Juozas Jankus (1912 – 1991) – teatro dailininkas, abstrakčiosios scenografijos muzikinėje Lietuvos teatro scenoje vienas pradininkų. 1936 m. Kauno meno mokykloje įgijo skulptoriaus specialybę (mokytojas Juozas Zikaras). 1937 – 1940 m. dirbo Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1940 – 1944 m. Šiaulių dramos, 1944 – 1945 m. Vilniaus dramos teatrų dailininkas. 1945 – 1948 m. Klaipėdos muzikinės komedijos, 1948 – 1953 m. Vilniaus dramos teatro vyriausiasis dailininkas. 1953 – 1975 m. Lietuvos valstybinio akademinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dailininkas. Dėstė Vilniaus kultūros mokykloje. Nuo 1951 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Parodose dalyvavo nuo 1936 m. 

Sukūrė scenovaizdžių Klaipėdos (K. Jurašūno Eglė žalčių karalienė 1946 m.), Lietuvos akademiniame (A. Griciaus Liepto galas 1950 m., V. Višnevskio Neužmirštamieji 1919-ieji metai 1951 m., W. Shakespeare‘o Hamletas 1959 m., J. W. Goethe‘s Faustas, 1965 m.), Kauno (J. Grušo Herkus Mantas, 1957 m.) ir Šiaulių dramos teatruose, Lietuvos operos ir baleto teatre (operos – V. Klovos Pilėnai 1956 m., S. Prokofjevo Meilė trims apelsinams 1963 m., A. Račiūno Saulės miestas, 1965 m., S. Moniuszkos Halka 1972 m., baletai – J. Indros Audronė 1957 m., E. Balsio Eglė žalčių karalienė 1960 m., C. Pugni Paryžiaus katedra 1962 m., A. Rekašiaus Aistros 1971 m., J. Juzeliūno Ant marių kranto 1975 m.). 

Už nuopelnus dailininkas 1962 m. buvo apdovanotas Valstybine premija, jam buvo suteikti Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo (1954 m.) ir Lietuvos liaudies dailininko (1957 m.) vardai, o taip pat ir daug kitų premijų bei apdovanojimų. 

Juozas Jankus XX a. 5-6 dešimtmečio kūryboje rėmėsi daugiausia realizmo, vėliau – konstruktyvizmo, kitų modernizmo srovių principais. Svarbiausiems kūriniams būdingas vientisas stilius, darni, raiškios struktūros kompozicija, ryškių kontrastingų spalvų koloritas. Scenografijoje vyrauja stilistinė įvairovė – nuo santūrios realistinės iki ryškesnės modernistinės raiškos.