Šiais metais minime Lietuvos muzikinei kultūrai nusipelniusio choro dirigento, pedagogo, legendinio maestro Hermano Perelšteino 100-ąsias gimimo metines. Į muziką jis atvedė tūkstančius Lietuvos vaikų ir jaunuolių, sukūrė ir kūrybinėje praktikoje įgyvendino vientisą muzikinio auklėjimo sistemą. Jo 1959 m. įsteigtas berniukų choras „Ąžuoliukas“ – tuo metu analogo neturintis fenomenas – aidi Lietuvoje jau daugiau kaip 60 metų.
Hermanas Perelšteinas gimė 1923 m. birželio 7 d. Karaliaučiuje ir jau iš mažens pasižymėjo neeiliniais muzikiniais gabumais. Vaikystėje mėgo skaityti knygas, žavėjosi dainininkais Kipru Petrausku ir Fiodoru Šaliapinu. 1932–1940 m. jis mokėsi Kauno vokiečių ir žydų gimnazijoje dėstomąja lietuvių kalba ir kartu nuo 1936 m. studijavo Kauno konservatorijoje Elenos Laumenskienės ir Tamaros Giršovičienės fortepijono klasėje bei VDU Medicinos fakultete. Savo prisiminimuose dienraštyje „Draugas“ Nicholas I. Gemell rašė: „Jis buvo gabus ir žvalus mokinys, geras jaunuolis, savo klasėje visuomet pirmavo. Be lietuvių kalbos, laisvai vartojo rusų, anglų, vokiečių kalbas (…). Jis gerai skambino pianinu, turėjo patefoną ir didoką muzikinių plokštelių rinkinį. Ypatingai mėgo dainuoti, turėjo gerą balsą, gerai žinojo visas to laiko Hoolywood bei Vokietijos ir sovietų operetinių filmų produkcijos dainuškas“.
1941 m. vasarą H. Perelšteinas su šeima buvo ištremtas į Altajaus kraštą, o po metų išvežtas į Bykovo kyšulį (Bykov mys) prie Laptevų jūros. Tėvą stotyje atskyrė ir Hermanas jo daugiau nematė. Sibire teko dirbti įvairius sunkius fizinius darbus, kęsti alkį ir šaltį. Nuo pražūties išgelbėjo muzikiniai gabumai ir noras mokytis. Jis baigė Jakutsko pedagoginio instituto Biologijos ir chemijos fakultetą, dirbo muzikiniame teatre koncertmeisteriu, Radijo komiteto choro chormeisteriu ir dirigentu. 1954–1956 m. Sverdlovsko muzikos mokykloje mokėsi diriguoti ir kitų muzikos disciplinų, vadovavo moterų ir berniukų chorams, dirbo farmacijos fabrike. 1955 m. Sverdlovsko mokytojų namuose įkūrė berniukų chorą.
1956 m. H. Perelšteinas grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, bet jam niekaip nepavyko prisiregistruoti ir rasti darbo. Pasakojama, kad tuomet Kipras Petrauskas nuėjęs į milicijos pasų poskyrį ir pasakęs: „Neišeisiu iš šio kabineto, kol šis žmogus negaus paso“. 1959 m. H. Perelšteinas su pagyrimu baigė Lietuvos konservatorijos Klemenso Griauzdės choro dirigavimo klasę. 1956–1960 m. dirbo koncertmeisteriu, 1960–1964 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, o nuo 1964 m. iki 1979 m. buvo Lietuvos konservatorijos choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas.
1959 m. rudenį H. Perelšteinas įsteigė berniukų chorą, kurį per kelis dešimtmečius išaugino į vaikų ir jaunuolių choro studiją „Ąžuoliukas“. Pasakojama, kad vaikystėje H. Perelšteiną sužavėjo Kaune koncertavęs Vienos berniukų choras. Suburti tokį kolektyvą Lietuvoje buvo H. Perelšteino svajonė. Saulius Sondeckis rašė: „Jo įkurtas berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“, kuriam H. Perelšteinas vadovavo dvidešimt metų, tapo Lietuvos muzikinio gyvenimo pažiba, sulaukė aukšto tarptautinio pripažinimo“. Choras nuo pat pirmųjų koncertų tapo unikaliu muzikiniu reiškiniu Lietuvoje. Kartu su Valstybinės filharmonijos simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru buvo parengti sudėtingi kūriniai: E. Balsio oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, F. Poulenco kantata „Gloria“, G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, D. Kabalevskio „Requiem“, J. S. Bacho kantata „Magnificat“ ir daugelis kitų. „Ąžuoliuką“ palaikė ir stengėsi padėti talentingi muzikai Jonas Aleksa, Saulius Sondeckis, Juozas Domarkas. Dirigentas Jonas Aleksa viename interviu apie „Ąžuoliuką“ yra pasakęs: „Tai kolektyvas, kuriame vadovo rūpestis prasideda batų raišteliais ir baigiasi balso formavimu“. Choras gastroliavo Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose chorų konkursuose bei festivaliuose ir pelnė daug pirmųjų vietų bei įvairių apdovanojimų. „Geras įvertinimas – didelis džiaugsmas (…) Jis visada praskaidrina kasdieninį mūsų dirigentų darbą, atsilygina vaikams už repeticijų monotoniškumą, sunkų ir sudėtingą kelią chore nuo vaikystės iki jaunuolio“, – po kelionės į Lenkiją korespondentei sakė H. Perelšteinas („Tiesa“, 1976.VI.26, Nr.148).
Per ilgus „Ąžuoliuko“ gyvavimo metus išaugo nemažai muzikos profesionalų: dainininkų, chorvedžių, atlikėjų, dirigentų. Žymieji jo mokiniai – prof. Povilas Gylys, H. Perelšteino įpėdinis, dabartinis „Ąžuoliuko“ vadovas Vytautas Miškinis, chorų „Jauna muzika“, „Aukuras“, „Cantemus“ kūrėjai Vaclovas Augustinas, Alfonsas Vildžiūnas, Laurynas Vakaris Lopas ir kiti, maestro pastūmėti sekti jo pėdomis, tęsia mokytojo pradėtą darbą. Chore dainavo ir šią muzikos mokyklą yra baigę nemažai žinomų gydytojų, mokslininkų, dizainerių, verslininkų. „H. Perelšteinas pavergdavo mus savo įtaiga. Jis mokėdavo išklausyti ir sudominti nepamokslaudamas. Jam atsiverdavo net didžiausi choro padaužos“, – apie savo mokytoją pasakojo V. Miškinis.
Nuo 1961 m. iki 1975 m. H. Perelšteinas buvo Lietuvos dainų švenčių jungtinių vaikų chorų vyriausiasis dirigentas. Ne kartą dirigavo Rygos, Talino, Klaipėdos ir Vilniaus berniukų chorų sąskrydžiuose, buvo Lietuvos vaikų chorų vyr. konsultantas, vaikų chorų konkursų žiuri pirmininkas ir narys, parašė metodinių darbų, muzikos klausimais paskelbė straipsnių ir chorų koncertų recenzijų.
1979 m. H. Perelšteinas perdavė dirigento lazdelę V. Miškiniui, o pats išvyko į JAV. Viename iš atsisveikinimo laiškų jis rašė, jog su savo kūrybine veikla reikia atsisveikinti pačiame žydėjime. Niujorke apie 12 metų jis dirbo įvairiose mokyklose – dėstė anatomiją, fiziką, chemiją, biologiją, vokiečių kalbą ir muziką. Privačioje žydų neįgalių vaikų mokykloje subūrė chorą. Dėstė fortepijoną, vokalą, choro ansamblių discipliną, muzikos teoriją keliuose Niujorko universitetuose. Prie Niujorko muzikos mokyklos buvo subūręs nedidelį berniukų chorą, su kuriuo dalyvavo chorų festivalyje Meksikoje. Buvo JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos narys.
Vilniuje ir Kaune H. Perelšteinas lankėsi 1990 m., 1993 m., 1994 m. ir 1996 m. Vienos viešnagės metu, atsakydamas į žurnalistės Astos Andrikonytės klausimus, H. Perelšteinas prisipažino: „Kodėl vis grįžtu į Lietuvą? Pamatyti Vilniaus, draugų ir savo mokinių. „Ąžuoliukas“ – mano mylimas kūrinys. Norėjau išugdyti stiprų berniukų chorą, vėliau – pajėgų mišrų, įsteigti muzikos mokyklą choristams. Daug kas pavyko“ („Lietuvos rytas“,1994 m. liepos 15 d. Nr. 137).
H. Perelšteinas išrinktas pirmuoju Lietuvos muzikos akademijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) garbės profesoriumi ir „Ąžuolų“ klubo Vilniuje garbės prezidentu. 1994 m. jis apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
H. Perelšteinas mirė 1998 m. sausio 11 d. Niujorke, palaidotas Naujojo Džersio Crest Haven Memorial kapinėse. Jo atminimas įprasmintas keliose Vilniaus erdvėse. Buvusių auklėtinių dėka prie Lietuvos nacionalinio muziejaus 1979 m., vadovui išvykstant iš Lietuvos, buvo pasodintas ąžuoliukas, šalia jo įrengta memorialinė lentelė. Ant Mokytojų namų pastato, kur kadaise maestro dirbo, pakabinta atminimo lenta (skulpt. Romualdas Kvintas). 2010 m. sausio 11 d. „Ąžuoliuko“ studijoje 4-ame aukšte atidaryta H. Perelšteino klasė. Visi, kas nors trumpam savo gyvenimą buvo susiejęs su „Ąžuoliuku, čia aptinka savo pėdsakų. 2023 m. birželio mėn. Nacionalinėje filharmonijoje šiam iškiliam dirigentui atidengtas bareljefas. Tai Žydų bendruomenės „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ ir jos vadovo Algirdo Malco bei skulptoriaus Mindaugo Šnipo bendras darbas. 1998 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas „Atmintis yra tiltas: Hermanas Perelšteinas“ (rež. Bronius Morkevičius).
1994 m. apie H. Perelšteino gyvenimą ir veiklą išleista profesoriaus Vytauto Jakelaičio knyga „Hermanas Perelšteinas: trys ištrėmimai ir gyvenimo prasmė“. 2017 m. vienas iš „ąžuoliukų“ – žurnalistas, rašytojas ir vertėjas Darius Krasauskas savo iniciatyva ir lėšomis išleido knygą „Mes iš „Ąžuoliuko“. Vieno choro istorijos“, kurioje atskleidė, kuo šis legendinio maestro įkurtas choras ypatingas. Knygoje randame beveik 200 smagių pasakojimų apie choro gyvenimą. 2022 m. to paties autoriaus išleista knyga „Šefas“. „Ąžuoliuko“ choro vadovas buvo nuostabus mokytojas, puikus psichologas, nuoširdžiai mylėjęs vaikus, muziką, savo darbą, dirbo vedamas noro skiepyti gėrio, grožio, padorumo principus“, – rašoma knygoje.
H. Perelšteinas savo gyvenime patyrė daug išbandymų – jaunystėje išgyventą tremtį, persekiojimą, priverstinę emigraciją į Vakarus, tačiau dar vaikystėje įdiegta sąmoninga disciplina, pareigos jausmas, pagarba vyresniems, jausmų kultūra, o taip pat išsipildžiusi viso gyvenimo svajonė – du auksiniai dešimtmečiai kuriant „Ąžuoliuką“, padėjo išgyventi visas negandas. „Duok Dieve kitam nuveikti tiek daug Lietuvos labui, kiek nuveikė Jo asmenybės jėga, pasėdama į šimtų savo mokinių protus ir širdis tiesos troškimo, gyvenimo prasmės ieškojimo sėklą“, – taip apie Maestro veiklą kalbėjo jo įpėdinis, dabartinis berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Vytautas Miškinis
Už pagalbą rengiant virtualią parodą dėkojame žurnalistui Dariui Krasauskui ir berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui Vytautui Miškiniui.