Įsimintinas pirmasis sezonas seniausiame profesionaliame Lietuvos teatre. Neįkainojama patirtis su Ezopo kalba kalbėti įpratintais lietuvių aktoriais. Imperijos sostinėje Maskvoje buvo kalbama drąsiau, mąstoma plačiau, leidžiama daugiau nei jos „gubernijoje“ Kaune. Čia dar tvyrojo Jono Jurašo gniuždymo debesys, Laisvės alėjoje priešais Muzikinį teatrą, kur susidegino Romas Kalanta, tylūs praeiviai nusiimdavo kepures. Darbas Kauno Dramos teatre Eimuntui Nekrošiui tapo kūrybine laboratorija,  rimta pamoka jaunam režisieriui ir… išmėginimu patyrusiems Kauno aktoriams. Salono prietemos, paslaptingų parko šešėlių, lapijos vidudienio žaismės kupina, ryški Nadeždos Gultiajevos scenografija, centrinę scenos erdvę atidavė kelionei  paruoštai karietai,  Aplink ją, lyg bijodami, kad jų nepaliktų iškeliaujantieji, būrėsi spektaklio veikėjai. Karietoje, laikydami savo neišsipildžiusių lūkesčių namų žiburį, spektaklio finale į amžinybę iškeliauja Ivanovas ir Ana.

Puikiai atliekamas, ryškių epizodų gausus spektaklis repertuare išsilaikė iki 1985-ųjų. Vaidintas ne itin dažnai – iš viso 65 kartus.

Pirmajam diplomuoto režisieriaus darbui pasitelkiami jaunieji Kauno dramos teatro aktoriai. Rūsti, karo sutraiškytos kartos kasdienybės studija. Galbūt pirmas bandymas pokarinėje teatro scenoje Sauliaus Šaltenio tekstais ir Eimunto Nekrošiaus metaforomis perteikti košmarišką prievartaujamos lietuvio dvasios kasdienybę.

Dabar išeinančioji Nekrošiaus, Sabulio, Storpirščio, Bartulio… karta, miškinių – „žalių“ vaikai. Būtent taip, kaip Nekrošiaus spektaklyje, vaiko akimis žiūrint, pokaryje žibėjo penkiakampė žvaigždė stribo Pernaravičiaus kepurėje, lūžinėjo dantys į suakmenėjusią duoną, taip drebėjo iš baimės mokytojai ir taip mylėjo savo, Jėzaus kančiomis gargaliuojančius miškinius, pokario tetos Angelės.

Tai pirmasis Eimunto Nekrošiaus spektaklis, prasiveržęs pro ,,geležinę uždangą“, pelnęs tarptautinius apdovanojimus, išgarsinęs Jaunimo teatrą užsienyje. Draudžiamas ir neuždraustas – leistas vaidinti tik Jaunimo teatre ir tik Vilniuje. Laikas padarė savo korekcijas. Keturiuose žemynuose suvaidinta 315 spektaklių.

Siena – ta ,,geležinė uždanga“ – tikrovėje visai nebuvo geležinė. Tiesiog, sakykim, Berlyne, Vokietijoje, stovėjo jauni vyrai ir šaudė einančiuosius į Vokietiją, esančią ,,už sienos“. Ir Sovietų Sąjunga juk nebuvo ,,tarptautinė“ – ji buvo ,,internacionalinė“ – visiškai nebetoli ,,kosmopolitinės”! Spektaklis kurtas režisieriui kategoriškai atsisakius sentimentalaus Valentinos Jelisejevos ,,laiškų apysakos“ teksto ir koncepcijos. Teko pradėti ,,nuo nulio“, paliekant tik apysakos personažus. Repeticijos prasidėdavo rašytojo Sauliaus Šaltenio skaitymais. Autorius pristatydavo savo nakties darbą – literatūriškai sutvarkytus praėjusios repeticijos improvizacijų tekstus.

Apskritai ,,Kvadratas“ pasakojo apie sienas. Tarp žmonių, valstybių, tarp „galima“ ir „negalima“, tarp valstybės ir jos piliečio. Tačiau svarbesnė pasirodė šalutinė, ,,tylioji“, tema apie dėmesį – būtiną kiekvienam žmogui kaip gėlei, apie drąsą patikėti kitu žmogumi, apie neišmatuojamas laisvės ir gerumo erdves, netikėtai atsiveriančias už geležinių, betoninių ar kitokių sienų ir net kalėjimo kameroje, už geležinių durų. Kodėl ,,Kvadratas“? Na, juk norint ką nors uždaryti, aptverti, įkalinti – iš pradžių reikalingi keturi stulpai? Jie ir stovėjo Jaunimo teatro scenoje su prožektoriais ir garsiakalbiais – visai kaip GULAG’o lageriuose. Ir sargybos bokštas stovėjo – beveik tikras, tiktai be stogo. Ne visi recenzentai suprato. Vienas straipsnis taip ir vadinosi ,,Kodėl ,,Kvadratas” be stogo?“

„Katė už durų“ – pirmasis repertuarinis režisieriaus spektaklis Jaunimo teatre. Šis Sauliaus Šaltenio su Grigorijumi Kanovičiumi parašytas kūrinys seka paradoksalią istoriją apie žmones, keliaujančius į mokytojos Ramelienės laidotuves. Gedintieji, atvykę į iškilmingą renginį, randa velionę gyvą ir sveiką. Ta proga smagiai pasibuvę, išsiskirsto stebėdamiesi, kodėl būtinai reikia ką nors laidoti, kad žmonės va taip susirinktų ir kartu būdami pasakytų vieni kitiems gerus žodžius. Esminis scenografijos elementas – dailininko Adomo Jacovskio hiperbolizuotas, neproporcingai didelis abažūras, vaidinimo prologe naudojamas kaip Pasaulio kupolas su keliais, upėmis ir bažnytėlėmis, nuo kurio pagrindinis herojus sako pirmąjį monologą, o pakeltas kupolas priglaudžia po savimi visus veikiančius asmenis.  Suvaidinta virš septyniasdešimties spektaklių. Paskutinis 1987-ųjų kovo 11-ąją.

Lietuvos kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos pasiūlyta pjesė buvo repetuojama ,,jau patikrintu būdu“ – visiškai atsisakant ,,dramaturgijos dirbtuvių“ pasiūlyto teksto. Sekinančiose, nepaprastai kūrybingose repeticijose aktorinėmis improvizacijomis realizuojant režisieriaus vizijas, pamažu rutuliojosi visiškai kita istorija. Pradėta, regis, nuo Sargo, nupiešto paties gruzinų (sakartvelų) genijaus-primityvisto… Taip jau sutapo – kaip tik dideliu tiražu ir pigia spauda buvo išleista gausiai iliustruota monografija ,,Pirosmanis“ – nelabai ir reikėjo spėlioti, kaip tas Sargas galėtų atrodyti. O toliau? Dabartiniame LTMK muziejaus direktorės kabinete kaito galvos, mėlynavo cigarečių dūmai – tvyrojo nevilties tyla. Grupė nebylių prirūkytame kambaryje… Tada kažkas lyg klausdamas – vos girdimai, kad netrikdytų tylos, ištarė: „Tai gal jis nekalba?“ Tą dieną Sargas daug kalbėjo… pūsdamas į butelį; klausdamas, atsakinėdamas Pirosmaniui į jo besikartojantį – „Ką sakai?“ Ir niekas jau neprisimins, kiek butelių – tarybinių, ,,smetoninių“, vokiškų, lenkiškų, ,,užsienietiškų“ – buvo sutempta iš visų pašalių, kol atrastas tikrasis ,,sargo balsas“, regis, butelyje nuo tepalo. ,,Socialinė“ butelių kilmė neturėjo jokios svarbos. Iš devynioliktojo amžiaus dailininko lūpų ėmė lietis puikūs Sauliaus Šaltenio monologai apie dvidešimtojo ,,sovietinius“ ir kitokius ,,gyvulių ūkio“ skaudėjimus; visokią atskirtį, neviltį, nesaugumą, klastą, neteisybę, meilės išsipildymo ilgesį… Pirosmanio – Bagdono lūpose žodžiai tapo tokie tikri, tokie nenuneigiami, kad jokiu būdu negalėjo patikti socialistinės santvarkos apologetams. Nepatiktų, beje, ir dabartiniams… Pro dailininko Adomo Jacovskio sukurtos gatvės vitrinos stiklą į amžiną menininko dirbtuvę iš ,,tikro“ pasaulio atplaukdavo Pirosmanio paveikslų personažai: Margarita, Grigolas, Žuvininkas su peiliu, trys kunigaikščiai… Spektaklio pabaigoje, lėtai gęstant prožektoriaus spinduliui, blėso ant miltų maišo stovinti mažytė bažnytėlė, iš amžių gūdumos smelkėsi širdin išminčių žodžiai – ,,Blogas kelias, jei jo gale nėra bažnyčios…“   Iki paskutinės minutės nebuvo aišku – bus leista vaidinti, ar ne. 1981 m. gruodžio 13 d. Lenkijoje įvedus karinę padėtį, Lietuvoje ypatingai sugriežtėjo politinė cenzūra. Įvyko gal keturios uždaros peržiūros labai „svarbiems“ viršininkams. Spektaklis suvaidintas 213 kartų.

Šimtmečiais Europos ir Pasaulio teatre galiojo nuostatos, jog kiekviena teatro kūrėjų karta privalo pateikti amžininkams savao pasaulinės literatūros interpretacijas – nutiesti kelią tenai, kur atsiveria minties ir jausmų horizontai – aukščiausios aktorinio meno meistrystės viršūnės. Eimunto Nekrošiaus kūrybos kelią žymi iškilūs Dantės, Šekspyro, Čechovo, Dostojevskio, Gėtės, Donelaičio, kitų lietuvių autorių, archajinės iki biblijinės literatūros kūriniai. Vakarų pasaulyje dažniausiai interpretuojama Viljamo Šekspyro kūryba. Nekrošiaus amžininkų karta pristatė savąjį Hamletą ir Ofeliją, Otelą ir Dezdemoną, Romeo ir Džiuljetą, Makbetą ir ledi Makbet.

Hamletas ir Romeo.

Buvome jauni. Kartą ginčijomės. Apie meilę, apie Šekspyrą. Ne diskutavome – ginčijomės, ieškodami… gal formulės? Kuomet jau niekas nebesvarbu. Kai nieko nebematai, išskyrus tą žmogų. Tą vieną vienintelį – be kurio negali, nieko nenori ir kuris atstoja tau visą Pasaulį. Kalbėjome, kad Romeo turėjo numirti, nes, jeigu tokia meilė kartą ištinka, tada tą vienintelį kartą šalia meilės, netoliese tūno mirtis. Dėl šito sutarėme, konstatuodami, kad Pasaulis atgal niekuomet nebegrįžta, o meilė gal yra išėjimo iš realybės – mirties atmaina. Dvasinė ir fiziologinė. Kuomet apmiršta logika ir protas… nes kaipgi kitaip paaiškinsi Hamleto motinos išdavystę, jos aklumą baisiam nusikaltimui, gyvulišką geidulį, Hamleto įžiūrimą plika akimi? Tuomet vėl įsiplieskė ginčas dėl Hamleto amžiaus. Kiek gi jam metų?

Aišku, kad ne piemuo! Bet jaunas! Per jaunas toms filosofijoms, kuriomis Šekspyras kalba Hamleto lūpomis! Iš kur tokia išmintis? Tokie apibendrinimai ir šitokios patirtys savarankiško gyvenimo nepradėjusio princo apmąstymuose?! Didžiuliuose monologuose apie Pasaulį, žmogaus paskirtį, juodus nerimo debesis? Juk princas! Viskuo aprūpintas, saugus, gaubiamas pagarbos, prabangos…

Eimis sako: „Kaltas jis. Yra nuodėmė… nešiojasi visą laiką…“.

Nutarėm: Hamletas – išgyvenęs Romeo. Pasmaugęs meilę. Gal susitaikęs, paklausęs tėvų… Vėliau miręs.

Štai kodėl šioje salėje jie kartu. Hamletas ir trys Romeo… su savo Džiuljetomis…

1980-ųjų rudenį Nekrošius pradeda paruošiamuosius darbus. Šio pastato antrojo aukšto repeticijų  kambaryje kompozitorius Kęstutis Antanėlis padainuoja pirmąsias dar nebaigtos roko operos ,,Romeo ir Džiuljeta“ arijas. Iki pat premjeros, kompozitoriaus Felikso Bajoro prižiūrimi, aktoriai repetuoja savo partijas. Būtina pažymėti Jaunimo teatro koncertmeisterio Povilo Kebliko vokalo pamokas dramos artistams. Be jo kasdienio atkaklaus darbo spektaklis tiesiog nebūtų įvykęs.

1982-ųjų rugsėjo 23-ią Jaunimo teatras iš Mažųjų Radvilų Rūmų persikelia į Oginskių Rūmus Arklių gatvėje. Tenai ir įvyko pirmosios lietuviškos roko operos ,,Meilė ir mirtis Veronoje“ premjera. Nekrošius pristatė net tris legendinių įsimylėjėlių poras. Be to, tartum Šekspyras būtų pamiršęs, įveda keliaujančio Maestro-Juokdario personažą.

Šis žiūrovų itin pamėgtas, techniškai sudėtingas ir atlikėjams pavojingas spektaklis buvo vaidinamas 163 kartus, iš kurių du – perpildytuose Sporto rūmuose.

Kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo romanas ,,Ilga kaip šimtmečiai diena“ 1983 m. apdovanotas TSRS valstybine premija. Eimuntui Nekrošiui tais metais paskirta Lietuvos TSR valstybinė premija. Visiškai natūraliai jis įpareigojamas „perkelti“ į Jaunimo teatro sceną geriausią Sovietų Sąjungos romaną. Šįkart nekilo minčių kaip nors vengti nemalonaus pavedimo – Č. Aitmatovo romanas buvo geras. Tai stipri literatūra – epinis pasakojimas apie tautą, naikinamas tradicijas, nykstančią kalbą ir šliaužiantį imperinį nutautinimą. Žinoma, pasakojama netiesiogiai – per šalutinių veikėjų biografijas, liaudies sakmes, istorines paraleles. Spektaklį-epą apjungia pagrindinis veikėjas Jedigėjus, ant savo pečių gabenantis jaunystės draugo Kazangapo palaikus į giminės kapines Ana Bejit. Ilga kelionė, be pradžios – be galo, lydima nenutrūkstančio Tibeto vienuolių giedojimo, apeiginių vario lėkščių žvangėjimo, tęsiasi per šimtametę giminės istoriją sapnais, prisiminimais, reginiais, kol atvykus į kapinių vietą paaiškėja, kad jų nebėra. Ten – kosmodromas, viskas užlieta storu betono sluoksniu.

,,Anais laikais“ kiekvieną naują spektaklį pirmiausiai žiūrėdavo teatro Meno taryba. Priimdavo arba ne, leisdavo rodyti žiūrovams arba neleisdavo. Po to dar vertindavo Meno reikalų valdybos viršininkas ar kas nors iš jo kontoros – irgi galėjo uždrausti. Sunkūs laikai. Ne tik ideologinė buvo cenzūra – taip pat ir meninė. Nekrošius asmeniškai sustabdė kelis savo spektaklius. ,,Šimtmečių“ išleidimas buvo komplikuotas. Meno reikalų valdyba negalėjo leisti LTSR premijos laureatui eksponuoti Stalino laidotuvių scenos su kylančiu didžiuliu Stalino atvaizdu, kurį kumščiais puldavo neapykantos smaugiama Kazangapo našlė Zaripa, bet neturėjo galios uždrausti TSRS premijos laureato kūrinio. Toks ,,konfūzas” buvo išspręstas ,,ezopiškai” – portretą uždengė. Baltu audeklu. Tokiu permatomu, kad net aklas galėjo įžiūrėti ,,šviesų tautų tėvo paveikslą”. Spektaklis suvaidintas 124 kartus. O Meno reikalų valdyba… nematė ir tiek.

Praslinkus beveik šimtui metų nuo pjesės sukūrimo, laužomi ,,Čechovo teatro“ kanonai: rafinuotas veikėjų jautrumas, tingi melancholija, neutralūs ,,inteligentiški“ pamąstymai. Antono Čechovo ,,vaizdeliai iš kaimo gyvenimo“ Nekrošiaus spektaklyje vyksta pasaulinių sukrėtimų išvakarėse, periodiškai išsipildančių apokaliptinių nuojautų nerimo terpėje. Vos po dviejų dešimtmečių dėdės Vanios pasaulį nušluos ,,proletarinė revoliucija“: Voinickiai ir Veršininai taps nešikais, šveicoriais ar taksistais Paryžiuje, o Arkadinos ir Jelenos Andrejevnos – skalbėjomis, padavėjomis, prostitutėmis Stambulo viešnamiuose. Tarnų trijulė (pjesėje – vienas) NKVD ,,troikose“ lems savo ponams gyvenimą ar mirtį. Čechovo herojai jau visiškai šalia Fiodoro Dostojevskio romane ,,Kipšai“ išpranašautos katastrofos. Veikėjai be skrupulų skverbiasi į artimo jausmus ir dvasią, ieškodami poros savo velniui, vėl ir vėl išvysdami kasdienybės veidrodyje deformuotą, iškreiptą, suluošintą save. Režisierius tęsia ,,žydišką temą“, jau panaudotą ,,Ivanovo“ pastatyme Kauno dramos teatre. Spektaklis ,,Dėdė Vania“ pradedamas kantoriaus rauda žuvusiems Varšuvos žydų geto sukilėliams. Tai aliuzija į nesibaigiantį žmogaus nesaugumo kančios tęstinumą ir nuoroda į jau įvykusias dvidešimtojo amžiaus katastrofas. Daktaro Astrovo monologai apie ekologiją, nevaldomą godulį ir beribį vartojimą – per daug inteligentiški, kad apsakytų nūdienos Žemės ekosistemos prievartavimą. Sulaukęs pelnytos šlovės visur, kur tik buvo rodomas, ,,akademinių“ Maskvos kritikų sutiktas kontraversiškai – priekaištaujant, kad ,,Čechovas to neparašė“.

Spektaklis suvaidintas 261 kartą.