Henrikas Ciparis – dailininkas (scenografas, tapytojas, grafikas), asociatyvios, monumentalios scenovaizdžio plastikos kūrėjas, taip pat pedagogas bei Rietavo garbės pilietis. Jis gimė 1941 m. gruodžio 31 d. Labardžių kaime, netoli Rietavo. 1960-aisiais baigė vidurinę mokyklą ir buvo pašauktas į armiją. Atitarnavęs privalomąjį laiką, įstojo į tuometinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) studijuoti dailės pedagogiką, o po trijų metų studijas tęsė ką tik įsteigtoje šios aukštosios mokyklos scenografijos katedroje. 

Nuo 1971-ųjų H. Ciparis – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, o nuo 1973-ųjų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dailininkas; nuo 1983-ujų – šio teatro vyriausiasis dailininkas. 1976 m. jis tapo Sąjunginio muzikinių teatrų kūrybinio jaunimo festivalio laureatu, 1976 – 1982 m. vadovavo Lietuvos dailės instituto scenografijos studijai. 1985 m. dailininkui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, 2011 m. jam įteiktas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos medalis Vilties žvaigždė, o nuo 2020 m. Rietavo savivaldybė jam suteikė Rietavo garbės piliečio vardą. 

Dailininkas sukūrė scenovaizdžių ir kostiumų apie 60 spektaklių: Klaipėdos dramos teatre – Nebylys 1970, pagal J. Tumą – Vaižgantą, J. Grušo Barbora Radvilaitė, 1973; Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – V. Klovos Ave vita, G. Verdi Traviata (kartu su E. Renteriu) 1974, J. Bašinsko Užkeiktieji vienuoliai, 1984, V. Bellini Norma 1987, J. Karnavičiaus Gražina 1990, A. Glazunovo Raimonda 1991, W. A. Mozarto Pagrobimas iš seralio 1996, Ch. Gounod Faustas 1998, G. Puccini Sesuo Andželika, 2001, G. Rossini Sevilijos kirpėjas 2004; Erfurto operos teatre – P. Čaikovskio Eugenijus Oneginas 1977; Klaipėdos muzikiniame teatre – I. Stravinskio Edipas Karalius 1997, G. Bizet Karmen 1998. Taip pat dirbo ir kituose teatruose. 

Henriko Cipario kurti scenovaizdžiai yra raiškios plastikos ir faktūros, dinamiški, jie pasižymi dekoratyviniu ekspresyvumu bei istorinių motyvų stilizacija.