Nukopijuota
MSTISLAVO DOBUŽINSKIO KELIONIŲ VADOVAS PO EUROPĄ. VOKIETIJA
Živilė Ambrasaitė-Gailiešienė

VOKIETIJA

Dailininko Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) tėvas Valerijanas Dobužinskis (1842–1921) buvo įsitikinęs, kad būsimam dailininkui būtina pamatyti Europą. Todėl 1897 m., Mstislavui studijuojant Peterburgo universiteto Teisės fakultete, suorganizavo kelionę į Vokietiją, kad sūnus galėtų apsilankyti to meto meno centruose – Miunchene ir Drezdene, apžiūrėti muziejus ir dideles šiuolaikinio meno parodas. Ši kelionė, kurios metu Mstislavui dar pavyko aplankyti Heidelbergą (o taip pat Bazelį ir Liucerną Šveicarijoje), tik sutvirtino dailininko pasiryžimą tapybos mokytis Europoje. 1899 m., iš karto po vedybų su pianiste Jelizaveta Dobužinskaja-Volkenštein (1874–1965), Dobužinskis išvyko į Miuncheną – simbolizmo, jugendo stiliaus (vok. Jugendstil) sklaidos centrą, miestą, kuriame 1892 m. susibūręs Miuncheno Secesionas (Münchener Secession) vienijo naujovių dailėje ir architektūroje ieškančius menininkus. Iš pradžių jis lankė tuo metu žymią slovėno Antono Ažbé studiją, o vėliau mokėsi pas armėnų kilmės vengrų dailininką Simoną Hollósy. Miunchene jis susipažino su tapytoju ir menotyrininku Igoriu Grabariu, kuris jaunam dailininkui tapo puikiu gidu po meno pasaulį, žadino jo domėjimąsi japonų ir prancūzų daile, skatino kurti ir tobulėti.

1901 m. baigęs mokslus, Dobužinskis įsikūrė Peterburge, tačiau Vokietijoje lankėsi dar ne kartą. 1906 m. dalyvavo Berlyno Secesiono (Berliner Secession) parodoje, kurioje eksponavo aštuonis tapybos darbus. Į Berlyną užsuko 1911 ir vėliau 1923 metais, kai, keliaudamas po Vokietiją, kūrė Drezdeno, Berlyno, Heidelbergo, Mosbacho miestų peizažus. 1913 m., rinkdamas medžiagą Maskvos dailės teatre statomai Friedricho Schillerio tragedijai „Klasta ir meilė“, lankėsi Miunchene ir Štutgarte. 1914 m. dalyvavo tarptautinėje knygų leidybos ir grafikos parodoje Leipzige.

Kūrė scenografiją Vokietijos teatrams: 1924 m. – Piotro Čaikovskio operai „Eugenijus Oneginas“ Drezdene, 1927 m. – Nikolajaus Gogolio komedijai „Revizorius“ Diuseldorfe ir po metų ten pat pastatytai Gottholdo Ephraimo Lessingo dramai „Natanas Išmintingasis“. 1925 m. lankėsi Berlyne ir Drezdene, 1926 m. Berlyne surengė personalinę parodą, skaitė paskaitą „Menas ir mechaninė kultūra“. 1930 m. čia susitiko su režisieriumi Vladimiru Nemirovičium-Dančenko, o 1931 m. rinko medžiagą Kauno Valstybės teatre statomai Charles’io Gounod operai „Faustas“. 1955 m. Kelno universiteto Teatro muziejaus kvietimu vyko į Kelną.

Pirmoji mūsų kelionės stotelė buvo Drezdenas, kuris mane jau buvo pakerėjęs prieš dvejus metus, pirmosios išvykos į užsienį metu, o mano žmonai tai buvo beveik gimtasis miestas: ten ji mokėsi prancūzų institute ir nuo septynerių metų amžiaus neišvykdama praleido 9 metus. Atvykus į Drezdeną, visų pirma ji mane nusivedė į savo pensioną (ten viskas buvo taip, kaip jai ten besimokant) ir supažindino su savo senolėmis-auklėtojomis.

Į Miuncheną mes atvykome šaltą vėjuotą rytą ir, palyginus su Drezdenu, pirmieji miesto įspūdžiai buvo kažkokie nuobodūs; prie stoties vėjyje sukosi popieriukai ir šiukšlės, viskas atrodė proziškai.

Švabinge, Miuncheno Monparnase, Arsištrasėje [Arcisstraße] mes be vargo radome du švarius ir patogius kambarius pas Herr Fišerį, kur ir pragyvenom visą žiemą, – pirmasis mūsų būstas. Kambariai buvo apstatyti pačiu miesčioniškiausiu būdu: aksominė sofa aukštu atlošu, užuolaidos su bumbuliukais ir, žinoma, Liudviko II Bavariečio portretas auksiniuose rėmuose – oleografija. Mūsų gatvė buvo nuobodoka, bet tyli ir per du žingsnius nuo [Antono] Ažbé mokyklos, į kurią netrukus įstojau.

Mokykla buvo Georgenštrasėje [Georgenstraße 16] ir, mano nuostabai, tilpo didelėje rąstinėje kvazirusiško stiliaus troboje su gaideliais ir raižytais apvadais. Šis namas-studija anksčiau priklausė dailininkui [Oskarui] Freiwirtui Lützowui [vok. freiwirt – laisvas verslininkas], kuris jį surentė šiame „Ropeto stiliuje“ [Ivanas Ropetas – rusų architektas, vert. past.], pas mus madingame 1870–[18]80 metais, Rusijos, kurioje ilgą laiką gyveno, atminimui. Šitas kurioziškas namas stovėjo medžių apsuptyje nuošaliau nuo gatvės. Į jį vedė siauras takelis, tuo metu minkštas dėl nukritusių klevo lapų, šlamėjusių po kojomis, – buvo spalio vidurys.

[…]

Į mokyklą ateidavau 9 ryto, pakeliui apsirūpindamas Kaiserbrötchen – tokia surogatine guma. Man tokie įsimintini tie gaivūs šalti rytai, kupini ypatingo, man naujo, „miuncheniško“ akmens anglies ir asfalto kvapo, mano linksmumas ir mokinio jaudulys prieš einant į mokyklą. 12 valandą, per pertrauką tarp užsiėmimų, mes su žmona eidavome pietauti į restoraną „Minerva“, esantį priešais akademiją, kur prie butelių visada sėdėdavo Ažbé, apsuptas savo palydovų, pačių garbingiausių iš mokinių, austriškai sveikinusių mus: „Servus“ [„Sveiki!“], arba: „Grüss Gott“ [„Gerą dieną!“]. Nuo 2 iki 4 – vėl būdavau mokykloje ir vakare dar dirbdavau nuo 5 iki 7.30.

Namuose vakarienei visuomet valgydavome skanų vokišką Kaltenaufschnitt [liet. šaltas užkandis] – šią vakarienę pirkdavau gretimoje parduotuvėlėje pas storą frau Filgrater, kuri atsisveikindama visais įmanomais būdais švelniai išdainuodavo „Besuchen bie uns wieder“ [liet. „Apsilankykite dar kartą“].

Pirmaisiais mūsų gyvenimo Miunchene metais buvo stebėtinai gražus saulėtas ruduo. Gerai pažinome miestą, kuris mums ėmė visai patikti. Pamėgome jo naujas plačias gatves su fontanais ir ilgas jų perspektyvas, ypatingai patiko „mūsų“ Leopoldštrasė [Leopoldstraße] su tuopų alėja ir liūtų traukiamu vežimu vainikuota triumfo arka. Vėsų sekmadienio rytą mums patiko vaikščioti po Englischer Garten [liet. Angliškas sodas] – milžinišką tuščią sodą, per kurį tekėjo greitas geltonas Izras ir kur salsvai kvepėjo suvytusiais lapais.

Aš taip aiškiai prisimenu jaunatvišką savo žmonos išvaizdą, ypač šio rudeninio parko fone. Ji visuomet buvo apsirengusi peterburgietiškai tamsiai mėlynai, dėvėjo mažą grakščią skrybėlaitę su vualiu ir juodomis muselėmis, baltas pirštines. Dažnai pastebėdavau, kad gatvėse ji atkreipia į save dėmesį kaip tarp senamadiškų vokiečių išsiskirianti svetimšalė.

Vėliau, vėlyvą rudenį, atėjo lietaus ir nuožmių vėjų metas, todėl buvo ypatingai jauku vakarais namuose klausyti to, ką tuo metu ji labiausiai mėgo skambinti (buvome išsinuomoję pianiną), – [Fryderyko] Chopino baladžių arba jo „Berceuse“ [„Lopšinės“], [Roberto] Schumanno „Aufschwung“ [„Polėkio“] arba jo „Karnavalo“. Šie kūriniai man neatsiejami nuo šių Miunchene praleistų metų.

[…]

Po atšiaurių lapkričio vėjų ir blogo oro staiga atėjo rami žiema – viskas iškart pasidengė puriu giliu sniegu, ir kai prietemoje senamiesčio gatvėse užsidegė blausūs žibintai, – dvelkė autentiška sena jaukia Vokietija. Ypatingai tai pasijuto Kūčių vakarą, kai tamsūs namai degė visais langais ir visur juose matėsi kalėdinių eglučių žvakės. Mes dažnai eidavome į šiuos senus Miuncheno kvartalus stačiais aukštais stogais ir puošniais barokinių bažnyčių fasadais, taip gražiai padengtais sniegu, nugulusiu visus užraitymus ir karnizus. Barokas tarsi siejo Miuncheną su mano mylimu Vilniumi, – ir galbūt tada, tais Miunchene praleistais metais, aš sąmoningai ėmiau suvokti jaudinančią architektūros poeziją.

 

Iš skyriaus „Miunchenas. Ažbé mokykla“ [„Мюнхен. Школа Ашбе“].

М. В. Добужинский. Воспоминания, p. 147, 148, 153–155.

Richardas Wagneris. „TANHOIZERIS“
Valstybės teatras.
Premjera: 1930 m. spalio 26 d.

Dirigentas Nikolajus Malko,
režisierius Teofanas Pavlovskis,
dailininkas Mstislavas Dobužinskis,
baletmeisteris Georgijus Kiakštas,
choro vadovas Julius Štarka,
režisieriaus padėjėjas Juozas Stumbras
Spektaklio scena. I veiksmo 1-asis paveikslas. Venera – Marijona Rakauskaitė Tanhoizeris – Kipras Petrauskas

Valstybės teatre Mstislavas Dobužinskis su vokiška tematika pirmą kartą susidūrė 1930 m. kurdamas scenografiją Richardo Wagnerio operai „Tanhoizeris“. Kaip ir daugelį kompozitoriaus kūrinių, šią operą įkvėpė vokiškos legendos ir mitai. Tai pasakojimas apie istorinę asmenybę – XIII a. gyvenusį poetą minezingerį Tanhoizerį, apie kurį sukurta legenda byloja, kad jis gyvenęs Veneros kalne (taip dar vadinamas Herzelbergo kalnas Tiuringijos miškuose) ir buvęs Veneros mylimasis. Kita istorija, įkvėpusi operos siužetą, – Tiuringijoje, Vartburgo pilyje, vykusios minezingerių kovos.

Viduramžių tematika Dobužinskiui nebuvo naujiena, jis netgi save laikė XIII a. žinovu: kūrė scenografiją Adomo Aliečio [Adam de la Halle] pastoralei „Vaidinimas apie Robeną ir Marion“ (1907), Gabrielio D’Anuncijo [Gabriele D’Annunzio] tragedijai „Frančeska iš Riminio“ (1908), rinko medžiagą Aleksandro Bloko pjesei „Rožė ir kryžius“ (1916–1917). Tad ir „Tanhoizerio“ scenovaizdžiai ir kostiumai buvo sukurti pasitelkus istorinę medžiagą, kuri, kaip ir pats operos veiksmas, pinasi su fantastiniais reginiais. Kaip ir tarp dvasinių ir kūniškų pradų besiblaškantis pagrindinis operos herojus – lygiai prieštaringi ir spektaklio scenografijos sprendimai: viduramžiškos pilies interjerą ar romantinį gamtos vaizdinį keičia sodrių spalvų varvekliais apaugusi legendinės Veneros buveinė, istorinius kostiumus su autentiškais riterių skydus puošusiais elementais – mitologinių būtybių apdarai. Lyg savotiška duoklė Arnoldui Böcklinui ir Franzui von Stuckui, kurių simbolistiniais ir fantastiniais kūriniais Mstislavas Dobužinskis žavėjosi mokydamasis Miunchene.

  • Mstislavas Dobužinskis
    II veiksmo scenovaizdžio dalis. Maketo išklotinė
Charles’is Gounod „FAUSTAS“
Valstybės teatras.
Premjera: 1931 m. rugsėjo 15 d.

Dirigentas Leiba Hofmekleris,
režisierius Teofanas Pavlovskis,
dailininkas Mstislavas Dobužinskis,
baletmeisteris Nikolajus Zverevas,
choro vadovas Julius Štarka,
režisieriaus padėjėjas Juozas Stumbras
Opera „Faustas“, Mstislavas Dobužinskis, scenovaizdžio eskizas
8-ojo paveikslo scenovaizdžio eskizas. Apoteozė

Charles’io Gounod „Fausto“ premjerai Dobužinskis ilgai ir kruopščiai ruošėsi: Berlyno, Briuselio ir Paryžiaus bibliotekose ir muziejuose studijavo, dailininko manymu, paties romantiškiausio ir labiausiai vokiško laikotarpio – 1500–1530 m., Albrechto Dürerio, Hanso Holbeino Jaunesniojo, Luco Cranacho Vyresniojo laikų – istorinę medžiagą. Jis siekė supažindinti publiką su XVI a. dailės kūriniais, tad visų pirma norėjo žiūrovams parodyti tokią architektūrą ir kostiumus, kokius juos vaizdavo XV–XVI a. menininkai – Albrechtas Düreris, Albrechtas Altdorferis, Lukas van Leidenas, Heinrichas Aldegreveris. Tačiau tai darė ne kopijuodamas vaizdus, o savaip juos interpretuodamas, derindamas tarpusavyje, supaprastindamas. Laisvai traktavo tik Valpurgijos nakties scenovaizdį, tačiau ir jame pasirodančios fantastinės būtybės atrodo tarsi nužengusios iš pragariškų Pieterio Bruegelio ar Hieronymuso Boscho paveikslų. Dürerio ir jo amžininkų pasaulėvaizdį atitiko ir bendras grafinis spektaklio vizualinis sprendimas. Apibendrindamas savo mintis apie „Fausto“ scenografiją, tapytojas ir dailėtyrininkas Justinas Vienožinskis rašė: „Apskritai visos dekoracijos ir aksesuarai griežtai išlaikyti pagal epochos stilių ir pjesės dvasią, tad, be estetinių vertybių, „Fausto“ pastatymas atskleidžia mums ir vaizduojamos epochos žmonijos buities, jų pasaulėžvalgos istorijos lapus ir tokiu būdu praturtina žiūrovo intelektą“ [Justinas Vienožinskis, „M. Dobužinskis ir „Fausto“ dekoracijos“. Naujoji Romuva 45, 1931, p. 1076.]

Jules’is Massenet. „Verteris“
Valstybės teatras.
Premjera: 1935 m. kovo 10 d.

Dirigentas Vytautas Marijošius,
režisierius Teofanas Pavlovskis,
dailininkas Mstislavas Dobužinskis,
choro vadovas Julius Štarka,
režisieriaus padėjėjas Juozas Stumbras
opera „Verteris“, Mstislavas Dobužinskis, Kipras Petrauskas, Jadvyga Vencevičaitė
Spektaklio scena. IV veiksmo 2-asis paveikslas Verteris – Kipras Petrauskas, Šarlota – Jadvyga Vencevičaitė

Jules’io Massenet operos „Verteris“ veiksmas vyksta Veclare, netoli Frankfurto, apie 1780 metus. Šios lyrinės dramos, sukurtos pagal Johanno Wolfgango von Goethe’ės romaną Jaunojo Verterio kančios, scenovaizdžius – jaukius bydermejerio stiliaus interjerus ir XIX a. vokiečių romantikų kūrinius primenančius peizažus – Dobužinskis įrėmino stilingame portale ovaliu langu, kuriame, keičiantis veiksmui, pasirodydavo tai idiliškas gamtos kampelis, tai intymi gyvenamoji erdvė. Dailininkas, sukurdamas kamerinę aplinką, ne tik taikliai perteikė romantinę Verterio epochą, bet ir atkartojo romano, parašyto laiškų forma, idėją: sceną pavertė nedidelio formato jaukiu, realistiniu paveikslu, kuris žiūrovų akims atsiverdavo lyg intymus atvirlaiškis.

Panaudotos ištraukos iš Mstislavo Dobužinskio prisiminimų knygos:

Мстислав Валерианович Добужинский. Воспоминания, подготовил Геннадий Иванович Чугунов, Мocква: Наука, 1987.

Dailininko prisiminimus originalo kalba galite perskaityti: https://dobuzhinsky.com/memoirs/

Eiti prie įrankių juostos