Vilniaus krašto tarpukario muzikai.
K. Galkauskas, J. Sinius, A. Krutulys
Šalies muzikinės kultūros raida dažniausiai būna susijusi su to meto politiniais įvykiais. Itin ryškiai tas matoma tarpukario Vilniaus kultūriniame gyvenime, mat regionas nuo 1920 iki 1939 metų buvo okupuotas Lenkijos ir gerokai skyrėsi nuo likusios Lietuvos dalies. K. Vilnietis dalijasi tokiomis mintimis: ,,Nei Vilniaus koncertų programose, nei per radiją, nei konservatorijoje lietuviškos muzikos beveik nebuvo. […] Apie lietuvių muzikinį gyvenimą rašydavo tik lietuviški ir kartais rusiški laikraščiai. Likusioji spauda praeidavo pro lietuvių muzikinį gyvenimą tylomis. […] Radijas taip pat vengdavo lietuviškos muzikos, o jei retais išimtinais atsitikimais ir būdavo lietuvių chorinių dainų valandėlės, tai jos būdavo dainuojamos lenkų kalba ir anonsuojamos ne kaip lietuvių dainos, o tiesiog ,,piesni z Wilenscyznyˮ (Vilnijos dainos) arba madingu pavadinimu ,,regionalne piesni ziemi Wilenskiejˮ (Vilniaus krašto dainos)“. Muzikos barai, 1939 m., Nr. 11.
Nors lietuviška veikla buvo apribota, Vilniaus kultūrinis gyvenimas išliko pakankamai aktyvus ir įvairiapusis. Tarpukario Vilniuje gyveno daug inteligentiškų, išsilavinusių žmonių. 1927 m. veikė net 35 knygynai, pavyzdžiui, Adomo Zawadzkio, Gebethnerio ir Wolffo, kuriuose buvo itin didelė muzikinės literatūros pasiūla, gausu kitokių knygų. Knygynuose buvo galima įsigyti ir periodinių leidinių, spausdinusių kamerinės muzikos, solistų rečitalių recenzijas. Įvairiuose miesto parkuose vykdavo vilniečių muzikų organizuoti koncertai. 1922 m. rugsėjo 19 d. duris atvėrė Operos teatras Pohuliankos (dabar – J. Basanavičiaus) gatvėje. Jau pirmą sezoną čia buvo parodyta nemažai įvairių spektaklių: kompozitorių F. Leharo, E. Kalmano operetės, Ch. Gounod opera ,,Faustas‘‘, G. Verdi ,,Traviata‘‘ ir kt. 1932 m. Vilniuje pradėjo veikti Operetės teatras. Tuometiniame Vilniuje plėtojosi įvairių draugijų veikla. Klasicistinio laikotarpio, romantikų kūrybą, taip pat Lietuvos Renesanso kompozitorių kūrybą populiarino Vilniaus miesto draugija; Šiuolaikinės muzikos draugija vilniečius supažindindavo su C. Debussy, P. Hindemitho ir kita modernios krypties muzika. Vilniuje gastroliavo, meistriškumo kursuose dirbo daug garsių menininkų: pianistas Artūras Rubinšteinas, JAV dainininkė Marian Anderson ir kt. Vilniaus koncertinį gyvenimą praturtino ir paįvairino lenkų dirigentas, pedagogas, pagrindinis Vilniaus simfoninio orkestro dirigentas, Vilniaus konservatorijos direktorius Adamas Wylezinskis, lenkų muzikos teoretikas, kompozitorius Tadeuszas Szeligowskis ir daugelis kitų visuomenininkų.
Svarų indėlį į Vilniaus kultūrinį gyvenimą įnešė ir lietuvių muzikai – kompozitorius Konstantinas Galkauskas, chorvedys Julius Sinius, visuomenininkas, pedagogas Antanas Krutulys. Jų veiklai ir gyvenimui tuometiniame Vilniuje skiriama ši paroda.
Konstantinas Galkauskas
K. Galkauskas, Vilnius, 1884 m.
Konstantinas Galkauskas gimė 1875 m. birželio 4 d. Vilniuje. Jo tėvui priklausė restoranas „Palermo“ Didžiojoje gatvėje, o motina buvo kilusi iš bajorų giminės. Konstantinas augo apsuptas muzikos: mama ir dvi seserys skambino fortepijonu, dainuodavo, vienas dėdė, motinos brolis, buvo chorvedys, kitas – dirigentas. Mokydamasis Vilniaus I-ojoje berniukų gimnazijoje, Konstantinas lankė bažnytinio giedojimo pamokas, giedojo bažnyčios chore. 1889 m. jis įstojo į privačią M. Treskino muzikos mokyklą, bet dėl lėšų stygiaus po kelerių metų mokslus nutraukė ir įsidarbino geležinkelių įmonėje. Vėliau pradėjo vadovauti geležinkelio tarnautojų chorui ir orkestrui. Pirmasis kolektyvų koncertas buvo surengtas 1899 m. Polesės geležinkelininkų klube Vilniuje (dab. A. Jakšto g. 9).
1902–1908 m. K. Galkauskas studijavo Peterburgo konservatorijoje pas vieną garsiausių to meto Rusijos kompozitorių Nikolajų Rimskį-Korsakovą bei ne mažiau žinomus Anatolijų Liadovą, Aleksandrą Glazunovą. K. Galkausko diplominis darbas – opera „Čigonai“. Kūrinys buvo puikiai įvertintas, jo autorius pirmasis per beveik 50 konservatorijos gyvavimo metų apdovanotas medaliu. K. Galkausko, dar konservatorijos studento, kūrinių partitūros buvo išleistos atskira knyga. Čia jis ir vėl buvo pirmasis, mat iki tol buvo spausdinami tik jau nemažai pasiekusių kompozitorių kūriniai.
Buvę K. Galkausko pedagogai, įžymieji N. Rimskis-Korsakovas, A. Liadovas, A. Glazunovas konservatorijos baigimo proga padovanojo absolventui savo nuotraukas su autografais. Pavyzdžiui, N. Rimskis-Korsakovas paliko tokį įrašą: „Konstantinui Michailovičiui Galkovskiui nuo buvusio mokytojo mielam prisiminimui“.
-
K. Galkauskas, Vilnius, 1878 m. -
K. Galkausko portretas, XX a. pradžia. -
K. Galkauskas, Sankt Peterburgas, 1908 m. gegužės 5 d. -
K. Galkausko portretas, Vilnius, 1909 m.
K. Galkausko, Vilniaus simfoninio orkestro steigėjo, portretas, Vilnius, 1909–1910 m.
1909 m., grįžęs į Vilnių, K. Galkauskas visuomenei tuometinėje Miesto salėje (dabar – Lietuvos nacionalinė filharmonija) taip pat pristatė savo operą – „Čigonai“. Vieną pagrindinių vaidmenų spektaklyje atliko pradedantis atlikėjas, tuo metu dar vos 24 metų amžiaus studentas Kipras Petrauskas. Tais pačiais metais K. Galkauskas Vilniuje įkūrė simfoninį orkestrą, su kuriuo dažnai koncertuodavo Bernardinų sode ir kitose miesto erdvėse. 1909–1915 m. K. Galkauskas redagavo populiarios muzikos bibliotekos serijinius leidinius, kuriuose spausdino ir savo kūrinius, mokytojavo Imperatoriškosios rusų muzikos draugijos muzikos mokykloje (vienas jo mokinių buvo vunderkindas, smuiko virtuozas Jaša Cheifecas), vadovavo rusiškam Junkerių mokyklos chorui, kuriam sukūrė maršą „Mūsų pulkas“, rašė dainas, romansus pagal rusų poetų eiles.
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m. pabaigoje, iš evakuacijos į Vilnių grįžęs K. Galkauskas savo namų Pylimo gatvėje trečiame aukšte įkūrė privačią muzikos mokyklą, gyvavusią iki 1922 m. Po mokyklos uždarymo K. Galkauskas savo namuose privačiai rengdavo jau tik fortepijono pamokas – apie tai pasakojo Vilniaus lietuviai, buvę K. Galkausko mokiniai.
Tarpukariu K. Galkauskas daug prisidėjo prie muzikinio švietimo, chorų, koncertų organizavimo, dirbdamas su įvairiomis Vilniaus tautinėmis bendruomenėmis: mokė vaikus ir organizavo chorus lietuvių Vytauto Didžiojo, rusų A. Puškino, baltarusių gimnazijose, žydų muzikos institute. Taip pat K. Galkauskas vargonavo, yra surengęs koncertų reformatų bažnyčioje, o sentikių bendruomenei sukūrė himną. Didelio populiarumo sulaukdavo jo vieši nemokami koncertai ir paskaitos vaikams.
- Atgal
- Pirmyn
- Padidinti
K. Galkauskas Vilniuje, Totorių gatvėje, 1934 m.
Lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje K. Galkauskas mokė skambinti fortepijonu, organizavo chorą. Kompozitorius yra sukūręs kelis vaikams skirtus baletus, pavyzdžiui, „Keturi metų laikai“, „Stebuklingasis sapnas“, „Lėlių karalystė“, operetę-baletą „Laimingasis karalaitis“. K. Galkauskas sukūrė kantatas J. Basanavičiui, M. K. Čiurlioniui, „Lietuvišką maršą“ ir „Gedulingą maršą“ – S. Dariui ir S. Girėnui atminti, Lietuvišką rapsodiją, parašė muziką M. Šikšnio-Šiaulėniškio pjesei „Pilėnų kunigaikštis“. K. Galkauskas sukūrė Variacijas lietuvių liaudies dainų temomis, parašė kūrinių simfoniniam ir pučiamųjų orkestrui, kamerinės instrumentinės muzikos įvairiems instrumentams ir kt. Vytauto Didžiojo gimnazijoje K. Galkauskas organizuodavo viešas paskaitas ir paskaitas-koncertus apie lietuvių, lenkų, rusų, Vakarų Europos kompozitorius ir jų veikalus, muzikos prasmę, muzikos ir žmogaus santykį ir kt. Nors pats nemokėjo gerai kalbėti lietuviškai, lietuvių kalbos mokėsi, o paskaitas skaitydavo lietuviškai: paprašydamas lietuvių išversti ir sukirčiuoti tekstą, jį perskaitydavo. Tarpukario Vilniaus lietuvių spaudoje K. Galkauskas yra paskelbęs populiarinančių muziką straipsnių, M. K. Čiurlionio kūrybos analizę, straipsnių ciklą „Lietuvių kompozitorių siluetai“ ir kt. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Biržų apylinkėse kartu su poetu Stanislovu Dagiliu, K. Galkauskas užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, harmonizavo lietuvių, baltarusių, rusų, lenkų, žydų liaudies dainas.
Bendradarbiaudamas su baltarusių bendruomene, chorvedžiu H. Širma, mokytojaudamas baltarusių gimnazijoje, K. Galkauskas sukūrė dvi siuitas, pritaikė muziką keliasdešimčiai baltarusių poetų kūrinių, parašė daugiau kaip pusšimtį dainų baltarusiškiems chorams. Pagal J. Kolaso romantinę poemą „Simonas-muzikantas“(„Symon-muzyka“) K. Galkauskas sukūrė operą, kuri dėl politinių aplinkybių ir cenzūros sovietinėje Baltarusijoje nebuvo pastatyta. Iš viso K. Galkauskas parašė baltarusiams daugiau kaip 100 kūrinių.
-
K. Galkausko portretas, Vilnius, 1955 m. -
K. Galkauskas laisvalaikiu, 1956 m.
K. Galkauskas Vilniuje, Gedimino prospekte, 1960 m.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjęs mokyti vaikus žydų mokyklose, tarpukariu K. Galkauskas skaitė paskaitas nacionalinio žydų klubo renginiuose, mokytojavo žydų vakarinėje mokykloje Pohuliankos (dabar – J. Basanavičiaus) gatvėje, nuo 1924 m. – ir Vilniaus žydų muzikos institute, kurį laiką net jam vadovavo.
Tarpukariu K. Galkauskas mokytojavo ir privačioje rusų mergaičių gimnazijoje, o sujungus rusų mergaičių ir berniukų gimnazijas, tęsė darbą A. Puškino gimnazijoje. Joje K. Galkauskas reguliariai organizuodavo koncertus, gimnazijos dešimtmečio proga sukūrė himną, kantatą, kurią pats atliko su mergaičių choru. Kompozitorius yra parašęs dainų rusų mokyklos chorams. K. Galkauskas dalyvaudavo ir Vilniaus rusų draugijos veikloje, organizuodavo paskaitas-koncertus.
Tarpukariu K. Galkauskas rengė koncertus kartu su miesto lietuvių, lenkų, rusų ir žydų bendruomenėmis. Įdomu tai, kad XX a. 3 dešimtmetyje, finansinėms problemoms užklupus, K. Galkauskas kurį laiką grodavo fortepijonu Vilniaus kino teatruose, taip įgarsindamas begarsius filmus.
Po Antrojo pasaulinio karo K. Galkauskas iki gilios senatvės nepailsdamas dirbo profesoriumi Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), skaitė muzikos istorijos ir teorijos, partitūrų skaitymo paskaitas, dėstė fortepijono discipliną, organizavo koncertus, kuriuose pats skambindavo fortepijonu ar diriguodavo.
Konstantinas Galkauskas – neeilinis vilnietis, per meilę muzikai suvienijęs daugelį mieste gyvenusių tautinių bendruomenių. Nenuostabu, kad kiekviena iš jų kompozitorių laiko savu ir vertina jo nuopelnus nacionalinės muzikos baruose.
-
K. Galkauskas savo namuose Vilniuje (dab. A. Goštauto g.), 1960 m.
Julius Sinius
J. Montvilos vargonininkų mokyklos abiturientai, 1932 m. LLMA.
Kompozitorius, vargonininkas, chorvedys ir pedagogas Julius Sinius (Julijonas Sinevičius) gimė 1911 m. sausio 22 d. Vaiškūnuose (Švenčionių apsk.). Baigė Švenčionių lietuvių gimnaziją, 1929–1932 m. mokėsi Vilniaus Jozefo Montwillos vargonininkų mokykloje, vadovavo Vilniaus lietuvių katalikų amatininkų ir darbininkų draugijos pučiamųjų orkestrui, vargonavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje (vienintelėje, kurioje dar buvo aukojamos lietuviškos pamaldos), įsteigė Šv. Zitos draugijos chorą. 1935 m., kunigų Prano Bieliausko ir Kristupo Čibiro materialiai remiamas, įstojo į Vilniaus M. Karlowicziaus konservatoriją (Tadeuszo Szeligowskio kompozicijos klasę) ir tais pačiais metais Šv. Zitos draugijos surengtame lietuvių vakare debiutavo kaip kompozitorius: buvo atliktos jo chorinės dainos „Mano gimtinė“ (Maironio ž.), „Kur sapnų grožybė“ (L. Giros ž.) ir kt. Netrukus J. Sinius kartu su Antanu Juknevičiumi ir Juozu Maceika Vilniuje įkūrė inteligentų klubą „Romuva“, kurio tikslas buvo remti lietuvių mokslą, kultūrą ir plėsti lietuvių inteligentų bendradarbiavimą. 1937 m. J. Sinius baigė M. Karlowicziaus konservatoriją ir baigiamajam egzaminui sukūrė Liaudies simfoniją F-dur. Kūrinys buvo įvertintas gerai. Vilniečiai įdėmiai sekė savo jaunų talentingų muzikų veiklą, 1935 m. spaudoje skaitome ne vieną teigiamą atsiliepimą apie kompozitoriaus pažangą moksle ir jo simfoniją, kurios pirmoji dalis „konservatorijos profesoriaus T. Szeligowskio peržiūrėta ir pripažinta kaip visai vykęs muzikos mokslo metų darbas“ [Vilniaus rytojus, 1935 m., Nr. 76]. Bet J. Sinius simfonistu netapo. Sukūręs dar keletą kūrinių simfoniniam orkestrui, jis pasinėrė į dainos stichiją. Tuo labiau, kad po ranka turi chorą, kuris jas atlieka. Nuo 1937 m. tai stiprus „Varpo“ choras, kurį sudarė Šv. Mikalojaus bažnyčios, amatininkų chorų dainininkai, vienas kitas iš Antano Krutulio vadovaujamo lietuvių studentų choro ir geriausieji balsai iš Vytauto Didžiojo gimnazijos choro, kuriam J. Sinius pradėjo vadovauti ėmęs čia dėstyti muziką. „Varpo“ chorui su pertraukomis J. Sinius vadovavo iki 1944 m. Kolektyvas koncertavo ne tik Vilniaus krašte. 1938 m. koncertas Kaune, kurio metu buvo atlikta J. Siniaus kantata „Vasario 16“ tapo tikru istoriniu įvykiu. Tai buvo pirmasis lenkų okupuoto Vilniaus krašto lietuvių choro apsilankymas Lietuvoje. Choras koncertavo ir Klaipėdoje, Telšiuose, Panevėžyje, Radviliškyje, Utenoje, Ukmergėje. Savo dainavimu jis sužavi nepriklausomos Lietuvos muzikus profesionalus. Iki 1940 metų J. Sinius sukūrė apie 30 dainų mišriam ir lygių balsų chorui. Dauguma jų patriotinės, pakilios. Gražiai subalsuotos pagal klasikinės harmonijos kanonus, jos gal ir nebuvo kažkuo ypatingos profesionaliosios muzikos panoramoje, bet veiksmingai padėjo ginti ir stiprinti lietuvybę okupuotame Vilniaus krašte. 1938–1939 m., gavęs Laikinojo Vilniaus komiteto stipendiją, J. Sinius studijavo Varšuvos muzikos akademijoje, tačiau mokslus nutraukė Antrasis pasaulinis karas.
- Atgal
- Pirmyn
- Padidinti
Julius Sinius (antras iš kairės) su Nikodemu Martinoniu (pirmas iš kairės), Antanu Budriūnu (trečias iš dešinės). Kaunas, 1939 m. LLMA.
Grįžęs į Vilnių, jis mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1939–1940 m. dirbo švietimo valdybos muzikos referentu, vadovavo pučiamųjų orkestrui, koncertavo su gimnazijos choru. 1940 m. Vilniuje vykusiame Lietuvos muzikų draugijos suvažiavime buvo išrinktas į naująją valdybą (be pirmininko Nikodemo Martinonio ir Konrado Kavecko, buvo išrinkti ir du vilniečiai muzikai – Julius Sinius ir Antanas Krutulys). 1941 m. J. Sinius sovietinės okupacinės valdžios buvo suimtas, kalintas ir vežamas į Sibirą. Žinodamos apie jo patriotinius nusiteikimus, tam tikros instancijos, greičiausiai, kurpė jam bylą. Bet, traukiniui privažiavus iki Panerių, kažkas atidarė vagonų duris ir kaliniai išbėgiojo. 1941–1944 m. J. Sinius pasinėrė į įvairių darbų sūkurį. Dirbo „Vaidilos“ teatro muzikos dalies vedėju, atgaivino „Varpo“ chorą (šį chorą jam teko suburti iš naujo, nes pirmasis iškriko dar prieš karą), surengė pasaulietinės ir religinės muzikos koncertų, talkino radiofonui, su choru giedojo bažnyčiose, vadovavo Priešgaisrinės apsaugos pirmojo pulko ir studentų pučiamųjų orkestrams. 1944–1948 m. vargonavo ir vadovavo chorams Švenčionyse. Miesto gimnazijos choras 1946 m. respublikinės dainų šventės chorų varžybose laimėjo pirmąją vietą.
Julius Sinius su šeima Sibire, 1949 m. LLMA.
1948 m. J. Sinius su žmona („Vaidilos“ teatro aktore Konstancija Marcinkonyte), keturiais vaikais, Konstancijos motina ir savo tėvais ištremtas į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Tremtyje dirbo įvairius miško darbus, vėliau ėmėsi muzikinės veiklos – subūrė chorą, pučiamųjų ansamblį, dėstė muziką vidurinėje mokykloje. Jo anūkas Alminas Sinevičius, perskaitęs savo tėčio Narvydo iš tremties likusį dienoraštį, buvo sujaudintas senelio noro tremtyje neapleisti muzikos. „Senelis negrojo tautinių giesmių, reikėjo prisitaikyti, tai grojo tai, kas patiko vietiniams ir vietinei valdžiai (…) Taip jis gavo pripažinimą, įkūrė muzikinį estradinį kolektyvą iš vietinių tremtinių ir kalinių prižiūrėtojų, ėmė vadovauti mokyklos chorui. O kadangi Rusijoje daug klasikų nebuvo, tai senelis ir Mocartą pagrodavo“, – pasakojo Alminas. Grįžęs iš tremties į Vilnių, 1957–1959 m. J. Sinius mokytojavo I. Černiachovskio ir Naujosios Vilnios rusų mokyklose, vadovavo universiteto studentų pučiamųjų orkestrui, vargonavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje.
J. Sinius sukūrė daug vokalinių ir instrumentinių kūrinių. Tai kantatos „Vasario 16“, „Tautos didvyriai“, „Dariaus ir Girėno maršas“, scenos vaizdelis „Vykinto žygis“, operetė „Onutės vestuvės“, simfoninė poema „Sigutė“, simfonija F-dur, daug giesmių ir dainų chorams bei solistams (1980 m. išleistas dainų rinkinys „Mano krašte“). J. Sinius mirė 1959 m. spalio 10 d. Vilniuje, sulaukęs vos 48 metų. Palaidotas Vilniuje Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (dabar – Saulės) kapinėse. Kompozitorius pelnytai laikomas viena iškiliausių tarpukario Vilniaus muzikinio gyvenimo asmenybių. Visa jo pedagoginė ir kūrybinė veikla buvo susijusi su lietuvybės sklaida lenkų okupacijos metais. 2006 m. išleista Janinos Stankevičienės knyga „Julius Sinius. Vilniaus krašto muzikas“. Rinkdama medžiagą leidiniui, autorė bendravo su buvusiais J. Siniaus mokiniais, Švenčionių krašto žmonėmis, jo draugais, šeimos nariais. Muzikologė pabrėžia, kad „visų jų atmintyje J. Sinius – reto nuoširdumo, dorumo, kūrybiškumo ir atsidavimo savo tautos kultūrai pavyzdys“.
-
Krasnojarsko kraštas. Rešotų vidurinės mokyklos orkestras. Julius Sinius – trečias iš dešinės. 1955 m. LTMKM. -
Julius Sinius su pučiamųjų orkestru Adutiškyje, 1959 m. vasara. LLMA. -
Julius Sinius gamtoje, 1959 m. vasara. LLMA. -
Giesmės „Atleisk man, o Dieve“ sopranų partijos rankraštis. LTMKM. -
Giesmės „Kristui Karaliui“ sopranų partijos rankraštis. LTMKM. -
Julius Sinius su draugais, 1957 m. LLMA.
Antanas Krutulys
A. Krutulio tėvai Teofilė ir Motiejus Krutuliai ir sesuo Monika. 20 a. pradžia.
Žymus Vilniaus krašto lietuviškos kultūrinės veiklos metraštininkas, vienas iš nacionalinės muzikos terminijos kūrėjų Antanas Krutulys gimė 1887 m. vasario 5 d. Butrimiškių kaime, Alytaus apskrityje. Jo tėvas buvo valstietis, motina – žinoma Seirijų miestelio audėja. Tėvai mokėjo skaityti ir rašyti lietuviškai ir lenkiškai, abu turėjo gerus balsus. 1901 m. A. Krutulys išvažiavo mokytis į Wymyślino mokytojų seminariją (tuometinė Plocko gubernija). Iš visų dėstomų dalykų Antaną labiausiai traukė muzika. Draugauti su ja moksleiviai galėjo ir laisvalaikiu: seminarijoje veikė mokinių choras ir orkestras, mokiniai mokėsi groti įvairiais muzikos instrumentais. Baigęs pirmą kursą, Antanas vasaros atostogoms grįžo į gimtuosius namus. Per Sekmines jis su teta pirmą kartą apsilankė Vilniuje. „Miestas atrodė neišpasakytai gražus. Tiesa, aš jau buvau matęs Varšuvą, bet čia traukė labiau… – rašė prisiminimuose A. Krutulys. – Ir keista, pagalvojau tada, kaip būtų gera gyventi Vilniuje…“ Po Pirmojo pasaulinio karo Antano Krutulio svajonė tapo tikrove – Vilniuje jis praleido visą likusį gyvenimą.
- Atgal
- Pirmyn
- Padidinti
A. Krutulio vadovaujami choristai koncertuodami keliauja po Vilniaus kraštą. 1932 m.
1904 m. už aktyvų dalyvavimą demonstracijose ir anticarinės peticijos pasirašymą A. Krutulys iš Wymyślino seminarijos buvo pašalintas. Ją eksternu baigė 1907 m. ir gavo paskyrimą dirbti mokytoju Kauno gubernijos Telšių apskrities Ginteliškės kaime. Už lietuviškos literatūros laikymą 1913 m. pareigų jis neteko ir buvo perkeltas dirbti mokytojo padėjėju į Šiaulių apskrities Gudžiūnų mokyklą. Čia A. Krutulys suorganizavo vakarinę mokyklą suaugusiesiems, sukaupė knygynėlį, subūrė chorą.
Pedagoginę veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. A. Krutulys buvo paimtas į kariuomenę, baigė medicinos kursus ir pradėjo dirbti felčeriu karo ligoninėse Daugpilyje, Maskvoje, Minske. Laisvalaikiu mokyklose vadovavo chorams, gyvendamas Voroneže, dėstė ten įsikūrusioje lietuvių gimnazijoje. Būtent Voroneže 1917 m. A. Krutulys susipažino su savo būsimąją žmona Sofija Skorulyte. 1921 m. pora susituokė.
1918 m. vasarį gydytojai Veronika ir Danielius Alseikos kartu su daktaru J. Bagdonu, A. Hagentornu, A. Krutuliu ir P. Mačiuliu įsteigė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją. D. Alseikos ir jo bendraminčių rūpesčiu karo ligoninė buvo pavadinta „Nukentėjusių nuo karo šalpos ligonine“. Kai vasario mėnesį buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, imta rūpintis ligoninės įrangos pervežimu į Lietuvą. 1918 m. liepą iš Minsko traukiniu visas ligoninės inventorius atgabentas į Vilnių. Vilniaus gatvėje buvo įsteigta poliklinika, vėliau – ligoninė. A. Krutulys pradėjo dirbti jos ūkio padalinio vedėju.
Bet neramūs laikai tęsėsi. 1918 m. gruodžio 15 d. Vilniuje susikūrė Vilniaus darbininkų atstovų taryba, norėjusi paimti valdžią ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Tarybai vadovavo Pr. Eidukevičius, A. Krutulys išrenkamas deputatu. 1919 m. sausio 5 d. Raudonajai armijai iš Vilniaus išvijus lenkų kareivius, miestas atsidūrė bolševikų valdžioje. Sukuriama švietimo komisija dėl Vilniaus universiteto atkūrimo. A. Krutulys buvo paskirtas šios komisijos reikalų vedėju.
-
Vilniaus lietuvių studentų dramos sekcijos nariai ir vadovas Antanas Krutulys. Vilniaus skrajojamasis teatras. „Vaidila“, 1935 m. Antanas Krutulys – pirmoje eilėje trečias iš dešinės. -
Lietuvių studentų sąjungos nariai 1936 m. Antanas Krutulys – antroje eilėje ketvirtas iš kairės.
Tų pačių metų pavasarį jis pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo gimnazijoje bei Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijoje (1927 m. lenkų valdžia seminariją uždarė). A. Krutulys dėstė dainavimą, įkūrė gimnazijos ir seminarijos jungtinį chorą ir orkestrą. Vadovas sudarė išimtinai lietuvišką repertuarą – moksleiviai dainuodavo lietuvių liaudies ir žinomų lietuvių kompozitorių dainas. Kartu su vyresniųjų klasių moksleiviais pedagogas subūrė meno mėgėjų kuopelę „Milda“, kurioje buvo kelios sekcijos – muzikos, dramos, literatūros, dailės, šokio. „Mildos“ nariai kartu su savo vadovu, globojusiu muzikos ir dramos būrelius, rengė įvairius moksleivių vakarus, koncertus ne tik gimnazijos, bet ir kitose miesto salėse bei Vilniaus apylinkėse.
1927 m. A. Krutulio ir kitų liberalių pažiūrų visuomenininkų, tokių kaip gydytojai Veronika ir Danielius Alseikos, Jurgis Šlapelis, Bronius Untulis ir kt. pastangomis Vilniuje buvo įsteigta lietuvių švietimo draugija „Kultūra“. Ši draugija prisidėjo prie Jono Basanavičiaus ir kai kurių kitų pradžios mokyklų įkūrimo, jos pastangomis buvo įsteigtas skrajojamasis liaudies universitetas, rengęs paskaitas ne tik švietimo, bet ir medicinos, agronomijos, teisės temomis. 1930–1936 m. A. Krutulys buvo šios draugijos pirmininkas. Taip pat jis dalyvavo „Meno ir literatūros“ draugijos veikloje, vadovavo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dramos sekcijai. 1930 m įkūrė studentų chorą, kuriame dainavo apie 60 žmonių. 1936–1939 m. A. Krutulys – Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų teatro meno vadovas ir direktorius (1940 m. šį teatrą sovietų valdžia suvalstybino – buvo įkurtas profesionalus lietuvių Vilniaus dramos teatras).
A. Krutulys domėjosi ir ūkine veikla – ilgus metus ėjo Vilniaus lietuvių ūkio draugijos pirmininko pavaduotojo pareigas. Ši draugija organizavo jaunųjų ūkininkų būrelius, kooperatyvus, ūkininkų draugijas, propagavo pažangesnę žemdirbystę, gyvulininkystę, mineralinių trąšų naudojimą.
- Atgal
- Pirmyn
- Padidinti
Antaninės Vilniaus Jeruzalėje. Antanas Krutulys – septintas iš dešinės. 20 a. vidurys.
1934 m. šeima paėmė banko paskolą ir iš gydytojo Danieliaus Alseikos nusipirko didelį žemės sklypą su keliais pastatais tuometiniame Vilniaus priemiestyje Jeruzalėje. Viename name gyveno patys Krutuliai, o kitą nuomodavo poilsiautojams ir draugams bei pažįstamiems. „Krutulių sodyba buvo patikima užuovėja lietuvių inteligentijai hitlerinės okupacijos metais. Prasidėjus karui čia rado prieglobstį rašytoja Halina Korsakienė, aktorė Monika Mironaitė. Vasarodamas pas A. Krutulį, jo pusbrolis A. Žmuidzinavičius nutapė „Sielius Neryje“ ir kitas drobes. Nuoširdi draugystė siejo A. Krutulį su įžymiu mūsų kalbininku J. Balčikoniu ir vokiečių okupacijos metais kurį laiką čia gyvenusiu profesoriumi Baliu Sruoga. Vilniuje, Jeruzalės priemiestyje, rašytojas sukūrė garsiąją dramą „Apyaušrio dalia“ [Šimelionis Izidorius. „Apyaušrio dalia“ parašyta Vilniaus Jeruzalėje“. Diena, 1996, gegužės 10, p. 13]
1940 m. liepos mėnesį, kai Lietuva jau tapo Sovietų Sąjungos respublika, A. Krutulys buvo paskirtas Vilniaus burmistru. Jam teko dalyvauti rinkimuose į vadinamąjį „Liaudies seimą“, jo pastangomis buvo suorganizuoti viešieji darbai bedarbiams, įkurtas Dailės muziejus buvusiuose Rotušės rūmuose. 1941 m. A. Krutulys antrą kartą tapo Vilniaus miesto burmistru. Už tai, kad vokiečių okupacijos metais ėjo šias pareigas, 1945 m. sovietų valdžios buvo pasodintas į kalėjimą ir kalinamas apie 8 mėnesius.
1948–1967 m. A. Krutulys dėstė teorines disciplinas Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos muzikos mokykloje. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo tarybiniais metais išleistų muzikos teorijos vadovėlių. Juos rengiant, iškilo lietuviškų muzikinių terminų problema. Darbo ėmėsi Krutulys. 1960 m. „Minties“ leidykla išleido jo „Trumpą muzikos žodyną“. 15-os tūkstančių egzempliorių tiražas buvo greitai išpirktas, todėl A. Krutulys kartu su kalbininku J. Kazlausku bei muzikologe R. Mikėnaite parengė antrąją šio žodyno redakciją, kurią 1967 m. išleido „Vagos“ leidykla.
Dar vienas A. Krutulio nuopelnas – jo sudaryta 1900–1940 m. teatrinė muzikinė kronika. Keturiasdešimt metų autorius kruopščiai rinko lietuvių kultūrinės veiklos Vilniuje ir Vilniaus krašte medžiagą, kuri dabar yra neįkainojamas tų metų informacijos šaltinis muzikos ir teatro istorikams.
-
Antanas Krutulys ir Beatričė Grincevičiūtė. 1972 m.
A. Krutulys su žmona Sofija ir Gražute Šlapelyte-Sirutiene. 1969 m.
1967 m. A. Krutulys išėjo į pensiją, po trejų metų mirė žmona. Gyvenimo saulėlydyje ištikimiausia ir geriausia A. Krutulio bičiule tapo B. Grincevičiūtė. Dainininkė jį vadino tėčiu. Gyvenimas viename bute, kuriame lankėsi daugybė B. Grincevičiūtės kolegų, gerbėjų bei Mokytojo mokinių, bendradarbių, praturtino abiejų menininkų kasdienybę naujomis spalvomis. 1979 m. pavasarį Krutulys apsigyveno pas anūkę Živilę Krutulytę, o liepos mėnesį persikraustė į Jeruzalės pensionatą. Ten praleido paskutiniuosius gyvenimo mėnesius ir 1979 m. lapkričio 27 d. mirė. Palaidotas Saltoniškių kapinėse.
Antano Krutulio gyvenimas aprėpė beveik šimtmetį, kuris į Lietuvos ir visos Europos istoriją įėjo kaip vienas iš audringiausių ir nevienalyčių. Išgyvenęs du pasaulinius karus, rusų, vokiečių, lenkų okupacijas, Krutulys niekada nepalūžo ir iki paskutinio atodūsio liko aktyviu Vilniaus krašto kultūros veikėju, tikruoju vilniečiu, lietuvybę puoselėjusiu visose gyvenimo srityse.
