Nukopijuota
Jonas Gricius. Svarbu, kaip gyvenai…
Parodos sudarytoja Liucija Armonaitė. Nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių.

Legendinis Lietuvos kino operatorius J. Gricius (1928–2021) – iškili Lietuvos, Europos kino asmenybė; jis paliko įspūdingas kino drobes, savo darbais praturtino Lietuvos kultūros aukso fondą.

Dar J. Gricius buvo puikus pasakotojas. Jo pasakojimai surašyti 2009 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus išleistoje knygoje „Jonas Gricius. Prisiminimai“ (sud. Ž. Pilipavičienė).

J. Griciaus  pasakojimai – tarsi kino prožektoriaus iššviestos kinematografininko gyvenimo atkarpos, žvilgsnis į šiandien mažai kam žinomas situacijas. Vaiko, karą išgyvenusio rytuose, potyriai, Kauno bohemos pasaulis, mokslai Kinematografijos institute Maskvoje, pirmieji Lietuvos kino studijos filmai, kūrybos atmosfera… Dar – pažintis su tarpukario Lietuvos inteligentija, užsienio kinematografininkais. Tarp jų – legendinis režisierius Grigorijus Kozincevas, pakvietęs J. Gricių į kino studiją „Lenfilm“ filmuoti „Hamletą“ ir „Karalių Lyrą“, vėliau išskirtiniais kino šedevrais pripažintas kino drobes; ne mažiau įdomūs J. Griciaus pasakojimai apie iš JAV atvykusio Jono Meko nuotykius Maskvoje ir Vilniuje… Prisiminimų tekstai, parašyti gyva kalba, patraukia taikliais pastebėjimais, humoru. Knyga naujomis detalėmis papildo J. Griciaus biografijos faktus; ji reikšminga kaip dar vienas dokumentas apie Lietuvos kino istoriją.

Savo knygos epigrafui J. Gricius pasirinko indėnų išmintį: „Ne taip svarbu, kada mirsi. Svarbu, kaip gyvenai“. Šiandien tai ypač prasminga mintis…

Pateikiame ištrauką iš knygos, primenančios filmo „Gyveji didvyriai“ (1960) kūrimo aplinkybes.

Kadras iš filmo „GYVIEJI DIDVYRIAI“ novelė „PASKUTINIS ŠŪVIS“, 1960 m.
Kadras iš filmo „GYVIEJI DIDVYRIAI“ novelė „PASKUTINIS ŠŪVIS“, 1960 m.

Prisiminti filmo „Gyvieji didvyriai” atsiradimo peripetijas labai įdomu dėl daugelio priežasčių.

Bet pradėti, manau, būtina nuo priešistorijos.

1959 metais Lietuvos kino studija baigė tris vaidybinius filmus – „Adomas nori būti žmogumi”, „Julius Janonis” ir „Ka­lakutai”.

Visus minėtus filmus nufilmavo „neapšaudyti”, ką tik ki­nematografinius mokslus Maskvoje baigę jaunuoliai.

Studija buvo gamykla, vadinasi, kaip ir kiekviena kita ga­mykla, privalėjo vykdyti iš anksto Maskvoje patvirtintą planą, taupyti sovietinės valdžios pinigus, na ir, žinoma, soclenktyniauti. Kadangi tas soclenktyniavimas buvo turbūt visiems žinomas apsimetinėjimas, prieš lenktyniavimą studijos darbuotojai ne­prieštaravo. Bet štai bėda – su kuo lenktyniauti? Kino studija Lietuvoje tik viena. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kada ir kam gimė išganinga idėja – lenktyniauti reikia su kaimyninių šalių – Pabaltijo respublikų – kino studijomis, juo labiau kad visos tos studijos buvo apylygiai galingos ir apylygiai aprūpintos aparatūra, patalpomis, biudžetais ir visu kitu. Ir tų studijų gaminami filmai buvo maždaug vieno žanro – dokumentinės apybraižos, kronika. Skyrėsi tik pavadinimai – „Tarybų Estija”, „Tarybų Latvija” ir „Tarybų Lietuva”.

Taip ir gimė Pabaltijo kino studijų socialistinis lenktynia­vimas.

1957 metais LKS nufilmavo vaidybinį filmą „Žydrasis horizontas”. Latviai dar anksčiau buvo nufilmavę „Žvejo sūnų”. Estai taip pat brandino ambicingas vaidybinio kinematografo idėjas.

Filmuojant filmą „GYVIEJI DIDVYRIAI“ novelė „PASKUTINIS ŠŪVIS“, 1959 m. Jonas Gricius su scenaristu Henriku Šablevičiumi ir režisieriumi Arūnu Žebriūnu

1958 metais, rodos, tuometinis LKS direktorius Julius Lo­zoraitis sumanė kiek pakeisti Pabaltijo respublikų kino studijų socialistinio lenktyniavimo statusą, pavadinti šį renginį Pabaltijo respublikų kino festivaliu, įjungti į konkursą vaidybinius filmus. Tikėdamasis, kad Vytauto Žalakevičiaus filmas „Adomas nori būti žmogumi” vargu ar turės konkurentų, pasiūlė įsteigti prizą Didysis gintaras.

Idėja, kiek atsimenu, didesnio pasipriešinimo nei respub­likoje, nei Maskvoje, nei kaimynų tarpe nesulaukė.

Pirmasis toks festivalis įvyko ankstyvą 1959 metų pava­sarį Vilniuje. Kaip ir galima buvo tikėtis, Didžiuoju gintaru buvo apdovanotas filmas „Adomas nori būti žmogumi”.

Kada po tokios pergalės jau šiek tiek sugebėjome pas­varstyti, ką darysime toliau, išryškėjo labai liūdnas faktas – studijos scenarijų skyriaus portfelis – tragiškai tuščias. Buvo jame tik pagal Petro Cvirkos novelę „Lakštingala” sukurptas scenarijus, bet mūsų režisieriai, pasišovę nagrinėti tik glo­balias, visažmogiškas filosofines problemas, neskubėjo jo rea­lizuoti ekrane. Rodos, rankoves raitojosi Napoleonas Berno­tas, dalyvavęs ir filmuojant „Žydrąjį horizontą”, ir „Kalakutus”, suvaidinęs pastarajame pagrindinį Stumbro vaidmenį. Bet jis tragiškai žuvo autokatastrofoje tais pačiais metais. O kiti tuo scenarijumi nesidomėjo.

Didžiuoju gintaru apdovanoti ir išdidūs, pasiryžę ateities žygiams, mes pasijutom besėdintys prie suskilusios geldos.

Filmuojant filmą „GYVIEJI DIDVYRIAI“ novelė „PASKUTINIS ŠŪVIS“, 1959 m. Prie kameros-Jonas Gricius, iš dešinės-režisierius Arūnas Žebriūnas

Štai būtent tada vienoje buvusio vienuolyno celėje, ku­rios duris begėdiškai puošė užrašas „Scenarijų skyrius”, susi­rinkom visi vaidybininkai, nors tuo metu dar nebuvo tokio pava­dinimo. Tame susirinkime dalyvavo ir studijos direktorius Julius Lozoraitis, ir scenarijų skyriaus vyriausiasis redaktorius Algi­mantas Čekuolis, redaktorė Irena Seleznovaitė ir visi kiti, jau kažką filmavę ir dar tik tai daryti suinteresuotieji. Tiesa, Irena Seleznovaitė nelabai galėjo įsijungti į kūrybinį procesą – virė kavą. Daug kavos. Kibirus – kitokio reikiamos talpos indo studi­joje nebuvo.

Pretendentų filmuoti filmą buvo ne taip ir daug, taigi kon­fliktų nebuvo, nors nuomonės skyrėsi gana dažnai ir ne vieną kartą.

Tarytum savaime atsirado mintis, kad tai galėtų būti kelių novelių filmas.

Marijonas Giedrys, VGIK’o studentas režisierius, Donatas Pečiūra ir Robertas Verba, bebaigiantys tą patį institutą opera­toriai, ateinančiais metais turėjo nufilmuoti diplominius darbus. Giedrys pasirinko Juozo Baltušio novelę „Mums nebereikia”, Balys Bratkauskas, jau ragavęs kino režisieriaus duonos fil­muojant Julių Janonį” – Petro Cvirkos novelę „Lakštingala”. Su tomis novelėmis didesnių problemų lyg ir nebuvo – tik reikėjo literatūrą įvilkti į kinematografinį scenarijaus rūbą.

Bet ką daryti su kitomis novelėmis? Arūno Žebriūno ir Vy­tauto Žalakevičiaus netenkino lietuviškos literatūros kūriniai. Tą savo nepasitenkinimą deklaruodavo, kur tik rasdavo kokią nors klausytojų auditoriją. Tos deklaracijos ilgiems laikams lemtingai sujaukė rašytojų ir kinematografininkų santykius.