Nukopijuota
Jonas Jurašas. Būties kaina. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje
  • Nuo 2022-09-06
  • Iki 2022-10-30
  • Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Vyksta

Jonas Jurašas – mūsų amžininkas, tačiau dar prieš penkiasdešimt metų jis tapo Lietuvos legenda, kai 1972-ųjų pavasarį Kauno dramos teatre pastatė Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“. Valdžia, susidorodama su „nepatogiu, per daug dvasingu ir nacionalistiniu“ režisieriumi, įsakė spektaklio finale atsisakyti Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, bet režisierius, protestuodamas prieš nuolat jo spektaklius darkiusią cenzūrą, parašė atvirą laišką LTSR kultūros ministrui. Tai buvo pirmas toks protesto laiškas sovietinio režimo metais Lietuvoje. J. Jurašas, išdrįsęs pasipriešinti sovietinei sistemai, buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre, 1974 m. jį kartu su šeima KGB išprašė iš Tėvynės.

Ir šiandien J. Jurašas kai kam nepatogus, nes vadovaujasi nekintančiomis pamatinėmis vertybėmis: visur ir visada – gyvenime ir kūryboje – elgtis pagal savo sąžinę. Laisvo žmogaus sąžinę. Verti dėmesio J. Jurašo gyvenimas ir darbai, skatinantys mąstyti apie menininko kūrybą, jo vietą visuomenėje, aktyvią veiklą keliant šalies nepriklausomybės, valstybingumo idėją. J. Jurašas mums padovanojo daug neįkainuojamų pamokų.

Ekspozicijoje pirmą kartą taip išsamiai pristatomi teatro režisieriaus J. Jurašo darbai.  Tai – daugiau kaip penkiasdešimt spektaklių, pastatytų sovietmečio cenzūros laikais Lietuvoje ir Rusijoje, Vakarų pasaulio scenose (JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Japonijoje), nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

Per Lietuvą keliaujanti paroda jau eksponuota Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kur J. Jurašas patyrė svaiginamų kūrybos aukštumų, didžiulį tautos pripažinimą ir meilę, kur išgyveno tragiškų likimo momentų. Paroda parodyta ir Merkinėje; apie ją prieš kelerius metus režisierius kalbėjo: „Merkinėje atsitveriu nuo pasaulio, nuo visų problemų. Viskas ištirpsta, kai būdamas čia, Merkinės piliakalnio papėdėje, žiūriu į Nemuno ir Merkio santaką. Gyventi čia – didelė prabanga. Labai didelis džiaugsmas ir dvasios ramybė, kurios niekur kitur šiandien nerasi…“. 

Ypatingoje vietoje J. Jurašo darbai Vilniaus teatruose. 1963 m. Lietuvos rusų dramos teatre jis, jaunas režisierius, pastatė savo diplominį spektaklį – A. Volodino „Paskyrimą“, o po kelių vaidinimų jį uždraudė rodyti dėl „smulkiaburžuazinių“ nuotaikų. 1967-aisiais, po J. Jurašo sėkmės Šiaulių dramos teatre, kur buvo puikiai įvertinta A. Arkanovo ir G. Gorino pjesės „Vestuvės visai Europai“ režisūra, jis buvo pakviestas dirbti Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Čia pastatė S. Mrožeko „Tango“ ir  L. Zorino „Varšuvos melodiją“, – šiais spektakliais ir savo darbo metodais sujudino nusistovėjusį teatro snaudulį bei rutiną; įrašė savo žodį į Lietuvos teatro istoriją. 1997–2009 m. J. Jurašas bendradarbiavo su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, pastatė G. Verdi „Aidą“, B. Kutavičiaus „Lokį“, Ch. W. Glucko „Orfėją ir Euridikę“, A. Ponchielli „I Lituani (Lietuviai)“, kurie sulaukė dėmesio Lietuvoje ir užsienyje.

Tačiau nėra J. Jurašo spektaklio, garsesnio už jo „Barborą Radvilaitę“. Šių metų balandį sukako penkiasdešimt metų nuo spektaklio „Barbora Radvilaitė“ legendinės peržiūros, lėmusios tolesnę režisieriaus būtį. O 1972 m. rugsėjo 9 d. įvyko išdraskyto, kupiūruoto J. Jurašo spektaklio premjera nedalyvaujant režisieriui, neminint jo pavardės… Šiandien „Barbora Radvilaitė“ – ne tik režisieriaus J. Jurašo nesitaikstymo su sovietine cenzūra, pasipriešinimo sistemai ir kovos už laisvą Lietuvą simbolis; tai kūrinys, kurį šalies teatro kritikai pripažino ryškiausiu XX a. lietuvišku spektakliu. 

Kviečiame į nemokamas ekskursijas parodoje su kuratore rugsėjo 15, 29 d. ir spalio 13, 27 d.; pradžia 17.30 val.

Galima tartis dėl specialių grupėms ekskursijų moksleiviams, senjorams ir kt. el.p.: ausra.trakselyte@lnb.lt 

Eiti prie įrankių juostos