Nukopijuota
Scenografijos kolekcija. Adomas Galdikas

Tapytojas, grafikas, scenografas, pirmasis Valstybės dramos teatro dailininkas Adomas Galdikas gimė 1983 metais Giršinų kaime, Skuodo rajone. 1912 – 1917 m. besimokydamas grafikos Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge, laisvu laiku lankė keletą tapybos studijų. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo Kaune – „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, vėliau – Kauno meno mokykloje bei Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Išgarsėjo kaip puikus pedagogas, išugdęs daugybę talentų. Dailininkas vertino studentų darbštumą, pats buvo disciplinuotas, sistemingai dirbdavo. 

Menininkas tobulinosi Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje. 1944 m. išvyko iš Lietuvos, gyveno Vokietijoje, dėstė Freiburgo dailės ir amatų mokykloje. 1947 m. persikėlė į Paryžių, o 1952 apsigyveno Niujorke. Nuo 1920 m. aktyviai dalyvavo dailės parodose, rengiamose Lietuvoje bei užsienyje – Paryžiuje, Amsterdame, Freiburge, Baden Badene, Frankfurte, Niujorke, Baltimorėje, Klivlande, Čikagoje, Filadelfijoje, Bostone, Los Andžele ir kt. 

Adomas Galdikas kūryboje itin pasižymėjo produktyvumu, kūrė labai daug ir dideliais kiekiais. Nuolat būdamas kūrybinių paieškų kelyje bei nepaprastai reiklus sau, kritiškai vertino tai, ką sukūrė, retai džiaugėsi rezultatais, signuodavo tik galutinai užbaigtus savo darbus. 

Nutapė peizažų, portretų, natiurmortų, pano Lietuvos paviljonams tarptautinėse parodose Paryžiuje (triptikas Lietuva – 1937, Paryžiaus pasaulinės parodos Didysis prizas) ir Niujorke (Vytauto triumfas arba Vytautas paleidžia belaisvius, 1938), abstrakčių kompozicijų. Apipavidalino daugiau kaip 15 Valstybės teatro spektaklių, buvo vienas pirmųjų šio teatro dailininkų, jo sukurti darbai spektakliams: (V. Krėvės Šarūnas – 1929, Paryžiaus pasaulinės parodos aukso medalis – 1937; J. Žuravskio Sabbatai Cevi – 1931, J. Karnavičiaus opera Gražina 1933, J. Gruodžio baletas Jūratė ir Kastytis, 1933 ir kt. Dirbo su režisieriais Konstantinu Glinskiu, Borisu Dauguviečiu. 

Adomo Galdiko scenografijai turėjo poveikio liaudies menas, yra konstruktyvizmo, ekspresionizmo bruožų. Jo kūryba stilistiškai įvairi, paremta emociniais išgyvenimais. Daugeliui dailininko sukurtų kūrinių būdinga aiški kompozicija, apibendrintos ekspresyvios formos, ryškus koloritas, dažniausiai sudarytas iš liepsnojančių pašvaisčių, plytų raudonio, švytinčių oranžinių, sodriai žalių, rudų atspalvių, ryškaus mėlyno. 

Akivaizdus Adomo Galdiko bruožas – lanksčios, takios, tirpstančios, amorfiškos struktūros formos, kuriomis energingai užpildomas ištisas lakšto paviršius nepaliekant tuščių plotų. Bene kiekviename dailininko darbe esančios formos ir yra spalvos, kurių deriniai ar, tiksliau susidūrimai ir provokacijos sudaro kūrinių šerdį. Dažniausiai jiems būdingas itin A. Galdiko mėgtas atvirų, ryškių pagrindinių spalvų žaismas, kur derinami pavasariškai lakūs pilki, gelsvi, žydri atspalviai.