Valentinas Antanavičius (1936 – 2024) – vienas ryškiausių Lietuvos dailininkų, grafikas, pedagogas bei asambliažo meno pradininkas Lietuvoje. 

Nors Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomą kolekciją sudaro vos 35 kūriniai, tačiau jie reikšmingai papildo lietuvių teatro dailę avangardo kalba. 

Dailininkas V. Antanavičius gimė 1936 m. Kušlikių kaime, Vilkaviškio rajone. 1962 m. baigė tuometinį Lietuvos valstybinį dailės institutą. Dėstė Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Vilniaus dailės akademijoje. 1992 m. pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, o 2006 m. – ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. 

Sovietmečiu jo kūryba dažnai buvo laikoma pernelyg novatoriška ir ne visada atitiko oficialiosios meno politikos reikalavimus. Nepaisant to, V. Antanavičius laikomas vienu svarbiausių XX – XXI a. Lietuvos moderniojo meno kūrėjų. Jis padėjo įtvirtinti asambliažą kaip savarankišką meno formą Lietuvoje ir padarė didelę įtaką jaunesnėms menininkų kartoms. 

Apie Valentino Antanavičiaus scenografiją kalbame gerokai rečiau nei apie jo tapybą ar asambliažus, tačiau ji taip pat buvo svarbi jo kūrybinės veiklos dalis. Scenografijos savitumą formavo tie patys principai, kurie būdingi jo vaizduojamajam menui: teatriniais simboliais grįstas mąstymas, daiktų ir rastų objektų naudojimas norint sukurti metaforą, deformuotos bei ekspresyvios formos, scenos erdvės suvokimas kaip alegorinio veiksmo vieta. Dažnai vyravo fantastiškos, deformuotos figūros, ironija ir dramatizmas. Jautėsi dadaizmo ir siurrealizmo įtaka. 

Sukūrė scenografiją Klaipėdos dramos teatro spektakliams: A. Zurbos Nemylėk manęs (1971), W. Shakespeare‘o Koiolanas (1972), F. Taro Antkapis su kaspinu, M. Fermaud Durys pyška, E. Radzinskio Monologas apie vedybas (visi 1973), B. Sruogos Milžino paunksmė, V. Rozovo Amžinai gyvi (abu 1974); V. Rimkevičiaus Vestuvės pragare (1975, neįgyvendinta, rengta Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre). 

Valentino Antanavičiaus scenografija ne tiek atkurdavo realią aplinką, kiek perteikdavo spektaklio idėją ir emocinę nuotaiką. Dekoracijos veikė kaip metaforos, padedančios atskleisti vidinį pasaulį. Kaip ir dailininko tapyboje bei asambliažuose, scenografijoje pasitaikydavo užuominų į sovietinės visuomenės absurdą, žmogaus susvetimėjimą ir laisvės temą.