Legendinis Lietuvos kino operatorius J. Gricius (1928–2021) – iškili Lietuvos, Europos kino asmenybė; jis paliko įspūdingas kino drobes, savo darbais praturtino Lietuvos kultūros aukso fondą.
Dar J. Gricius buvo puikus pasakotojas. Jo pasakojimai surašyti 2009 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus išleistoje knygoje „Jonas Gricius. Prisiminimai“ (sud. Ž. Pilipavičienė).
J. Griciaus pasakojimai – tarsi kino prožektoriaus iššviestos kinematografininko gyvenimo atkarpos, žvilgsnis į šiandien mažai kam žinomas situacijas. Vaiko, karą išgyvenusio rytuose, potyriai, Kauno bohemos pasaulis, mokslai Kinematografijos institute Maskvoje, pirmieji Lietuvos kino studijos filmai, kūrybos atmosfera… Dar – pažintis su tarpukario Lietuvos inteligentija, užsienio kinematografininkais. Tarp jų – legendinis režisierius Grigorijus Kozincevas, pakvietęs J. Gricių į kino studiją „Lenfilm“ filmuoti „Hamletą“ ir „Karalių Lyrą“, vėliau išskirtiniais kino šedevrais pripažintas kino drobes; ne mažiau įdomūs J. Griciaus pasakojimai apie iš JAV atvykusio Jono Meko nuotykius Maskvoje ir Vilniuje… Prisiminimų tekstai, parašyti gyva kalba, patraukia taikliais pastebėjimais, humoru. Knyga naujomis detalėmis papildo J. Griciaus biografijos faktus; ji reikšminga kaip dar vienas dokumentas apie Lietuvos kino istoriją.
Savo knygos epigrafui J. Gricius pasirinko indėnų išmintį: „Ne taip svarbu, kada mirsi. Svarbu, kaip gyvenai“. Šiandien tai ypač prasminga mintis…
Pateikiame ištrauką iš knygos, primenančios filmo „Gyveji didvyriai“ (1960) kūrimo aplinkybes.
-
Kadras iš filmo „GYVIEJI DIDVYRIAI“ novelė „PASKUTINIS ŠŪVIS“ akt. Živilė-Jakelaitytė, 1960 m. -
Kadras iš filmo „GYVIEJI DIDVYRIAI“ novelė „PASKUTINIS ŠŪVIS“, akt.Bronius Babkauskas, 1960 m.
Prisiminti filmo „Gyvieji didvyriai” atsiradimo peripetijas labai įdomu dėl daugelio priežasčių.
Bet pradėti, manau, būtina nuo priešistorijos.
1959 metais Lietuvos kino studija baigė tris vaidybinius filmus – „Adomas nori būti žmogumi”, „Julius Janonis” ir „Kalakutai”.
Visus minėtus filmus nufilmavo „neapšaudyti”, ką tik kinematografinius mokslus Maskvoje baigę jaunuoliai.
Studija buvo gamykla, vadinasi, kaip ir kiekviena kita gamykla, privalėjo vykdyti iš anksto Maskvoje patvirtintą planą, taupyti sovietinės valdžios pinigus, na ir, žinoma, soclenktyniauti. Kadangi tas soclenktyniavimas buvo turbūt visiems žinomas apsimetinėjimas, prieš lenktyniavimą studijos darbuotojai neprieštaravo. Bet štai bėda – su kuo lenktyniauti? Kino studija Lietuvoje tik viena. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kada ir kam gimė išganinga idėja – lenktyniauti reikia su kaimyninių šalių – Pabaltijo respublikų – kino studijomis, juo labiau kad visos tos studijos buvo apylygiai galingos ir apylygiai aprūpintos aparatūra, patalpomis, biudžetais ir visu kitu. Ir tų studijų gaminami filmai buvo maždaug vieno žanro – dokumentinės apybraižos, kronika. Skyrėsi tik pavadinimai – „Tarybų Estija”, „Tarybų Latvija” ir „Tarybų Lietuva”.
Taip ir gimė Pabaltijo kino studijų socialistinis lenktyniavimas.
1957 metais LKS nufilmavo vaidybinį filmą „Žydrasis horizontas”. Latviai dar anksčiau buvo nufilmavę „Žvejo sūnų”. Estai taip pat brandino ambicingas vaidybinio kinematografo idėjas.
1958 metais, rodos, tuometinis LKS direktorius Julius Lozoraitis sumanė kiek pakeisti Pabaltijo respublikų kino studijų socialistinio lenktyniavimo statusą, pavadinti šį renginį Pabaltijo respublikų kino festivaliu, įjungti į konkursą vaidybinius filmus. Tikėdamasis, kad Vytauto Žalakevičiaus filmas „Adomas nori būti žmogumi” vargu ar turės konkurentų, pasiūlė įsteigti prizą Didysis gintaras.
Idėja, kiek atsimenu, didesnio pasipriešinimo nei respublikoje, nei Maskvoje, nei kaimynų tarpe nesulaukė.
Pirmasis toks festivalis įvyko ankstyvą 1959 metų pavasarį Vilniuje. Kaip ir galima buvo tikėtis, Didžiuoju gintaru buvo apdovanotas filmas „Adomas nori būti žmogumi”.
Kada po tokios pergalės jau šiek tiek sugebėjome pasvarstyti, ką darysime toliau, išryškėjo labai liūdnas faktas – studijos scenarijų skyriaus portfelis – tragiškai tuščias. Buvo jame tik pagal Petro Cvirkos novelę „Lakštingala” sukurptas scenarijus, bet mūsų režisieriai, pasišovę nagrinėti tik globalias, visažmogiškas filosofines problemas, neskubėjo jo realizuoti ekrane. Rodos, rankoves raitojosi Napoleonas Bernotas, dalyvavęs ir filmuojant „Žydrąjį horizontą”, ir „Kalakutus”, suvaidinęs pastarajame pagrindinį Stumbro vaidmenį. Bet jis tragiškai žuvo autokatastrofoje tais pačiais metais. O kiti tuo scenarijumi nesidomėjo.
Didžiuoju gintaru apdovanoti ir išdidūs, pasiryžę ateities žygiams, mes pasijutom besėdintys prie suskilusios geldos.
Štai būtent tada vienoje buvusio vienuolyno celėje, kurios duris begėdiškai puošė užrašas „Scenarijų skyrius”, susirinkom visi vaidybininkai, nors tuo metu dar nebuvo tokio pavadinimo. Tame susirinkime dalyvavo ir studijos direktorius Julius Lozoraitis, ir scenarijų skyriaus vyriausiasis redaktorius Algimantas Čekuolis, redaktorė Irena Seleznovaitė ir visi kiti, jau kažką filmavę ir dar tik tai daryti suinteresuotieji. Tiesa, Irena Seleznovaitė nelabai galėjo įsijungti į kūrybinį procesą – virė kavą. Daug kavos. Kibirus – kitokio reikiamos talpos indo studijoje nebuvo.
Pretendentų filmuoti filmą buvo ne taip ir daug, taigi konfliktų nebuvo, nors nuomonės skyrėsi gana dažnai ir ne vieną kartą.
Tarytum savaime atsirado mintis, kad tai galėtų būti kelių novelių filmas.
Marijonas Giedrys, VGIK’o studentas režisierius, Donatas Pečiūra ir Robertas Verba, bebaigiantys tą patį institutą operatoriai, ateinančiais metais turėjo nufilmuoti diplominius darbus. Giedrys pasirinko Juozo Baltušio novelę „Mums nebereikia”, Balys Bratkauskas, jau ragavęs kino režisieriaus duonos filmuojant Julių Janonį” – Petro Cvirkos novelę „Lakštingala”. Su tomis novelėmis didesnių problemų lyg ir nebuvo – tik reikėjo literatūrą įvilkti į kinematografinį scenarijaus rūbą.
Bet ką daryti su kitomis novelėmis? Arūno Žebriūno ir Vytauto Žalakevičiaus netenkino lietuviškos literatūros kūriniai. Tą savo nepasitenkinimą deklaruodavo, kur tik rasdavo kokią nors klausytojų auditoriją. Tos deklaracijos ilgiems laikams lemtingai sujaukė rašytojų ir kinematografininkų santykius.
