Dailininkė, scenografė, viena iš Lietuvių folkloro teatro įkūrėjų Dalia Mataitienė (1936, Klaipėda – 2023, Vilnius) 1952–1954 m. mokėsi Kauno dailės mokykloje, 1954–1960 m. studijavo Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Tapybos fakultete, įgijo scenografės specialybę. Dailininkė sukūrė scenografiją daugiau nei keturiasdešimčiai spektaklių įvairiuose teatruose: Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras), Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto, Kauno valstybiniame muzikiniame, Klaipėdos dramos, Šiaulių dramos, Kauno dramos ir Jaunimo teatruose, taip pat Jerevano (Armėnija), Erfurto (Vokietija) ir Minsko (Baltarusija) dramos teatruose.

1964 m. kūrė kostiumus ansambliui „Lietuva“, nuo 1968 m. – scenovaizdžius ir kostiumus kartu su vyru režisieriumi Povilu Mataičiu įkurto Lietuvių folkloro teatro (veikė iki 2010 m.) spektakliams. Teatras gastroliavo Suomijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Indijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Danijoje, Ukrainoje, Sakartvele, Rusijoje. Mataitienė buvo trijų Lietuvos kino studijos filmų dailininkė („Eglė žalčių karalienė“, 1965; „Don Žuanas“, 1988; „Strazdas žalias paukštis“, 1990). Sukūrė ornamentinės struktūros tapybos ir grafikos kūrinių. Kūrybai būdingas dekoratyvumas, poezija, archajiškų ir modernistinių plastinių formų derinimas.

Parodose dalyvavo nuo 1960 metų. Dailininkės darbai eksponuoti personalinėse parodose Lietuvoje, Estijoje, Vokietijoje ir grupinėse parodose, vykusiose Rusijoje, Brazilijoje, Latvijoje, Danijoje, Italijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. 

Daugelis spektaklių ir parodų apdovanoti įvairiomis premijomis bei diplomais. Tarp jų: 1977 m. II Pabaltijo scenografijos trienalės pirmoji premija, 1985 m. prizas už geriausią vizualinį spektaklio sprendimą Pabaltijo teatrų festivalyje Rygoje, 1988 m. tarptautiniame Tbilisio kino festivalyje muzikinių juostų kategorijoje filmas „Don Žuanas“ apdovanotas Grand Prix. 1984 m. Mataitienė apdovanota Lietuvos valstybine premija, 1998 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu, o 2010-aisiais – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (kartu su Povilu Mataičiu).

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma daugiau nei šeši šimtai Mataitienės scenografijos eskizų, sukurtų 1960–2004 metais. Didžiąją dalį kūrinių muziejui padovanojo pati dailininkė. Ankstyvuosiuose Kauno valstybinio muzikinio teatro scenai skirtuose ryškiuose ir dekoratyviuose darbuose matomas savitas scenografės braižas, kuriam buvo svetimas XX a. 7-ojo dešimtmečio teatrų scenose vyravęs iliustratyvus, natūralistinis scenovaizdžių ir kostiumų suvokimas. Mataitienė, ieškodama sąlygiškesnių scenos erdvės sprendimo variantų, visuomet rinkosi drąsius plastinius sprendimus, realų vaizdą derino su dekoratyviomis ir geometrinėmis formomis, linko į abstrakciją. Daugialypėje menininkės kūryboje harmoningai derėjo lietuvių liaudies meno tradicijos ir XX a. modernizmo srovių meniniai principai, racionali griežta plastinė raiška ir už jos slypintis jautrus muzikalus virpesys. Naujų išraiškos būdų ieškantiems režisieriams Mataitienė tapo nepakeičiama spektaklių bendraautore. Vienas pirmųjų tokių spektaklių buvo Šiaulių dramos teatre pastatyta Vinco Mykolaičio-Putino poetinė drama „Valdovas“ (1974), kurią režisavo Aurelija Ragauskaitė. Į žiūrovą kūrėjos prabilo abstrakčia metaforų ir simbolių kalba, teatrui sugrąžinusia magijos ir paslapties aurą. Dailininkė scenos erdvę užpildė milžiniškomis mezginių struktūromis, nesuvaržytomis konkretaus laiko ir erdvės saitais. Įsitikinusi, kad sugrįžimas į ritualą ir simbolių kalbą yra perspektyvios teatro pastangos, Mataitienė savo bendramintį atrado režisieriaus Jono Vaitkaus asmenyje. Kartu su juo pastatytos Williamo Shakespeare’o tragedijos „Ričardas II“ (1986) scenografijoje, taip pat lietuviška mistika dvelkiančio Sigito Gedos ir Broniaus Kutavičiaus operos-poemos „Strazdas žalias paukštis“ (1990) dekoracijose ir kostiumuose dailininkė dar giliau paniro į konceptualios erdvės ir ženklų pasaulį, tirdama istorinės atminties klodus. Monumentalumas, statika, praėjusių amžių didybė, archajiškos aprangos ir architektūrinių formų giminystė susiliejo Giuseppe‘s Verdi operos „Nabukas“ (1992) scenografijoje. Su Vaitkumi įgyvendintas ir paskutinis dailininkės darbas teatre – Friedricho Schillerio tragedija „Marija Stiuart“ (2004).

Gilus Lietuvos istorijos ir lietuvių liaudies kūrybos supratimas atsiskleidė Lietuvių folkloro teatro pastatymuose. Mataitienė, remdamasi autentiškais archyvuose ir muziejuose saugomais istorijos šaltiniais bei ikonografine medžiaga, atkūrė XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių liaudies kostiumus. Muziejuje saugomi šio teatro 1968–1970 m. koncertinės programos, spektaklių „Scenos vaizdeliai“ (1978) ir „Lietuvių gaidos“ (1989) scenografijos eskizai.

Dalios Mataitienės kūrinių yra Vilniaus universiteto Mokslinėje bibliotekoje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Michailo Glinkos centriniame muzikinės kultūros ir Centriniame valstybiniame Aleksejaus Bachrušino teatro muziejuose Maskvoje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.