalyvauja tiek šalia teatro veikiančią šokio studiją lankantys asmenys, tiek įvairūs kviestiniai atlikėjai. Teatro spektakliuose yra dalyvavę tokie žinomi Lietuvos šokėjai ir choreografai kaip – Andrius Katinas, Loreta Juodkaitė, Goda Laurinavičiūtė, Giedrė Subotinaitė, Petras Lisauskas, Jekaterina Deineko bei kiti. 

Choreografas bei jo trupė yra apdovanoti „Auksiniais scenos kryžiais“ : šokio spektaklis „Nuskendęs slėnis“ pelnė apdovanojimą už geriausią 2003 – 2004 metų choreografiją, o antrąjį, aukščiausią teatralų apdovanojimą Vytis Jankauskas gavo kaip geriausias choreografas už spektaklį „Budėjimai“ 2008 – 2009 m. 

Vyčio Jankausko šokio teatro veikla neapsiriboja vien menine kūrybine veikla. Šis teatras, bendradarbiaudamas kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, inicijuoja ir vykdo įvairius edukacinius šokio projektus, taip pat nuolat veda teorinius bei praktinius seminarus šokėjams, choreografams bei pedagogams Lietuvoje ir užsienyje. 

„Agonija“, 2017 m. (foto D. Matvejevas). Idėja ir choreografija: Vytis Jankauskas.

Vyčio Jankausko šokio teatro spektakliai rodomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jie parodyti šiuolaikiniuose šokio festivaliuose Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Švedijoje, Vokietijoje bei Egipte.  2000 metais sukurtas šokio spektaklis „Viduramžių bernelių dainos“ , 2002 m. atstovavo Lietuvos šokiui tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Global Dance 2002“ Diuseldorfe, Vokietijoje. Šokio teatro spektakliuose dalyvauja tiek šalia teatro veikiančią šokio studiją lankantys asmenys, tiek įvairūs kviestiniai atlikėjai. Teatro spektakliuose yra dalyvavę tokie žinomi Lietuvos šokėjai ir choreografai kaip – Andrius Katinas, Loreta Juodkaitė, Goda Laurinavičiūtė, Giedrė Subotinaitė, Petras Lisauskas, Jekaterina Deineko bei kiti. 

Choreografas bei jo trupė yra apdovanoti „Auksiniais scenos kryžiais“ : šokio spektaklis „Nuskendęs slėnis“ pelnė apdovanojimą už geriausią 2003 – 2004 metų choreografiją, o antrąjį, aukščiausią teatralų apdovanojimą Vytis Jankauskas gavo kaip geriausias choreografas už spektaklį „Budėjimai“ 2008 – 2009 m. 

Vyčio Jankausko šokio teatro veikla neapsiriboja vien menine kūrybine veikla. Šis teatras, bendradarbiaudamas kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, inicijuoja ir vykdo įvairius edukacinius šokio projektus, taip pat nuolat veda teorinius bei praktinius seminarus šokėjams, choreografams bei pedagogams Lietuvoje ir užsienyje. 

Agnija Šeiko ir jos šokio teatras

Agnija Šeiko (g. 1977 m.), choreografiją studijavo Klaipėdos universitete (1996 – 2001m. ) ir Roterdamo šokio akademijoje „Codarts“ (2003 – 2005 m.). Grįžusi po studijų, 2005 m. ji įsitraukė į uostamiesčio menininkų grupės „Žuvies akis“ ir jos rengiamo Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „PLArTFORMA“ veiklą, o praėjus septyneriems metams – 2012 m. su bendražygiais – choreografu, šokėju Petru Lisausku ir prodiusere Goda Giedraityte įkūrė Šeiko šokio teatrą. Agnija Šeiko – teatro meno vadovė, direktorė, choreografė, šokėja, šokio pedagogė, taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedros docentė. 

Per savo karjerą, A. Šeiko buvo daugybę kartų nominuota ir apdovanota tiek regioniniais, tiek ir nacionaliniais apdovanojimais. Vien per paskutinius keletą metų, jai teko tokie svarbūs prizai kaip Boriso Dauguviečio auskaras 2016 metais, „Auksinis scenos kryžius“, 2018 metais, Vitos Mozūraitės premija, 2019 metais, Vyriausybės kultūros ir meno premija 2020 metais, o 2021 – choreografei suteiktas garbingas Klaipėdos kultūros magistro titulas.

Pagrindiniai apdovanojimai, kuriuos pelnė choreografė Agnija Šeiko: „Auksinis scenos kryžius“ (už debiutą operos „Izadora“ kūrėjų grupei), Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, 2009 m.; ‚Jaunojo kūrėjo premija“, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, 2009 m.; „Padėkos kaukė“(Klaipėdoje kuriančių teatralų apdovanojimas už geriausius metų kūrybinius darbus bei nuopelnus teatro menui, teikiamas Teatro dienos proga), kaip geriausiai 2012 m. Klaipėdos miesto choreografei (už choreografiją šokio operoje „Dykra“, 2012 m.); geriausia 2012 metų Klaipėdos kūrėja (Tarptautinės kultūros dienos proga); „Auksinis scenos kryžius“ (už spektaklio „Aikštelėje laisvų vietų nėra“choreografiją), Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, 2012 m.; Boriso Dauguviečio auskaras – už šiuolaikinio šokio ir garso spektaklio – ekskursijos „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda / Mėmėlis“ (Šokio teatras „PADI DAPI Fish“) režisūrą bei choreografiją. Agnija Šeiko – pirmoji iš šokio kūrėjų, pagerbta šiuo apdovanojimu (už pastarojo dešimtmečio tarpdisciplininę kūrybą, atveriančią plačias šiuolaikinio šokio sąveikos su kitais menais ir kultūros paveldu perspektyvas); 2020 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Šokio teatro spektakliai gastroliuoja Europoje, Kinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, o kūrėjai pelnė daugybę nacionalinių ir regioninių meno apdovanojimų, premijų. Teatras nuolat pritraukia jaunuosius menininkus gyventi ir kurti uostamiestyje. Agnija Šeiko kviečia kurti Klaipėdoje nacionaliniu ir tarptautiniu mastu pripažintus įvairių sričių menininkus iš viso pasaulio. Teatre kūrė choreografai: Alban Richard (Prancūzija), Dalija Acin Thelander (Švedija), Palle Granhoj, Maciej Kuzminski (Lenkija), šokėjas, choreografas Kenzo Kusuda, legendinės choreografės Pinos Bausch asistentas, šokėjas, jos teatro Vupertalyje vadovas Daphnis Kokkinos (Vokietija – Graikija), violončelininkas Mindaugas Bačkus, šviesos menininkas Linas Kutavičius, vaizdo menininkė Albena Baeva (Bulgarija) ir kt. 

Savo spektaklius Šeiko teatras jau pristatė tokiose scenose kaip F. Kennedy scenos menų centre Vašingtone, Tarptautiniame Šanchajaus šokio centre, Suzzane Dellal šokio ir teatro centre Tel Avive, Berlyno „Dock11“. Iš viso Šeiko šokio teatras jau yra aplankęs tarptautinius festivalius ir scenas daugiau nei tuzine pasaulio šalių: JAV, Islandijoje, Italijoje, Izraelyje, Kinijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, Maltoje, Estijoje ir Belgijoje. 

2012 m. Klaipėdoje įkurtas Šeiko šokio teatras – viena aktyviausiai kuriančių profesionalaus šiuolaikinio šokio trupių Lietuvoje. Choreografės Agnijos Šeiko vadovaujamas šokio teatras kuria ir šalies bei užsienio publikai pristato aukščiausiais nacionaliniais apdovanojimais įvertintus įvairių žanrų ir formų šokio spektaklius, taip pat užsiima šokio edukacija, rengia viešus pasirodymus mieste, bendradarbiauja su įvairiomis bendruomenėmis. Į dalį choreografinių projektų įtraukiamos jautrios socialinės grupės – žmonės su negalia,  vaikai bei senjorai, kurie šoka spektakliuose bei dalyvauja performansuose. 

Atvira įvairioms kultūros ir meno disciplinoms bei jų sąveikoms, nuolat naujus žanrus ir formas tyrinėjanti choreografė, šokėja ir pedagogė Agnija Šeiko yra sukūrusi daugiau nei tris dešimtis šiuolaikinio šokio ir muzikinių spektaklių, nuolat dalyvauja projektinėje ir edukacinėje veikloje. Šeiko šokio teatro trupę sudaro devyni šokėjai ir choreografai iš įvairių Lietuvos kraštų, taip pat Belgijos bei Rusijos. Todėl Šeiko šokio teatro repertuarą sudaro ne tik Agnijos Šeiko ir kviestinių Lietuvos bei užsienio šalių choreografų spektakliai, bet ir trupės narių kūriniai. 

Teatro repertuare šiuo metu yra dvi dešimtys įvairių žanrų šokio spektaklių suaugusiems ir įvairaus amžiaus vaikams: nuo šiuolaikinio šokio spektaklių iki įdomių teatro pasirodymų, nuo muzikos ir šokio sintezės iki šokio ekskursijų, nuo spektaklių kūdikiams iki istorijos pamokų paaugliams. 

Greta šokio spektaklio žanro, Agnijos Šeiko kūryboje svarbią vietą užima ir šokio operos, performansai bei tarpdisciplininiai spektakliai, kurie jungia šokį, muziką ir technologijas. Jos kūrybiniai darbai išsiskiria skirtingų menų sinteze, estetika bei formų įvairove. Spektakliuose dažnai naudojama gyvai atliekama muzika, skulptūrinės instaliacijos bei vaizdo projekcijos. A. Šeiko taip pat kuria choreografiją operos bei muzikinių teatrų pastatymams, dirba su didžiaisiais valstybiniais ir nacionaliniais teatrais, jos kūryba kas kartą nustebina vis nauja forma, kontekstais ar paieškų kryptimi. Šeiko šokio teatras – tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui organizacijos ASSITEJ narys. 

BE KOMPANIJOS - šiuolaikinio šokio meno organizacija

BE KOMPANIJOS – nepriklausoma šiuolaikinio šokio meno organizacija. Dvi socialiai aktyvios ir aktyviai socialios choreografės, Agnietė ir Greta, nevengiančios ginti socialinių mažumų, savo įsitikinimų ir laisvės. Kūrėjos siekia kurti rišlų dialogą tarp scenos menų ir socialinės veiklos, taip pat plėsti įvairumo bei saviraiškos ribas Lietuvoje. Dėl šių priežasčių savo meninę veiklą jos nuolatos pildo sociokultūriniais projektais bendradarbiaudamos su LGBT+ bendruomene, tautinėmis mažumomis, skirtingomis amžiaus grupėmis ir kt. Gan dažnai jų kūryboje realybė priartėja prie fantasmagorijos – tam pasitelkiama įvairių medijų sinergija.

Agnietė Lisičkinaitė yra šiuolaikinio šokio šokėja, choreografė ir pedagogė 2015 metais šiuolaikinio šokio atlikimo bakalauro bei choreografijos magistro studijas įgijusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 2016 metų ji yra šiuolaikinio šokio asociacijos narė, o nuo 2020 metų – šios organizacijos pirmininkė. Gerai žinoma, kaip šokio teatro AIROS ir Vilniaus miesto šokio teatro LOW AIR šokėja, nepriklausoma šiuolaikinio šokio meno kūrėja, 2019 metais kartu su kolege Greta Grinevičiūte įsteigusi organizaciją „Be kompanijos“. Agnietė Lisičkinaitė taip pat yra pedagogė, dėstanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šiuolaikinio šokio specialybės studentams bei vedanti šiuolaikinio šokio asociacijos rengiamas reguliarias pamokas profesionalams.

Greta Grinevičiūtė – šiuolaikinio šokio atlikėja bei kūrėja, kuri yra susidomėjusi šokio filmų kūrimu ir kitais tarpdisciplininiais menais. Nuo 2016-ųjų Greta yra Lietuvos Šiuolaikinio Šokio Asociacijos ir jos tarybos narė.

Greta yra sukūrusi kelis šokio filmus – vienas jų vis dar yra postprodukcijos stadijoje. Pirmasis video „Faked David“ [„Deivido fikcija“] buvo parodytas šokio filmų festivalyje „From Jaffa to Agripas“ Jeruzalėje, Izraelyje. Kaip atlikėja Greta aktyviai bendradarbiauja su choreografais Lietuvoje ir užsienyje – AIROS šokio teatru, Vyčio Jankausko šokio teatru, Simonu Pedersonu, Tony Vezichu, Andriumi Katinu, Mauricia Berreira Nueves ir kitais.

Šiuolaikinio šokio atlikėjos ir choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė atstovauja naujajai menininkų kartai – jauniems žmonėms, kurie nestovi vietoje ir nelaukia, kol projektai ir vaidmenys jiems bus pasiūlyti, bet drąsiai imasi įgyvendinti savo kūrybines idėjas ir svajones. Nepriklausomos menininkės, dirbusios skirtingų choreografų ir režisierių komandose, už savo bendrą debiutinį darbą – šiuolaikinio šokio performansą „B & B dialogas“ – nominuotos Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui. Jaunoms atlikėjoms pati nominacija yra tarsi nedidelis įrodymas, kad juda teisingu kūrybiniu keliu. Įvertinimai ir įsibėgėjanti karjera suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, tačiau atlikėjos pripažįsta, kad kartais reikia didelių valios pastangų nepasiduoti esamai kultūros sistemai ir visko nemesti. Tačiau į klausimą, ar įsivaizduoja save be šiuolaikinio meno scenos, abi atsako trumpu ir užtikrintu „ne“.

Šokėjos aktyviai jungiasi prie profesinės bendruomenės, įsitraukia į Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos veiklą, atstovauja jaunųjų menininkų interesams. Greta Grinevičiūtė kartu su scenos kolege Agniete Lisičkinaite, nuo menininko profesijos sklaido romantikos debesis, kalba apie šokėjo kelyje nuolat laukiančius išbandymus bei darbus, kurių tenka imtis, kad įgyvendintum didžiausią savo norą – šokti.

Turbūt pagrindinis BE KOMPANIJOS projektas yra fiktyvių personažų duetas B&B. Personažai 2015-ųjų vasarą gimė Korke, Airijoje, BLANK CANVAS rezidencijos metu, ir kurį laiką funkcionavo kaip pasirodymo „B & B dialogas“ dalis. Ilgainiui šios veikėjos brendo, ugdėsi ir stiprėjo, kol galiausiai duetas tapo visiškai savarankiškas ir nepriklausomas (ne visada priklausomas nuo jo kūrėjų A. Lisičkinaitės ir G. Grinevičiūtės).

Šiuo metu duetas keliauja po pasaulį ir bando kuo įvairesniais būdais perteikti jas supančią aplinką, nuo politinių veiksnių iki vartotojiškumo dilemų. Personažai tampa veidrodžiais, o jų interpretacijos – atspindžiais, todėl šis procesas neretai primena refleksyvią žurnalistiką, tiriančią stebėtojo santykį su pačiu savimi. B&B kūryba gali būti atpažįstama dėl įtaigaus stiliaus, tačiau visi personažų veiksmai, įkūnijimai ir įsikūnijimai yra aktualios aplinkos dalis.

2016 – Spektaklis „B&B dialogas“ (Choreografija ir atlikimas – Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė) nominuotas Lietuvos teatro apdovanojimui „Auksinis scenos kryžius“ kaip geriausias metų šokio spektaklis.

2019 – Šiuolaikinio šokio asociacijos skirta premija už įsimintiniausią 2018 m. kūrybinią šokio veiklą.

LOW AIR - pirmasis Lietuvoje Urbanistinio Šokio teatras

2011 metais pristatę pirmąjį teatro scenai pritaikytą kūrybinį darbą – urbanistinį šokio spektaklį “Feel-Link”, duetas jautė poreikį tęsti profesionalios kūrybos kelią. 2012 metais šokėjų ir choreografų Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus įkurtas pirmasis Lietuvoje Urbanistinio Šokio Teatras – siekia atskleisti meninį praplėstojo urbanistinio šokio potencialą ir pristatyti jį scenos menų profesionalams bei mylėtojams. Eksperimentuodami ir jungdami skirtingus šokio stilius, performanso ir fizinio teatro elementus, rinkdamiesi kūrinių temas pastatymams, talpindami juos į socialinius kontekstus bendruomenėse, kuruodami ir scenoje ugdydami jaunuosius šokėjus, inovatyviai kuria naujas tarpdisciplinines sintezes bei vystydamiesi aplink save buria profesionalų bendruomenę ir įgyvendina auditorijos plėtros strategijas. 

Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės – Žakevičienės kaip kūrėjų ir atlikėjų tikslai bei siekiai perteikiami įsteigto urbanistinio šokio teatro Low Air veikloje ir misijoje. Low Air misija – didinti suvokimą apie Lietuvos urbanistinio šokio kultūrą  per kultūrinių bendruomenių kūrimą, šokio spektaklių pastatymus, pasirodymus, mokymosi galimybių sudarymą bei įvairias socialines programas, prieinamas kiekvienam žmogui.

Jie eksperimentuoja jungdami skirtingus šokio stilius ir judesio formas, rinkdamiesi kūrinių temas ir scenoje ugdydami jaunuosius šokėjus. Darbai pristatomi įvairiuose meno festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, kūrėjai dalyvauja skirtinguose meno projektuose, šokio seminaruose, pristato kūrinius tarptautinėse mugėse, atstovaudami Lietuvos urbanistiniam ir šiuolaikiniam šokiui. 

Debiutinis spektaklis – jausmingas urbanistinio ir šiuolaikinio šokio duetas “Feel-Link”, pristatytas Menų spaustuvės programoje jauniesiems menininkams „Atvira erdvė“. Už šį debiutinį darbą atlikėjai buvo ne tik nominuoti aukščiausiam šalies teatro apdovanojimui, bet ir pelnė kritikų bei teatro bendruomenės palankumą. Spektaklis rodomas iki šiandien, jis jau buvo pristatytas apie 100 kartų, 12 pasaulio šalių. Low Air įvertinti dviem Auksiniais scenos kryžiais, apdovanoti Boriso Dauguviečio auskaru už sėkmingas naujų sceninės išraiškos formų paieškas, jungiant gatvės šokį ir teatrą spektakliuose bei Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą keičiančią pedagoginę veiklą, Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos premija, LR Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija ir sulaukę užsienio kritikų bei profesionalų dėmesio gastrolėse, Low Air, 2017 m. gavo Vilniaus miesto šokio teatro vardą. Tai suteikė dar didesnę atsakomybę garsinti Vilniaus ir Lietuvos vardą pasaulyje.
40% visų teatro trupės pasirodymų rodomi užsienyje. Spektakliai pristatyti didžiuosiuose menų festivaliuose bei išskirtinėse scenose: Izraelyje, Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, Švedijoje, Islandijoje, Škotijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Italijoje, Grenlandijoje, Bulgarijoje, Austrijoje, Kinijoje, Gruzijoje, visoje Lietuvoje.

Apdovanoti Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija, 2017.

Apdovanoti Boriso Dauguviečio Auskaru už sėkmingas naujų sceninės išraiškos formų paieškas jungiant gatvės šokį ir teatrą spektakliuose bei Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą keičiančią pedagoginę veiklą, 2017.

Apdovanoti Auksiniu Scenos Kryžiumi (Geriausias metų šokio darbas, spektaklis „Žaidimas baigtas“,  2016).

Nominuoti Auksiniam Scenos Kryžiui (Geriausias šviesų dailininkas ir video menininkas, spektaklis „Šventasis pavasaris”, 2016).

Nominuoti Auksiniam Scenos Kryžiui (Geriausias metų šokėjas Low Air spektakliuose „Žaidimas baigtas”„Šventasis pavasaris” ir LNDT spektaklyje „Raudonkepurė”, 2016).

Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos apdovanojimas (Įsimintiniausias metų choreografinis darbas, spektaklis „Žaidimas baigtas”, 2016).

Apdovanoti Auksiniu Scenos Kryžiumi (Geriausia metų choreografija, spektaklis „Kelionė namo”, 2013).

Apdovanoti XXV tarptautinės moderniosios choreografijos festivalio „IFMC’12“ Vitebske (Baltarusija) ekspertų komisijos specialia nominacija už šokio spektaklio „Feel-Link“ choreografiją, 2012.

Nominuoti Auksiniam Scenos Kryžiui (Jaunojo menininko kategorijoje, spektakliuose „Feel-Link”, 2011). 

Eiti prie įrankių juostos