Nukopijuota
Jonas Jurašas. Režisieriaus būties kaina ir kūrybos ženklai
Liucija Armonaitė
  • Teatro režisierius Jonas Jurašas, Vilnius, 2018 m. Jurgitos Juonienės nuotr./ Lietuvos teatro, muzikos ir kino archyvas

Atmintis

Jonas Jurašas gimė 1936 m. birželio 19 d. Panevėžyje. Kai vaikui buvo penkeri, jis matė, kaip buvo sušaudyti jo tėvai – mokytoja Sofija Jurašienė ir banko tarnautojas Jonas Jurašas. Tas vaizdas visam gyvenimui įsirėžė į atmintį.

„Kaimynai, kaip ir prieš keletą dešimtmečių, sako nieko neatsimenantys. Girdėję, kad atėjo bernai su šautuvais. Norėjo mokytojai Sofijai Jurašienei atkeršyti už dvejetus, kad paliko antriems metams. Bernai baltaraiščiai. Bandė išvesti ir vaikus. Motina atsiklaupusi maldavo pasigailėti. Išsivedė juos abu – motiną ir tėvą. Keli šūviai ir viskas. Niekas neatėjo gelbėti. Niekas nenori prisiminti ir šiandien, kas įvyko tą naktį…“ (Iš A. M. Sluckaitės knygos „Spektaklių ir sapnų klavyrai“, Vilnius, Kultūros barai, 2016.).

Našlaitį priglaudė ir užaugino giminės Marijampolėje. J. Jurašas baigė Marijampolės 1-ąją vidurię mokyklą (dab. Rygiškių Jono gimnazija). Ir išvažiavo į Kauną. 1954-aisiais įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją, kad nereikėtų tarnauti sovietinėje armijoje.

  • Jonas Jurašas su tėvais Sofija ir Jonu Jurašais / J. Jurašo asmeninio archyvo nuotr.

Miškuose nebuvo laimingas

„Dvejus metus kartu su Jonu Jurašu mokiausi Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Miškų ūkio fakultete, – kalbėjo Jonas Balinskas, buvęs J. Jurašo bendramokslis. – Jonas išsiskyrė savo ūgiu, gerai žaidė krepšinį. O akademijos Sporto katedros vedėjas, patriotiškas vyras, rinko aukštaūgius į studentų rinktinę, nelabai žiūrėdamas į atestato vidurkį. Įstojęs į aukštąją Jonas ne tik išvengė sovietinės armijos. Jis žaidė krepšinį ir akademijos, ir Lietuvos jaunių rinktinėje. Apie specialybės pasirinkimą nekalbėjome, bet pastebėjau, kad miškuose Jonas nebuvo labai laimingas, – jį uodai be gailesčio pjaudavo…“

  • Lietuvos žemės ūkio akademijos II k. studentai. Pirmoje eilėje trečias iš kairės J. Jurašas, trečias iš dešinės – J. Balinskas, Kaunas, 1956 / J. Balinsko asmeninio archyvo nuotr.

KGB akiratyje

J. Balinskas pasakojo, kad akademijos krepšinio komandoje žaidė ir Petras Buzelis, vėliau Kauno „Žalgirio“ kapitonas, atstovavęs Lietuvos ir SSRS rinktinėms, garsus Lietuvos radijo ir televizijos sporto žurnalistas. Draugavo trise: du Jonai ir Petras.

„1956-aisiais, per Vėlines, nuėjome į Kauno senąsias kapines (dabar Ramybės parkas). Ten, prie Lietuvos nepriklausomybės paminklo, susirinko daugybė žmonių, – buvo pagerbti amžino poilsio atgulę lietuvių tautos didvyriai, įvyko pasipriešinimo akcija demonstruojant vienybę su vengrais, 1956 metų spalio 23-iąją sukilusiais prieš sovietų okupantus. Giedojome Lietuvos himną, pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo okupuotoje valstybėje buvo iškelta Lietuvos trispalvė, aidėjo šūkiai „Laisvę Lietuvai! “, – prisiminė J. Balinskas. – Susirinkusius stebėjo KGB, sulėkė kariuomenė, milicija, – visus išvaikė. Mes pabėgome, slapstėmės kino teatre, tikėdamiesi, kad po paskutinio seanso mieste bus ramiau. O kai išėjome, susidūrėme su saugumiečiais, jie įtariai nužvelgė mus ir mūsų batus, aplipusius kapinių moliu… Gavome kvietimus į KGB. Gerai, kad P. Buzelio giminaitis milicininkas paprotino, jog turime viską neigti, jokiu būdu neprasitarti, kad tądien buvome kapinėse. Jei būtume prisipažinę, mus būtų išmetę iš akademijos.“

J. Balinskas sakė, kad ilgai jautė, jog jis ir bičiuliai stebimi. O vienas bendramokslis, nors ir buvo aršus sovietų valdžios aktyvistas, prieš Vasario 16-ąją juos įspėjo, kad „baigtų tarybų valdžiai pagalius į ratus kaišioti“. J. Balinskas akcentavo, kad svarbu žinoti, jog to meto akademijoje vyravo ne sovietinės pažiūros: iš penkiasdešimties kursą baigusiųjų net dešimt nebuvo komjaunuoliai. Tarp jų – J. Jurašas.

Iš miškų į aktorystę

1957 m. birželio 1 d. Žemės ūkio akademijos rektoriaus Jono Bulavo įsakymu J. Jurašui iki 1958 m. vasario mėn. suteiktos akademinės atostogos sveikatai taisyti. Tačiau Jonas negrįžo į akademiją – jis pradėjo mokytis Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Aktorė Lilija Žadeikytė atsimena 1957-ųjų vasarą, kai įstojo į dramos aktorių kursą, kuriam vadovavo Vladas Limantas. „Nors J. Jurašas mūsų kurse studijavo tik vienus metus, dėstytojai greitai įžvelgė jo gebėjimą režisuoti, skatino mokytis režisūros, – pasakojo L. Žadeikytė. – J. Jurašas buvo stebėtinai išradingas. Kartą atnešė paklodę, ištempė ir su Regina Paliukaityte parodė šešėlių teatro etiudą… O kai pagalvojome, kad scenoje reikia ryškesnės šviesos, Jonas paėmė dėžę, išmušė dugną ir įstatė lemputę – pagamino prožektorių, apšviečiantį aktorių ar konkrečią detalę…“

  • Konservatorijos aktorių kurso studentai (iš kairės): E. Pleškytė, L. Mulevičiūtė, J. Jurašas, R. Kalvelis, Vilnius, 1958 / J. Jurašo asmeninio archyvo nuotr.

„Jonas tarp mūsų, būsimų aktorių, buvo vyresnis, protingesnis. Pagarbiai į jį žiūrėjome, – dalijosi prisiminimais aktorė Lilija Mulevičiūtė. – Jonas, kaip ir visi, buvo „biednas“: vis tuo pačiu pilku lietpalčiu, tuo pačiu rūbu… Badavome. Prisimenu ir stebiuosi, iš kur sėmėmės jėgų ir mokytis, ir net sportuoti. Po metų Jurašas išvažiavo mokytis į Maskvą.“

Režisūros studijos

Jonas Jurašas įstojo į teatro režisūros studijas Sąjunginiame teatro meno institute (GITIS). Tame pačiame kurse mokėsi dar du lietuviai – Povilas Gaidys ir Mamertas Karklelis; kurso pedagogai – legendinė teatro asmenybė, K. Stanislavskio mokinė Marija Knebel ir Aleksejus Popovas. J. Jurašas pasakojo apie ypač prasmingą bendravimą su A. Popovu, „įvedusį“ jį, studentą, į Viljamo Šekspyro kūrybos pasaulį. Deja, A. Popovas dėstė trumpai, – instituto valdžiai užkliuvo jo drąsios, atviros kalbos ir jį išprašė iš GITIS’o.

  • GITIS studentų Jono Jurašo (dešinėje) ir Povilo Gaidžio etiudas, Maskva, 1960 / J. Jurašo asmeninio archyvo nuotr.

1963-aisiais Vilniaus rusų dramos teatre (dabar Vilniaus senasis teatras) J. Jurašas pastatė savo studijų diplominį darbą – spektaklį „Paskyrimas“, pagal Aleksandro Volodino pjesę. Tačiau po kelių vaidinimų teatro meno taryba nusprendė, kad tai smulkiaburžuazinis, ideologiškai kenksmingas spektaklis, uždraudė jį rodyti. GITIS’o absolventas atsisakė šį spektaklį pristatyti egzaminų komisijai. Trinktelėjo durimis ir išvažiavo.

Atvyko į Čeliabinską, stambų Rusijos Pietų Uralo pramonės ir kultūros miestą. Ten, Čeliabinsko valstybiniame dramos teatre, 1963 m. spalio 9 d. įvyko J. Jurašo spektaklio „Kasa marė“, sukurto pagal moldavų rašytojo Iono Drucės pjesę, premjera. Spektaklis buvo pateiktas kaip diplominis studijų GITIS’e darbas. Iš Maskvos atvykusi egzaminų komisija lietuvio spektaklį įvertino aukščiausiu pažymiu, o Čeliabinsko aktoriai, pasirašydami ant afišos, J. Jurašui išsakė šiltų padėkos žodžių, šviesių linkėjimų. 

F. Diurenmato „Fizikai“ – „nuimtas“ spektaklis

Diplomuotam režisieriui J. Jurašui buvo pasiūlyta vadovauti Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto studentų Dramos teatrui. Įdomu, kad šis studentų teatras, įsteigtas 1756-aisiais kaip Imperatoriškojo Maskvos universiteto Studentų teatras, – seniausias teatras Maskvoje. Iškalbingas faktas, kad teatrui 1957–1959 m. vadovavo žinomas rusų teatro ir kino režisierius, aktorius, pedagogas Rolanas Bykovas, o 1964 m. garsūs režisieriai Sergejus Jutkvevičius ir Markas Zacharovas pastatė Bertoldo Brechto 1941 m. parašytą pjesę-pamfletą „Artūro Ui karjera“. Istoriją apie niekingo žmogelio virsmą superžmogumi – atvirą nuorodą į Hitlerio ir jo partijos išaukštinimą… Tokia studentiško teatro atmosfera, kūrybinės veiklos pasirinkimas, matyt, lėmė, kad Jurašas ėmėsi darbo su jaunimu. Pradėjo repetuoti šveicarų dramaturgo Frydricho Durenmato pjesę „Fizikai“. 

„Vadovavimas Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto Dramos teatrui – buvo vienas iš maloniausių mano darbo periodų. Studentai aktoriai visi buvo arba fizikai, arba matematikai. Jie puikiai suprato pjesės problematiką, su jais buvo lengva dirbti. Tie žmonės tiesiog alsavo pjesės medžiaga, gyveno tuo, ką vaidino, ir ne kartą man pačiam aiškindavo šiuolaikinės fizikos problemas. Tikėjausi, kad spektaklis bus geras. Tačiau nebuvo lemta pakelti uždangos – darbui einant į pabaigą, spektaklis buvo „nuimtas“. Tada supratau, kad šioje studijoje vargu ar kada nors bus vieta meniniams ieškojimams. Po pusantrų metų bergždžio darbo nutariau atsisveikinti,“ – po kelerių metų pasakojo J. Jurašas „Nemuno“ žurnalistui Leonidui Jacinevičiui.

Šiaulių dramos teatras: sėkmė ir pripažinimas

1966-aisiais J. Jurašas atvažiavo į Šiaulių dramos teatrą (dabar Valstybinis Šiaulių dramos teatras), kur tuo metu teatro vyriausiuoju režisieriumi dirbo Mamertas Karklelis, Jurašo bendrakursis GITIS’e. Metų pabaigoje, gruodžio 30 d., įvyko premjera: Arkadijaus Arkanovo ir Grigorijaus Gorino „Vestuvės visai Europai“, spektaklis kartais dar vadinamas „Žiūrėk, Europa!“. Darbą „priimti“ nuvyko teatrologė Irena Aleksaitė, tuo metu dirbusi Kultūros ministerijos Repertuarinėje-redakcinėje kolegijoje. „Spektaklis, didelei mano nuostabai, padarė gerą įspūdį! Buvo profesionaliai sustyguotas, su aiškia mintimi – antimiesčionišku įtūžiu, kandžiu humoru. Aktoriai tiksliai vaidino savo vaidmenis – šiauliečių trupė tarsi pradėjo kvėpuoti… (…) Jausdami tvirtą režisieriaus ranką, aktoriai satyros stichijoje nardė kaip žuvys vandenyje… Grįžusi informavau Kultūros ministeriją, kad atsirado režisierius su perspektyva. [J. Jurašui] pasiūlyta statyti spektaklį Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre“, – po daugelio metų prisiminė I. Aleksaitė (Iš A. M. Sluckaitės knygos „Spektaklių ir sapnų klavyrai“, Vilnius, Kultūros barai, 2016.).

Šiaulių teatro aktoriai ir šiandien geru žodžiu mini reiklaus režisieriaus repeticijas. O aktorė ir režisierė Nijolė Mirončikaitė pasakoja, kad Jurašas mielai sutiko būti liudininku jos ir dailininko Vytauto Vincento Timinsko vestuvėse. Kaip relikviją saugo daugiau kaip prieš 50 metų, 1967-ųjų sausį, J. Jurašo atsiųstą laišką, kuriame jis rašo: „Didelis ačiū visam kolektyvui už ištikimumą (J. Jurašo pabraukta – L.A.) spektakliui. Gyvenime būti ištikimam – sunkiausias dalykas, ypač mūsų amžiuje – vertybių nuvertinimo amžiuje“.

  • Scena iš spektaklio „Vestuvės visai Europai (Žiūrėk, Europa!). Aktorės D. Cinauskaitė (kairėje) ir N. Mirončikaitė, Šiauliai, 1966 / Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr.

Vilniaus periodas

1967 m. Vilniuje J. Jurašas pastatė du spektaklius: Leonido Zorino pjesę „Varšuvos melodija“ ir lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko „Tango“.

L. Zorino pjesė „Varšuvos melodija“ – istorija apie žmonių atskyrimą, lenkaitės Helenos ir ruso Viktoro meilę, kurią sugriovė 1947 m. vasario 15 d. įsakas, Sovietų Sąjungos piliečiams draudžiantis tuoktis su užsieniečiais. Žiūrovai veržėsi į spektaklį, kuriame vaidino dvi aktorių poros – Irena Garasimavičiūtė ir Arnas Rosenas bei Marija Rasteikaitė ir Mykolas Smagurauskas, tačiau „Varšuvos melodija“, suvaidinta vos vieną sezoną, buvo nuimta iš repertuaro.

„Dirbti su juo buvo didelis malonumas. Aš ir dabar galiu pasakyti, kad tokio darbo dar nebuvau matęs ir galvojau, kad va taip ir turi būti, – prisiminė aktorius Arnas Rosenas. – Jeigu tu nepasidarydavai toks kaip jisai darbo metu – nieko negalėdavai pasiekti. Kai jis pradėjo Mrožeko „Tango“, buvo stačiai kaip apsėstas. Apie nieką kitą negalėjo galvoti. Jis tuo metu gyveno „Vilniaus“ viešbučio filiale, esu ten buvęs kalbėtis, repetuoti. Pamenu, tos akylosios viešbučio budėtojos stebėjosi, kad jis tik dirba: nei geria, nei moterų vedasi! Kas čia per jaunas žmogus? Reikėjo matyti, kaip jis repetuodavo! Jis viską išgyvendavo su kiekvienu artistu, jo emocijos atsispindėdavo veide, apie kiekvieną personažą viską žinojo“ (Iš knygos „Jonas Jurašas“/Sudarė Audronė Girdzijauskaitė/, Vilnius, Gervelė, 1995).

„Tango“ finale buvo nuleidžiamas raudonai apšviestas pasaulio žemėlapis – akivaizdus nedviprasmiškas antisovietinis iššūkis. „Kultūros ministras Lionginas Šepetys reikalavo, kad drastiškai pakeisčiau finalą, – prisiminė J. Jurašas. – Įvyko pirmas mano susidūrimas su Šepečiu ant labai siauro liepto. Per vieną spektaklį vis dėlto išsikovojau, kad scenos darbininkai nuleistų pasaulio žemėlapį, kurio fone šokamas, proletariato batais trypiamas tasai tango. „Tango“ sėkmingai vaidintas visą sezoną, iki sovietų invazijos į Čekoslovakiją 1968 metais. S. Mrožekas, gyvenęs Paryžiuje, pasirašė protesto laišką prieš tą smurto aktą. Iškart po to į Lietuvos kultūros ministeriją paskambino budrūs kolegos iš Varšuvos: pas mus Mrožekas jau uždraustas, o pas jus tas spektaklis vis dar eina! „Tango“, aišku, tučtuojau dingo iš scenos. (Iš A. M. Sluckaitės knygos „Spektaklių ir sapnų klavyrai“, Vilnius, Kultūros barai, 2016.).

  • Scena iš spektaklio „Varšuvos melodija“. Aktoriai A. Rosenas ir I. Garasimavičiūtė, Lietuvos akademinis dramos teatras, 1967 / LTMKM archyvo nuotr.

„Moljeras“ ir pirmieji konfliktai

J. Jurašą paskyrė Kauno valstybinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, čia 1968–1972 m. jis pastatė aštuonis spektaklius. Tik du – Maro Baidžijevo „Dvikova“ (1968) ir Čingizo Aitmatovo „Motinos laukas“ (1971) – nesukėlė „žiežirbų“; buvo įvertinti diplomais ir premijomis.

Prisimindamas savo pirmą susitikimą su Kauno teatro trupe, J. Jurašas minėjo, jog visi iškart pajuto, jog jis „absoliučiai svetimos kraujo grupės režisierius“. Jau po pirmos Michailo Bulgakovo „Moljeras“. repeticijos prie jo priėjo aktorius Vytautas Tomkus ir pasakė: „Jonai, ar žinai, kad kiekvienas tavo žodis užrašomas? Šalia manęs sėdi žmogus su „lagaminėliu“, kuriame sukasi magnetofonas. Viskas, ką tu kalbi, jiems atrodo baisi erezija.“ O aš trupei aiškinau, kad spektaklis bus ne apie kažkada gyvenusį Moljerą, bet apie amžiną menininko konfliktą su visuomene. Tai buvo pirmas mano pareiškimas. Ir iškart pajutau priešiškumą. „Susicementavęs“ kolektyvas labai aiškiai leido suprasti, kad nepritaria idėjoms, kurias skleidžiu. Tiesa, keletas aktorių žavėjosi manimi, jaunu, drąsiai kalbančiu režisieriumi, – juk jie tokių dalykų tame teatre nebuvo girdėję. Bet repeticijos ėjosi labai sunkiai. Aš pirmą kartą pasielgiau taip drastiškai – vienam aktoriui tiesiai pasakiau: tu nemoki nei judėti, nei žodžio pasakyti, nei žingsnio žengti. Liepiau nebevaikščioti į repeticijas. Tada prieš mane sukilo visa gauja: aha, jeigu jis pašalino aną, tai gali ir mane. Visi pradėjo aršiai gintis, rodydami ragus ir nagus. Bet aš atsilaikiau. Spektaklį išleidau. Galbūt valdžia net nesuvokė, koks antisovietiškas jo patosas“ (Iš A. M. Sluckaitės knygos „Spektaklių ir sapnų klavyrai“, Vilnius, Kultūros barai, 2016.).

  • Spektaklio „Moljeras“ plakatas, Kauno valstybinis dramos teatras, 1968 / LTMKM archyvo nuotr.

„Mamutų medžioklės“ tiesa

1968-ųjų gruodį įvyko „Mamutų medžioklės“, sukurtos pagal Kazio Sajos pjesę, premjera. Spektaklyje buvo vaizduojami keturi personažai, ieškantys pažadėtos komunizmo gerovės, nesibaigiančios šventės ir laisvės nuo bet kokių įsipareigojimų. Jurašas sugalvojo įdomią spektaklio formą, kurios Lietuvos teatre niekas daugiau nepakartojo. Visi personažai turėjo antrininkus; juos vaidino Modrio Tenisono suburtos pantomimos trupės mimai. Aktoriai kalbėjo tekstą, o mimai vaizdavo personažų klampojimą po „smalą“. Iš pradžių „Mamutų medžioklė“ niekam nekliuvo. Kultūros ministras L. Šepetys į spektaklį atsivedė SSRS kultūros ministro pavaduotoją Vasilijų Kucharskį, vertė ir aiškino, kad spektaklyje kalbama apie Amerikos rinkimų kampaniją. Bet iš Maskvos atvažiavusi komisija suprato, kad čia kritikuojama visai ne Amerika…

„Tai buvo labai ryškus švystelėjimas, toks drąsus tiesos išsakymas, tokia nauja, netikėta metaforiška teatro kalba! – kalbėjo teatrologė Irena Veisaitė. – Kai kas pasijuto užgautas spektaklio, tarytum būtų apkaltintas esąs mamutas, bandė gintis. Reakcija parodė, kokia svarbi buvo Jurašo teatro funkcija, kaip jis žadino žmogų iš letargo, kaip vertė blaiviai pažiūrėti į save. Atsimenu, kaip aistringai Jonas tada kalbėjo apie svarbiausią teatro paskirtį – šnibždėti, sakyti, šaukti, rėkti, skelbti TIESĄ.“ (Iš knygos „Jonas Jurašas“/Sudarė Audronė Girdzijauskaitė/, Vilnius, Gervelė, 1995.).

  • Scena iš spektaklio „Mamutų medžioklė“. Aktoriai G. Balandytė, V. Eidukaitis, mimai, Kauno valstybinis dramos teatras, 1968 / LTMKM archyvo nuotr.

Paskutinė bolševikų vakarienė

Į teatrą atvažiavo kultūros ministras L. Šepetys ir pasakė, kad virš Jurašo galvos kaupiasi „juodi debesys“, todėl jis privalo ką nors pastatyti Lenino jubiliejui. „Man tada šovė į galvą – „Bolševikai“! Jeigu jau joti į pragarą, tai ant gero arklio. Pasiimu tuos „Bolševikus“, perskaitau vieną, antrą sykį, suskaičiuoju – 12 komisarų. Ir sakau dailininkei Janinai Malinauskaitei: taigi čia – „Paskutinė vakarienė“, mes ir parodykim paskutinę bolševikų vakarienę. Aliuzija į religinį apaštalų, šventai tikinčių savo misija, įvaizdį šiems komisarams tiko, nes jie irgi be išlygų tikėjo savo tiesa, – prisiminė J. Jurašas darbo su Michailo Šatrovo pjese pradžią. – Antrame veiksme, remdamiesi prancūzų revoliucijos pavyzdžiais, jie kalba apie tai, kad revoliucija žudo savo vaikus, svarsto, ar imtis raudonojo teroro, ar ne. Visų rankos kruvinos. Staiga iš žemės iškyla stalas, jie sustingsta ir matome mizansceną kaip Leonardo da Vinci’o paveiksle… O finale skamba Internacionalas, kurį parašyti užsakiau Giedriui Kuprevičiui – toks chaosas, kakofonija visomis kalbomis. Akivaizdu, kad jie visi jau yra lavonai, nes po truputį merdėjo per visą spektaklį. Tai buvo akibrokštas – špyga kišenėje“ (Iš A. M. Sluckaitės knygos „Spektaklių ir sapnų klavyrai“, Vilnius, Kultūros barai, 2016.).

Tačiau akibrokšto, regis, niekas neįžvelgė: Lenino 100-mečiui surengtame festivalyje „Bolševikams“ skirta apdovanojimų, buvo nuspręsta „Bolševikus“ vežti į Maskvą. Bet prieš gastroles atvažiavo partinių kritikų komisija iš Maskvos ir pareiškė, kad tai – politinė provokacija, pasityčiojimas iš revoliucijos, makabriškas šokis ant Lenino bendražygių kapo.

„Šventežeris“ – novatoriška pjesė

Po „Bolševikų“ teatro Meno taryba įtartinai sureagavo J. Jurašo pasiūlymą statyti K. Sajos buitinę komediją „Šventežeris“. „Kategoriškai liepta net nepradėti repeticijų. Suvokta, kad tai toks dinamitas, tokia bomba, kuriai sprogus, teatras jau niekaip neišsikapstys, – prisiminė J. Jurašas. – Mane iškvietė į partijos komitetą pasiaiškinti dėl kai kurių pjesės frazių, pavyzdžiui, kad Lietuvoje viskas miršta, greitai liks gyvos tik musės ir pan. Aš pasakiau: nesu partijos narys, kvieskit komunistus ir aiškinkitės, o aš – režisierius, mane paskyrė Kultūros ministerija (…). Aš jums neaiškinu, kaip vadovauti kolchozams ir gamykloms, jūs man neaiškinkit, kaip statyti pjeses… Taip ir kalbėdavomės… Manęs jie neapkentė „juodai“ (Iš A. M. Sluckaitės knygos „Spektaklių ir sapnų klavyrai“, Vilnius, Kultūros barai, 2016.).

Jurašas trinktelėjo durimis. „Šventežerio“ repeticijas sustabdė ir… pakvietė K. Sają režisuoti savo pjesę. Po savaitės dramaturgas, anot J. Jurašo, pabėgo, o jam pasiūlė atnaujinti repeticijas. Bet jau buvo cenzūruotas tekstas; J. Malinauskaitės scenografijoje neliko kareiviškų batų, sugalvotų kaip kaimo namukų kaminai…

1970 m. sukurtas „Šventežeris“ per trisdešimt dvejus metus parodytas daugiau kaip 800 kartų. J. Jurašas sakė, kad nemėgsta spektaklio, kuriame „šlaistosi girti traktorininkai“, bet akcentavo, kad pjesės tema buvo novatoriška, nes tada dar niekas pasaulyje nekalbėjo apie aplinkosaugą. O „Šventežeryje“ pirmą kartą prabilta apie nepaliaujamą gamtos teršimą: melioracija, vaizdingas upes paverčia kanalais, žemė įmirkusi tepalais ir kitokiu „brudu“.

„Grasos namai“ – tarsi biblija

1970-aisiais J. Jurašas pastatė ir Juozo Glinskio pjesę „Grasos namai“. Tai pasakojimas apie kunigo ir poeto Antano Strazdo gyvenimą, per kurį išsakyta mintis, kad sovietinis pasaulis – kalėjimas, o menininkas, užrakintas jame, cenzūruoja pats save.

„Po peržiūros penkias valandas vyko diskusija su L. Šepečiu ir partiniais vadovais, – prisiminė J. Jurašas. – Originalus finalas buvo toks: prieš uždangą nusileidžia geležinės grotos, o už jų caro žandarai nagaikomis ir grandinėmis plaka valstiečius. Šepetys paklausė: ar jūs suprantate, ką darote? Aš atsakiau: taip, suprantam – čia sukilimas prieš caro patvaldystę. Tada jis: ne, ne, nepasakokite, mes žinom, kad jūs turite galvoje visai ne caro žandarus. Taigi, po peržiūaros spektaklis buvo uždraustas. Mudu su Glinskiu visą naktį svarstėme, ką daryti. Jis pasiūlė kitokį finalą, kurį aš, nors ir grieždamas dantimis, priėmiau. Jis buvo toks: du valstiečiai, susėdę ant tvoros, liūdnai dainuoja: „Mes, Lietuvos mužikėliai…“ Tas liūdnas dainavimas gal ir adekvatus atitikmuo, bet pirmasis finalas buvo labai žiaurus, labai įspūdingas. Po šito pakeitimo cenzoriai leido rodyti spektaklį.“ (Iš A. M. Sluckaitės knygos „Spektaklių ir sapnų klavyrai“, Vilnius, Kultūros barai, 2016.).

Jurašas džiaugėsi, kad šiaip taip pavyko apginti spektaklį, savo bičiulei Jelenai Chodunovai rašė: „Nors ir teko susitaikyti su kai kuriais, net esminiais praradimais, tačiau dar liko ir daug puikių dalykų. Nežinau, kiek ilgai bus vaidinama šita pjesė, ji per daug gera mūsų laikams. Ją parašė šventas žmogus, ji beveik kaip Biblija…“ (Iš J. Jurašo laiško J. Chodunovai, Kaunas, 1970.12.22., LTMKM archyvas).

  • Scena iš spektaklio „Grasos namai“. Pirmame plane aktorius A. Voščikas, Kauno valstybinis dramos teatras, 1970 / LTMKM archyvo nuotr.

„Makbeto“ fenomenas

1971 m. J. Jurašas laimėjo Maskvos teatro „Sovremennik“ konkursą statyti Viljamo Šekspyro „Makbetą“. Teatre specialiai šiam pastatymui buvo suburta grupė specialistų, turėjusių vertinti spektaklį, „nutiesti kelią“ kitoms peržiūroms, premjerai. 

Aleksejus Bartoševičius, žinomas Rusijos teatro kritikas ir pedagogas, prisimindamas 1971-ųjų J. Jurašo pastatymą, per online paskaitą GITIS’o studentams sakė, kad tas spektaklis – vienas iš trijų reikšmingiausių teatro pastatymų, nors… net neįvyko jo generalinė repeticija. Mat teatro kolektyvas ir keli kviestiniai specialistai nusprendė atsisakyti pastatymo. Anot kritiko, Jurašas sukūrė įdomų, originalų spektaklį – šiurpų valdžios žudymų tyrimą. Tačiau daugelis aktorių, net Galina Volček, vaidinusi ledi Makbet, dirbo be noro, o trys laumių vaidmenų atlikėjos baisiausiai pasipiktino, kad teks pasirodyti beveik nuogoms, t. y. su triko…

Tuo metu, kai vieni kritikavo Jurašo pastatymą kaip nebūdingą „Sovremenniko“ tradicijai, kiti labai palaikė režisierių. Deja, jų buvo mažuma. „Garsiausias to meto Sovietų Sąjungos šekspyrologas Aleksandras Anikstas pastebėjo, kad teatras trypia vietoje, kvietė suvokti Jurašo pasiūlytą šiuolaikinio teatro metaforų meną ir į jį įsijausti. A. Anikstas džiaugėsi, kad Jurašui pavyko sukurti drąsų, originalų spektaklį. Lietuvio pastatymą jis vertino labiau nei britų režisieriaus sero Peterio Hallo „Makbetą“, – prisiminė A. Bartoševičius ir apgailestavo, kad prieš penkiasdešimt metų per J. Jurašo spektaklio aptarimą jis „gėdingai tylėjo“…

  • Scena iš spektaklio "Makbetas", Maskva, Teatras "Sovremennik", 1971 / LTMKM archyvo nuotr.

„Barbora Radvilaitė“, Romas Kalanta ir legendinis laiškas

1972-ųjų balandį Kauno dramos teatre Jonas Jurašas pastatė Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“. Įvyko kelios spektaklio peržiūros ir aptarimai, per juos teatro ir kultūros valdininkai, susidorodami su „nepatogiu, per daug dvasingu ir nacionalistiniu“ režisieriumi, audringai triuškino spektaklį. J. Jurašui buvo įsakyta spektaklio finale atsisakyti Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, o pagrindinį vaidmenį atliekančiai aktorei Rūtai Staliliūnaitei liepta nevartoti žodžių „Lietuva Tėvynė“, nurodyta koreguoti kitus režisūrinius sprendimus. Premjerą nukėlė į rudenį.

O po mėnesio, gegužės 14 d., prie Kauno muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, susidegino Romas Kalanta. Birželio 2-ąją įvyko Kauno miesto partinio-ūkinio aktyvo susirinkimas; Kauno saugumo šefas Gediminas Bagdonas savo pranešime teigė kad „atėjus Jurašui žymiai pasikeitė Kauno dramos teatro spektaklių ideologinis kryptingumas, dirbtinai užaštrinami negatyvūs momentai“ (Iš Alvydo Dargio straipsnio „Hair. Lietuviškas variantas“, Nemunas, 1990, Nr.5). Saugumietis įvardijo kelias pjeses, tarp jų ir „Barborą Radvilaitę“, tvirtino, kad pjesės „yra visiškai silpnos ir netgi žalingos, nes aktyvizuoja nesveikas politine prasme „Kauno žiūrovų“ nuotaikas“.

Tos neramios vasaros rugpjūtį Jurašas kartu su artimiausiais bičiuliais susitiko prie Baltijos. Šventojoje, Teatro sąjungos nameliuose, parašė Atvirą laišką, kuriame išsakė susikaupusias mintis ir skaudulius: „Iš dvylikos spektaklių, pastatytų per penkerius metus, tik tris galėčiau laikyti daugmaž atskleidžiančius mano pasaulėjautą. Bet ir juos žiūrovas išvydo sužalotus, praradusius didelę meninės įtaigos dalį. (…) Kompromisų kelias buvo vienintelis kelias, kuriuo aš buvau priverstas eiti, norėdamas išsaugoti žiūrovui savo suluošintus kūrinius. Kompromisai… jie patogūs atsitiktiniams priklydėliams, kurie meno sferose ieško ramių užutėkių“ (Iš Jono Jurašo Atviro laiško, 1972 m. rugpjūčio 16 d., LTMK archyvas).

Išsiuntęs tą laišką, J. Jurašas suprato, kad pasirašė sau mirties nuosprendį. „Mane pradėjo tiesiog fiziškai tąsyti, atsimenu, net vėmiau, sėdėdamas ant Šventosios kranto, krėtė šaltis. Supratau, kad viskas baigta,“ – prisiminė J. Jurašas (Iš A. M. Sluckaitės knygos „Spektaklių ir sapnų klavyrai“, Vilnius, Kultūros barai, 2016.).

Tai buvo pirmas toks protesto laiškas sovietinio režimo metais Lietuvoje. J. Jurašas, išdrįsęs pasipriešinti sovietinei sistemai, buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre. Kiekvieną Jurašo judesį budriai sekė saugumas, blokuodamas bet kokį „užsikabinimą“ kad ir už kukliausio ar laikino darbo. Užkliuvo net naktinio sargo darbas Dailės muziejuje ar estų kvietimas nusifilmuoti „Tallinnfilmo“ juostoje…

Beje, spektaklio „Barbora Radvilaitė“, stipriai cenzūruoto ir sudarkyto, premjera įvyko 1972 m. rugsėjo 9 d. Režisierius oficialiai nebuvo įvardytas. Spektaklis gyvavo dvylika metų, parodytas 196 kartus. J. Jurašo „Barbora Radvilaitė“ – etapinis Lietuvos teatro istorijos spektaklis, šalies kritikų pripažintas ryškiausiu XX a. Lietuvos teatro kūriniu. 1972-aisiais šis spektaklis lėmė ir tolimesnę J. Jurašo būtį.

1974 m. gruodį, po ilgų vilkinimo mėnesių, KGB Jurašų šeimai leido išvykti iš Tėvynės.

  • Scena iš spektaklio „Barbora Radvilaitė“. Aktorė R. Staliliūnaitė, Kauno valstybinis dramos teatras, 1972 / LTMKM archyvo nuotr.

Emigracijoje

Emigracijoje – JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Japonijoje – Jurašas pastatė arti 30 spektaklių. O kur dar svaiginantys sumanymai, nerealizuoti dėl to, kad buvo… itin drąsūs ir originalūs, ne kiekvienam žiūrovui suvokiami…

Pasak rašytojos, dramaturgės, eseistės ir vertėjos Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės, per pirmąjį dešimtmetį išeivijoje Jurašas savo spektakliais žūtbūt siekė Vakarų pasauliui parodyti maištingo žmogaus, menininko konfliktą totalitarizmo deformuotame krašte.

1976 m. Stamforde, JAV, Jurašas pastatė savo pirmą spektaklį emigracijoje – rusų disidento Andrejaus Almariko „Rytai-Vakarai“. Po metų Niujorke – V. Šekspyro „Makbetą“.

Sugrįžimai

Įsibėgėjus Gorbačiovo „perestroikai“, 1989 m., įvyko stebuklas. Jurašai – didieji ideologiniai Sovietijos priešai – už pasipriešinimą cenzūrai ištremtas režisierius ir jo žmona, dirbanti „Amerikos balse“ (sic!), – Kauno dramos teatro kvietimu dalyvavo jubiliejiniame „Šventežerio“ spektaklyje. Jį režisavo Jurašas, bet jo pavardė per visus tremties metus buvo ištrinta ne tik iš afišų, bet ir iš teatro istorijos.

  • Pirmame plane aktorė R. Staliliūnaitė ir J. Jurašas po jubiliejinio 600-ojo „Šventežerio“ spektaklio, Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1989 / LTMKM archyvo nuotr.

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo J. Jurašas pusę metų vadodavo Kauno dramos teatrui, statė spektaklius Kauno dramos teatre (dabar Nacionalinis Kauno dramos teatras) ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 

Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas likimo dovana vadina tai, kad jam teko vaidinti J. Jurašas spektakliuose. Po 1990 m. „Smėlio klavyrų“ rodyti J. Jurašo pastatymai: Haroldo Pinterio „Kalnų kalba“, Arielio Dorfmano „Mirtis ir mergelė“, Sofi Oksanen „Apsivalymas“, A. M. Sluckaitės pritaikyta Jeano Anouilh`o „Antigonė Sibire“, Antano Škėmos „Balta drobulė“, A. M. Sluckaitės pagal J. Grušą „Barbora“.

Dar Jurašas pastatė keturias operas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (Dž. Verdi „Aidą“, B. Kutavičiaus „Lokį“, Ch. V. Gliuko „Orfėją ir Euridikę“, A. Ponchieli „Lietuviai“) ir J. P. Šanley „Dvejonę“ tarptautiniame festivalyje „Naujosios dramos akcija“.

Iš viso 1963–2014 m. J. Jurašas pastatė daugiau kaip 55 spektaklius.

Eiti prie įrankių juostos