Nukopijuota
Šimtamečiai 2022
ANTANAS GABRĖNAS
Antanas Gabrėnas 1956 m.

Antanas Gabrėnas – Lietuvos teatro ir kino aktorius, kultūros ir visuomenės veikėjas. Gimė 1922 m. vasario 7d. Šiaulių rajono Kuršėnų miestelyje. Jau vaikystėje dalyvaudavo kuršėniškės Kaziemieros Kymantaitės namuose ruošiamuose spektakliuose. Vėliau, besimokydamas Raseinių gimnazijoje, dalyvavo moksleivių vaidinimuose. Pirmasis Antano vaidmuo saviveiklinėje scenoje – Jasius K. Binkio „Atžalyne“. 1943 m. baigęs Raseinių gimnaziją, joje mokytojavo, rengė moksleivių vaidinimus, kuriuose ir pats vaidino. Pokario metais išbandęs save žurnalistinėje bei pedagoginėje veikloje, atvyko į Vilnių mokytis aktorinio meno. Surinktas būsimų aktorių kursas buvo išsiųstas mokytis į A. Lunačiarskio teatrinio meno institutą Maskvoje. 1952 m. drauge su kurso kolegomis Antanas Gabrėnas grįžo iš Maskvos ir pradėjo dirbti Kauno dramos teatre. Jame talentingas, plataus kūrybinio diapazono aktorius per 32 metus sukūrė per 100 vaidmenų, kurie pasižymėjo vidiniu turtingumu, emocionalumu, raiškia scenine forma: Cyganovas (M. Gorkio „Barbarai“, 1952, režisierius V. Orlovas), Kareninas (L. Tolstojaus „Gyvasis lavonas“, 1954), Dūdaris (R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, 1956), Hirchalsas (J. Grušo „Herkus Mantas“, 1957), Kulyginas (A. Čechovo „Trys seserys“, 1960, visų režisierius H. Vancevičius), Glosteris (W. Shakespeare’o „Karalius Lyras“, 1961, režisierius L. Kalmetas), Šešelga („Baltaragio malūnas“, 1966, pagal K. Borutą, režisierius S. Motiejūnas), Lunačiarskis (M. Šatrovo „Bolševikai“, 1970), Orlovskis (J. Glinskio „Grasos namai“, 1970), Arkivyskupas Dzierzkovskis (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, 1972, visų režisierius J. Jurašas), Helmeris (H. Ibseno „Nora“, 1972, režisierė L. Kutuzova), Registratorius (M. Frischo „Biografija: vaidinimas“, 1974, režisierius V. Čibiras), Gelovinis („Šarūnas“ 1980, pagal V. Krėvę, režisierius J. Vaitkus).

Kauno dramos teatro scenoje jis atsiskleidė kaip gilus psichologinio motyvavimo ir subtilios gyvenimiškos tiesos menininkas. A. Gabrėnas yra sakęs; „Sceninis nūdienis teatrinis menas turi vystytis į gilumą, o ne į plotį. Tai, žinoma, nereiškia, kad nesivystys ir nesikeis mūsų meno išraiškos priemonės, neatsiras vis naujų ir naujų ieškojimų. Svarbu tik, kad teatras niekad nenustotų kalbėjęs apie nūdienį žmogų, apie jo gyvenimą, buitį, vidinį pasaulį, jo psichologiją, jį jaudinančias problemas. Tik šis kelias – begalinių atradimų kelias“.

Nuo 1960 m. A. Gabrėnas vaidino kino ir televizijos filmuose, sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų: Johnas Howardas Griffinas („Juodas kaip aš“, 1969, režisierius T. Kaskas), Kapitonas Kosovskis („Paskutinis „Albatroso“ reisas“, 1971, režisierius L. Pčiolkinas), Averianas Stepanovičius („O garlaiviai suūžia ir išplaukia…“, 1972, režisierius R. Muradianas), Džonas Belju („Smokas ir Mažylis“, 1975, režisierius R. Vabalas), Mokyklos direktorius („Pasigailėk mūsų“, 1978, režisierius A. Araminas), Finansų ministras („Veidas taikinyje“, 1978–1979, režisierius A. Grikevičius), Generolas („Žaltvykslės“, 1979–1980, režisierius G. Lukšas), Gordonas („Ispaniškas variantas“, 1980, režisierius Ērikas Lācis), Rektorius („Turtuolis, vargšas“, 1984, televizijos serialas, 4 serijos, režisierius A. Žebriūnas). Antano Gabrėno dukra, aktorė Eglė Gabrėnaitė prisimena: „Žiūrėdama į Tėtį kine, stebėdavausi, iš kur tas nieko nedarymas, gražus (gerąja prasme) egzistavimas kadre“. 

Daug širdies ir energijos Antanas Gabrėnas paskyrė meno saviveiklos ugdymui. Dvidešimt penkerius metus vadovavo Kauno mokytojų namų liaudies teatrui. Be jo Kaune neapsieidavo nė viena šventė. Jis buvo Respublikinių ir Kauno miesto dainų, dainų ir šokių ansamblių švenčių, poezijos pavasarių Kaune režisierius, televizijos laidos „Teatras“ rengėjas. Talentingai pasakoti sugebėjęs Antanas garsėjo kaip mielas žmogus, įdomus ir mėgstamas lektorius, perskaitęs šimtus paskaitų apie meną, teatrą, etiką ir estetiką, buvo Liaudies universiteto Oratorinio meno fakulteto dėstytojas.

1965 m. A. Gabrėnui suteiktas LTSR nusipelniusio artisto vardas. Jo kolega aktorius Antanas Žekas: „Yra žmonių, kurie, amžiui krypstant į rudenį, pavargsta, ima sumuoti savo nuveiktų darbų derlių, tikėdamiesi atpildo ir pjedestalo. Antanas Gabrėnas nebuvo toks – jis sėjo… Kiekvieną dieną sėjo naujus sumanymus, naujus planus, visą energiją atiduodamas kultūros puoselėjimui“. 

Žmona Genovaitė Tolkutė, duktė žinoma aktorė Eglė Gabrėnaitė, sūnus Žilvinas Gabrėnas, anūkai – Rokas Ramanauskas, Ieva Gabrėnaitė, Mindaugas Gabrėnas.

Aktorius Albinas Budnikas, ilgametis A. Gabrėno bičiulis ir kolega prisimena: „Man atrodo, kad jis laimingas buvo kažkur kitur, ne teatre. Aš galvoju, kur buvo ta jo laimė? Aišku, kad jis laimingas buvo savo puoselėjimuose namuose, savo šeimoje. Jis buvo šeimos pavyzdys. Vyro ir žmonos, vaikų meilė vieni kitiems nedirbtina, tikra ta meilė. Jis šeimoje buvo laimingas. Antra vieta kur jis buvo laimingas tai buvo Mokytojų namai. Jo didelė svajonė buvo tapti mokytoju, dirbti pedagogu“.

Antanas Gabrėnas mirė 1984 m. rugpjūčio 10 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

JURGIS GAIŽAUSKAS

Daugelio vyresnės kartos muzikos klausytojų kompozitorius Jurgis Gaižauskas dar gerai pamenamas kaip liaudiškų kapelų siela, žmogus, skleidęs amžiną giedrumą ir humorą. Nors jo muzikinėje veikloje liaudiškoms kapeloms išties buvo skirta daug metų – 1957–1977 m. Lietuvos radijo ir televizijos kaimo kapelos, 1965–1990 m. kaimo kapelos „Galvė“ vadovas, be šios veiklos kompozitorius paliko virš 1200 muzikos kūrinių. Jo kūrybinis palikimas apima beveik visus muzikinius žanrus: 3 operos, 3 operetės, 5 styginiai kvartetai, 9 simfonijos, siuitos, sonatos ir daugelis kitų. J. Gaižausko opera vaikams „Buratinas“ (1968, libretas Anzelmo Matučio) buvo pirmoji ir ilgą laiką vienintelė opera vaikams, su kuria užaugo ne viena karta.

Jurgis Gaižauskas gimė Karužalaukyje, Ukmergės apskrityje. 1922 m. spalio 25 d. Dar iki profesionalių studijų Kauno konservatorijoje, būsimas menininkas muzikos žinių įgijo gyvendamas ir mokydamasis Telšiuose, kur mokėsi pas Telšių katedros vargonininką Albiną Jasenauską, dainavo Domo Andrulio vadovaujamame Telšių gimnazijos moksleivių chore, Telšių katedros chore, o griežti smuiku mokėsi Šiauliuose pas smuikininką Povilą Matiuką. Profesionalios studijos prasidėjo 1940 m., kuomet įstojo į Kauno konservatoriją kur smuiko specialybę studijavo pas smuikininką Vladą Motiekaitį, fortepijono – pas Vladą Jakubėną ir Jurgį Karnavičių, teorines disciplinas pas Vladą Jakubėną. Prasidėjus karui mokslus teko nutraukti ir išvykti į Austriją su viltimi mokslus tęsti Vienoje. Deja, bet neturėdamas studijoms leidimo, kurį turėjo suteikti ministras, dvejus su puse metų jis kompozicijos mokėsi privačiai pas kompozicijos profesorių Wofran Max von Springerį, be to, taip pat griežė altu Vienos radiofono orkestre. 1945 m. išsiskirsčius orkestro muzikantams, drauge su savo buvusiu mokytoju Izidoriumi Vasyliūnu nuvyko į Leipcigą. 

„…dvi dienas važiavom, valgyt nebeturim. Laimei, Izidorius (Vasyliūnas) mokėjo lenkiškai, tai važiuojant per Čekoslovakiją susikalbėjo su čekais ir gavo du kepaliukus šviežios, juodos duonos. Traukiniui sustojus miške, valgom tą savo duoną ir pasibaisėdami stebim, kaip dvi valandas bombarduoja Leipzigą. Naktį privažiavom arčiau, bet miesto pasiekti nebeįmanoma – sudaužyti bėgiai. Tada pasiėmėm smuikus ir einam per degantį miestą į šiaurės stotį. Namai aplink liepsnoja, o tvarkos laikomasi: traukinys laukia pagal tvarkaraštį. Išvažiavau į Magdeburgą, į Stralsundą…“ (J. Vyliūtė „Lietuvių muzikai Vokietijoje 1944–1949“)

Vėliau, Lenkijoje J. Gaižauskas pateko į lagerį. Tačiau net ir čia rado muzikinės veiklos: kompozitorius žmonių dainuojamoms melodijos pritaikydavo akompanimentą ir drauge rengdavo koncertus. Į Lietuvą J. Gaižauskas grįžo 1945 m. Pratęsęs muzikos studijas Lietuvos konservatorijoje, kurią baigė 1953 m. (1950 m. baigė J. Targonskio smuiko, 1953 m. – A. Račiūno kompozicijos klasę), Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje 1953–1993 m. pradėjo dirbti pedagoginį darbą, 1993–1997 m. dėstė Vilniaus konservatorijoje, 1953–1972 m. Vilniaus konservatorijos Muzikos teorijos ir kompozicijos skyriaus vedėjas.

Jurgis Gaižauskas įvertintas ne viena valstybine premija: LSSR valstybinė premija (1986), Australijos lietuvių chorinės muzikos III premija (1989), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (1994), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2009). Jo kūrybinį talentą patvirtina iki šių dienų koncertų ir teatrų salėse skambanti jo muzika. Klaipėdos muzikiniame teatre šiais metais įvyko operos „Buratinas“ premjera (dirigentas Giedrius Vaznys, režisierius Kristupas Biržietis, kostiumų dailininkė Augustė Zukaitė), kuri susilaukė didelio žiūrovų susidomėjimo ir parodė, kad jo muzika jaudina ir šių dienų žiūrovus. 

GEDIMINAS KARKA

Gediminas Karka – teatro ir kino aktorius, režisierius. Gimė 1922 m. lapkričio 26 d. Panevėžyje, Julijos ir Mykolo Karkų šeimoje. Gedimino tėvas Mykolas Karka, muzikos mokytojas, muzikos būrelių steigėjas, chorų ir orkestrėlių organizatorius, jų pasirodymų organizatorius, 1924 m. suorganizavęs pirmąją Panevėžio dainų šventę yra sakęs: „Abu vaikai – Vytautas ir Gediminas pamilo meną namuose, kartu dalyvaudami mano veikloje, o artistais juos subrandino Juozas Miltinis“. G. Karka baigęs pradinę mokyklą, 1933–1941 mokėsi Panevėžio valstybinėje berniukų gimnazijoje. Priklausė moksleivių „Meno kuopai“. Kaip jis pats prisiminė, nei eilėraščių, nei prozos kūrinių nerašė, bet buvo geras skaitovas, labai domėjosi literatūra. Nuo 1941 metų gabus jaunuolis pradėjo lankyti Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją, vadovaujamą Juozo Miltinio. Netrukus jis buvo priimtas etatiniu teatro aktoriumi. G. Karka buvo vienas pagrindinių J. Miltinio suburtos teatro trupės, su kuria režisierius pastatė geriausius savo spektaklius, aktorių. Tame pačiame teatre jis vaidino penkiasdešimt metų, čia sukūrė apie 120 vaidmenų: Šapiuzas (E. Zolia „Raburdeno paveldėtojai“, 1953, režisierius J. Miltinis), Figaras, Bartolas (P.-A. de Bomaršė „Sevilijos kirpėjas“, 1957, 1971, režisierius V. Blėdis), Šabelskis (A. Čechovo „Ivanovas“, 1960, režisierius J. Miltinis ), Dievas (V. Borcherto „Lauke, už durų“, 1966, režisierius J. Miltinis), Ernestis, Bekmanas (F. Diurenmato „Fizikai“, 1967, režisierius J. Miltinis), Senis (F. Diurenmato „Frankas V“, 1969, režisierius J. Miltinis), Čmutinas (A. Galino „Retro“, 1982, režisierius J. Dautartas), Multukas (A. Dudarevo „Vakaras“, 1984, režisierius D. Banionis), Tėvas (R. Gavelio „Triumviratas“, 1986, režisierius J. Dautartas), Vyskupas Masalskis (J. Marcinkevičiaus „Katedra“, 1988, režisierius S. Varnas ), Grafas (V. Myslivskio „Medis“, 1989, režisierius S. Varnas). Gediminas Karka buvo ir teatro režisierius, Panevėžio dramos teatre pastatęs 11 spektaklių: K. Binkio „Atžalynas“, 1956, S. Maršako „Katės namai“, 1959, G. Priedės „Pirmasis Viki balius“, 1961, O. Losseliani „Kol vežimas neapvirto“, 1973 ir kitus. Kolegos aktoriai, teatralai, teatro gerbėjai G. Karkai visada skirdavo pačius šilčiausius žodžius. Jis buvo labai žmogiškas, supratingas, šiltai bendraudavęs su visais. Nepaprastai talentingas aktorius visada būdavo labai užimtas. Režisieriai noriai su juo dirbo. Patiko su juo dirbti ir aktoriams, buvo vertinamas kaip vienas geriausių scenos partnerių.

Kine debiutavęs 1962 m. nedideliu Jokūbo vaidmeniu R. Vabalo kino filme „Žingsniai naktį“, sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų: Jurgaitis („Birželis, vasaros pradžia“, 1969, režisierius R. Vabalas), Tėvas („Maža išpažintis“, 1971, režisierius A. Araminas), Alepsis („Herkus Mantas“, 1972, režisierius M. Giedrys), Mitkus („Rungtynės nuo 9 iki 9“, 1980, režisierius R. Vabalas), Juozapas („Žalčio žvilgsnis“, 1990, režisierius G. Lukšas).

Visą savo gyvenimą G. Karka buvo aktyvus žmogus – Lietuvos patriotas, Sąjūdžio dalyvis, miesto tarybos deputatas. Jo kūryba įvertinta – 1972 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio artisto vardas, 1988 m. LTSR liaudies artisto vardas. Tai buvo visapusiškas, plataus diapazono aktorius, režisierius, kūrybingas, darbštus ir talentingas žmogus. Bene taikliausiai Gediminą Karką apibūdino teatrologas Vitalijus Zabarauskas sakydamas, kad jis „kukliausias iš geriausiųjų ir geriausias iš kukliausiųjų.“

Su žmona aktore Eugenija Šulgaite jie užaugino dvynius – dukrą Kristiną, žinomą keramikę ir sūnų Andrių. Andrius Karka – pedagogas, kino aktorius, jaunystėje vaidinęs filmuose „Surask mane“, „Maža išpažintis“, „Atpildo diena“, „Skrydis per Atlantą“ ir kt. 

„Mano tėvai yra iš tos Juozo Miltinio dramos teatro „karališkos arklidės“ laikų,  kur vaidino gražiausias mūsų aktorių žiedas – Bronius Babkauskas, Algimantas Masiulis, Donatas Banionis, Stasys Petronaitis, su jais ir Gediminas Karka bei Eugenija Šulgaitė“, – apie savo artimuosius sakė Andrius Karka.

Gediminas Karka mirė 1991 m. gegužės 7 d. Panevėžyje.  Dramos teatras ,,Panevėžio balse“ publikuojamame nekrologe rašė: „Jis buvo visapusiškas, plataus diapazono aktorius,  režisierius, puikus žmogus. Savo talento ir darbštumo dėka aktoriaus mene pažino paslaptis prieinamas tik tobulumo alkį juntantiems ir tikrojo profesionalo skonį išbandžiusiems kūrėjams. Ir ne tik pažino, bet būdamas gyvybingumo ir kūrybingumo pavyzdžiu daug ką atvėrė jaunesniųjų kartų aktoriams. Savo visapusiška kultūra, intelektualumu ir tolerancija Gediminas Karka darė itin pozityvią įtaką teatro gyvenime“.

TAMARA SVENTICKAITĖ

Tamara Sventickaitė – ryški lietuvių baleto solistė, pedagogė ir choreografė. Gimė 1922 m. spalio 14 d. Panevėžyje, būdama penkerių su šeima persikraustė gyventi į Kauną. Nuo mažens svajonės ir fantazijos traukė ją į Grožio pasaulį, kurį ji atrado balete. „Kaip tapau šokėja? Šokti visada svajojau. Bet pamačiusi koncerte (…) Verą Karalli, šokančią Camille’io Saint-Säenso „Mirštančiąją gulbę“, aš nebedaviau ramybės mamai, kad vestų mane mokytis į baleto studiją“, – savo autobiografijoje rašė Tamara Sventickaitė. 

1932 m. būsimosios balerinos mama atvedė dukrą į Valstybės teatro baleto studiją, kuriai tuo metu vadovavo iš Rusijos pakviestas šokėjas Anatolijus Obuchovas. „Jis mane priėmė, nors atėjau jau pavėluotai, ir net neėmė už mokslą pinigų (nors tuomet dar reikėjo mokėti). Sakė, kad iš gabių mokinių jis pinigų neima“, – vėliau liudijo balerina. Po kelių metų A. Obuchovui išvykus iš Lietuvos naująja perspektyvios šokėjos pedagoge tapo Aleksandra Fiodorova-Fokina. Pasak T. Sventickaitės, „ji man davė visas kaip šokėjos žinias, mylėjo mane, daug skyrė man dėmesio. Bet daug ir barė, reikalavo viską atlikti gerai, be jokių nuolaidų“. 1938 m. Valstybės teatro direktorius Viktoras Žadeika pakvietė penkiolikmetę artistę į baleto trupę. T. Sventickaitės, kaip baleto solistės, debiutas 1939 m. sausį įvyko choreografo Nikolajaus Zverevo pastatytoje „Miegančiojoje gražuolėje“, kurioje T. Sventickaitė šoko Alyvų fėją.

Pirmasis T. Sventickaitės baleto partneris – Vytautas Aukščiūnas, kuris buvo patyręs artistas, daug ko išmokęs iš A. Obuchovo. Tačiau ilgiausiai scenoje ji šoko kartu su Henriku Kunavičiumi, kuris tapo ir balerinos gyvenimo partneriu. Jie susituokė 1952-aisias Vilniuje. Vadinama „gražiausia Lietuvos baleto pora“ 1969 m. publikai surengė bendrą atsisveikinimo su scena koncertą. 

Visada santūri, rafinuotų manierų, uždaro būdo, tarsi visą laiką gyvenanti savame, gan uždarame pasaulyje, balerina neatpažįstamai pasikeisdavo scenoje. Ir tada tos transformacijos liudininkams belikdavo stebėtis. Solistė jungė ne vienos baleto kartos pasiekimus ir perteikė anksnesniųjų dešimtmečių baletų pastatymų žavesį jaunesniesiems artistams. T. Sventickaitė – be abejonės, techniškiausia to meto Lietuvos balerina. Kolegos juokdavosi, kad jei reikėtų, solistė trisdešimt du žymiųjų fouetté sukinius susuktų ir ant taburetės. Stebint jos šokį nereikėdavo spėlioti, pavyks ar nepavyks sėkmingai užbaigti variaciją, kad ir kokia sudėtinga ji būtų. 

T. Sventickaitė 1938 – 1944 m. buvo Valstybės teatro, 1944 – 1968 m. Lietuvos operos ir baleto teatro baleto artistė. Jos repertuaras buvo milžiniškas – visi pagrindiniai vaidmenys tuo metu statytuose baletuose, ne tik klasikiniuose, bet ir lietuvių nacionaliniuose. Svarbiausi vaidmenys: Alyvų Fėja ir Aurora, Odeta-Odilija (P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“, „Gulbių ežeras“), Žizel (A. Ch. Adamo „Žizel“), Svanilda (L. Delibes’o „Kopelija“), Raimonda (A. Glazunovo „Raimonda“), Esmeralda (C. Pugni „Paryžiaus katedra“), Kitri (L. Minkaus „Don Kichotas“), Franciska („Žydrasis Dunojus“, pagal J. Strausso muziką), Zarema (B. Asafjevo „Bachčisarajaus fontanas“), Zobeida („Šecherazada“, pagal N. Rimskio-Korsakovo muziką), Solveiga („Peras Giuntas“, pagal E. H. Griego muziką), Beatričė (M. Čulakio „Tariamasis sužadėtinis“), Egina (A. Chačaturiano „Spartakas“), Marytė (J. Pakalnio „Sužadėtinė“), Onė, Kastė (J. Juzeliūno „Ant marių kranto“), Audronė (J. Indros „Audronė“), Eglė (E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“), Jūratė („Jūratė ir Kastytis“, pagal J. Gruodžio muziką). Balerina tvirtino: „Negaliu pasakyti, kad kurią nors partiją labiau išskirčiau, nes savaip mėgau visas. Dievinu kūrybinę įvairovę, nes ji kelia artisto meistriškumą. Geriau gali pats save pažinti, supranti, ką sugebi, ko ne.“ 1998 m. balerina buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

T. Sventickaitė visą savo kūrybinį gyvenimą atidavė Lietuvos baletui. 1938–1944 m. ji buvo Valstybės teatro, 1944–1968 m. Lietuvos operos ir baleto teatro solistė. 1954–1957 m. dėstė klasikinį šokį M. K. Čiurlionio meno mokykloje, o 1968–1982 m. buvo Lietuvos konservatorijos būsimų operos ir estrados dainininkų ritminio šokio pedagogė, Lietuvos operos ir baleto teatro repetitorė. „Dėstytoja buvo labai reikli, nemėgo tinginių ir tikėjo, kad kiekvienas gali išsiugdyti gerą laikyseną ir kūno išraiškingumą. Reikia tik dirbti. Buvo labai šviesus žmogus, niekada nekeldavo tono. Tikra scenos primadona, lengva savo eisena ji buvo mums pavyzdys“, – prisimena operos dainininkė Irena Milkevičiūtė.

Tamara Sventickaitė mirė 2010 m. kovo 18 d. Vilniuje. 

Tekste panaudotos citatos iš Rūtos Krugiškytės knygos „Duetas“.

REGINA SONGAILAITĖ-BALČIKONIENĖ

Regina Songailaitė-Balčikonienė gimė 1922 m. Kartenoje, Kretingos rajone. 1932–1941 m. mokėsi Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos („Saulės“) gimnazijoje. 1941–1945 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute studijavo grafikos specialybę, 1945–1948 m. – scenografiją, kurią baigė su pagyrimu (diplominio darbo vadovas dail. Liudas Truikys). 

Nuo 1948 metų R. Songailaitė-Balčikonienė pradėjo dirbti Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre Vilniuje, 1974–1980 m. buvo vyriausioji dailininkė. Kūrė scenografiją muzikiniams spektakliams, daugiausia operoms, vaizdavo pakilios išraiškos teatrališkumą. 1980–1985 m. dėstė Lietuvos dailės institute scenografiją, 1985 metais dailininkei suteiktas docentės pedagoginis laipsnis.

Regina Songailaitė-Balčikonienė nuo 1951 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narė, taip pat ilgą laiką vadovavo šios sąjungos scenografijos sekcijai. Dailės parodose dalyvavo nuo 1950 m. LTSR nusipelniusi meno veikėja (1959), LTSR valstybinės premijos laureatė. Menininkė yra dalyvavusi daugelyje bendrų Dailininkų sąjungos parodų.

Dailininkė sukūrė scenovaizdžių daugiau kaip 100 operos ir baleto spektaklių, tarp jų – J. Karnavičiaus „Gražina“ (1949), G. Puccini „Bohema“ (1951) ir „Madam Baterflai“ (1965), G. Verdi „Traviata“ (1952) ir „Aida“ (1963), L. Minkaus „Don Kichotas“ (1954, 1968 ir 1978) V. Klovos „Vaiva“ (1958) ir „Duktė“ (1960; su kitais LSSR valstybinė premija), R. Wagnerio „Lohengrinas“ (1969), V. Barkausko „Legenda apie meilę“ (1975), J. Juzeliūno „Sukilėliai“ (1977). 

Ankstyviesiems R. Songailaitės-Balčikonienės scenovaizdžiams būdingas romantinis pakilumas, tapybiškumas, o vėlesni kūriniai – monumentalūs, sąlygiški, stilizuotų formų. 

Kartu su vyru tekstilininku Juozu Balčikoniu yra „aprengę“ ne vieną liaudies ansamblį („Rasa“, „Sutartinė“ ir kt.), taip pat – ir ilgus dešimtmečius mūsų kraštą reprezentavusį ansamblį „Lietuva“.

Nuo 1950 metų kūrė tautinių drabužių eskizus respublikinėms dainų šventėms. Lietuvių tautai būdingus ornamentus ir spalvų derinius atgaivino Telšių „Mąsčio“, Alytaus „Dainavos“, Panevėžio „Ekrano“ kostiumuose. Tautiniams drabužiams sukurti ne tik eskizai, bet ir audinių projektai kiekvienai atskirai drabužio daliai. Buvo aplankyti visi muziejai ir ištyrinėta visa sukaupta etnografinė medžiaga, susijusi su tautiniais drabužiais – padaryta daug piešinių kopijų. 

1970 metais, R. Songailaitė-Balčikonienė drauge su vyru išleido knygą „Tautiniai drabužiai: pagyvenusių žmonių šokių kolektyvams“. 

Dailininkė bendradarbiavo su Kartenos bendruomene. Pirma dovana miestelio žmonėms – tai 1999 m. sukurtas bei Prezidentūroje patvirtintas Kartenos herbas ir vėliava. Kartenos slaugos namams padovanojo 7 religinės tematikos paveikslus, o mokyklos vestibiulyje nutapė pano su stilizuotomis Kartenos apylinkėmis ir herbo ženklu, miestelio Lurdo koplyčioje nutapytos šešios kompozicijos, kuriose pavaizduota 10 angelų. 2002 m. gegužės 30 dieną Reginai Songailaitei-Balčikonienei už nuopelnus krašto kultūrai suteiktas Kretingos rajono Garbės pilietės vardas.

FELIKSAS NAVICKAS

Feliksas Navickas gimė 1922 metais Lobiuose, Kurklių valsčiuje (Ukmergės apskritis). Jis – teatro dailininkas, kūręs scenografiją, kuriai būdingas pakilus idėjiškumas bei metaforos. 1953 m. baigė Lietuvos dailės institutą (mokėsi pas žymius to meto dailininkus Vytautą Kairiūkštį bei Vytautą Palaimą). 1953–1958 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dailininku, o 1979–1983 metais – vyriausiuoju dailininku. 1959–1968 m. buvo Kauno dramos teatro dailininkas. 1968–1979 m. užsiėmė individualia veikla kaip laisvas menininkas. F. Navickas taip pat priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai, nuo 1955 aktyviai dalyvavo parodose, buvo daugelio festivalių ir parodų laureatas tiek Lietuvoje, tiek ir svečiose šalyse – Latvijoje, Kanadoje, Argentinoje ir kt. 

Dailininkas daug ir produktyviai dirbo, sukūrė per 90 scenografijos darbų operos ir dramos spektakliams. Žymiausi jo darbai – scenografijos Operos ir baleto teatre: Ruggero Leoncavallo „Pajacai“ (1954), Vytauto Paltanavičiaus „Kryžkelėje“ (1967), Gaetano Donizetti „Liučija di Lamermur“ (1970, rodyta iki 2002 metų), Vytauto Klovos „Pilėnai“ (1972), Kauno dramos teatre: Vitolio Baumilo opera „Paskenduolė“ pagal Antano Vienuolio apsakymą (1958), Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimtasis pavasaris“ (1958), Kazio Binkio „Generalinė repeticija“ (1959), Antono Čechovo „Trys seserys“ (1960), Federico Garcia Lorcos „Bernardos Albos namai“ (1964), Lietuvos dramos teatre: Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ (1969) ir „Katedra“ (1971), Henriko Ibseno „Laukinė antis“ (1973), Anatolijaus Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“ (1984), Maksimo Gorkio „Vasarotojai“ (1986), Sverdlovsko (Rusija) dramos teatre – Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ (1972). 

Kūriniams būdingas dekoratyvumas, konceptualumas, lakoniška, konstruktyvi ir kompaktiška kompozicija, puikus teatro ženklų kalbos pažinimas, preciziškumas bei begalinis formų muzikalumas. Dominuoja rūsti scenos vaizdinė plastika, o ritminė struktūra susieta su dramaturgijos, muzikos ir spektaklio veiksmo dinamika. 

Feliksas Navickas pirmasis iš Lietuvos scenografų dar XX a. 8 dešimtmetyje reprezentavo Lietuvos teatro dailę geriausiuose pasaulio leidiniuose. Jo sukurti Kazio Binkio spektaklio „Generalinė repeticija“ scenografijos eskizai buvo įrašyti į Pasaulio geriausių scenografijos dešimtmečio laimėjimų leidinį – katalogą (Paryžius, 1962), Jono Avyžiaus „Sūkuryje“ – į kito dešimtmečio analogišką leidinį (Briuselis, 1974). 

REGINA TUMALEVIČIŪTĖ

Regina Tumalevičiūtė – operos solistė, pedagogė. Gimė 1922 m. sausio 7 d. Kaune, pašto tarnautojo šeimoje. Tėvai kelis kartus keitė gyvenamąją vietą, tad R. Tumalevičiūtei teko mokytis ne vienoje mokykloje – Onuškio pradinėje, Aukštadvario progimnazijoje, Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių ir Kaišiadorių gimnazijose. 1942 m. ji baigė Trakų mokytojų seminariją. 1942–1944 m. R. Tumalevičiūtė lankė prie Kauno dramos teatro veikusią Dramos studiją. Dainininkės karjera prasidėjo Kauno teatre pagrindiniu vaidmeniu režisieriaus Viktoro Dineikos pastatytoje E. Nick’o muzikinėje komedijoje „Mažasis rūmų koncertas“. „Reikėjo viską pradėti nuo pagrindų. Juk papuoliau į profesionalią sceną, kur ne tik reikia mokėti valdyti kūną, bet ir profesionaliai dainuoti, ir dar su orkestru“, – savo prisiminimuose rašė solistė. Pavaidinusi porą metų dramos teatre, artistė nuo 1945 m. tapo operos soliste. Turėjo puikų lyrinį koloratūrinį sopraną. Dainuoti mokėsi pas Vladislavą Grigaitienę, jai emigravus 1944–1949 m. Kauno konservatorijoje studijavo vokalą Ninos Karnavičienės dainavimo klasėje. Į operos sceną R. Tumalevičiūtę atvedė, pastebėjęs jos švelnų balsą, dirigentas Mykolas Bukša. Jo kvietimu 1944 m. solistė atliko Ramunės vaidmenį Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“. Tačiau didžiuoju R. Tumalevičiūtės debiutu tapo Džuljetos vaidmens atlikimas 1948 m. greta Kipro Petrausko (Romeo) Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“. „Kipras man atrodė kaip kažkas nepasiekiama“, – prisiminimais dalijosi viena iš pirmųjų lietuviškosios operos Džuljetų. „Kipras Petrauskas kartą paėmė mane už rankos, atvedė į sceną. „Žiūrėkit, – sako, – kokią solistę turime!“ 1948 m. Lietuvos operos ir baleto teatrui persikėlus į Vilnių, R. Tumalevičiūtė teatre dainavo iki 1977 m. Sukūrė apie 40 vaidmenų: Margarita (Ch. Gounod „Faustas“), Džilda (G. Verdi „Rigoletas“), Marfa (N. Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinė“), Mikaela (G. Bizet „Karmen“), Miuzetė (G. Puccini „Bohema“), Cerlina (W. A. Mozarto „Don Žuanas“), Manon (J. Massenet „Manon)“ ir kt. Atsisveikinusi su operos scena, savo meistriškumą solistė demonstravo kaip puiki kamerinės muzikos atlikėja. R. Tumalevičiūtė visada buvo kviečiama dainuoti lietuvių kompozitorių autoriniuose koncertuose, kurie buvo rengiami visoje Lietuvoje. Ji rengė solo koncertus, dainavo televizijoje ir radijuje. Beveik tris dešimtmečius R. Tumalevičiūtė dėstė Lietuvos konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) dainininkams, choro dirigentams, aktoriams, yra dirbusi su radijo ir televizijos diktoriais. Tarp buvusių studentų – aktoriai Kristina Kazlauskaitė, Violeta Podolskaitė, Vladas Bagdonas, Kostas Smoriginas ir kt.

Regina Tumalevičiūtė mirė 2016 m. spalio 30 d. eidama 95-uosius metus. Jos talento gerbėjams liko išleista kompaktinė plokštelė su jos įdainuotais lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniais, apie savo gyvenimą ir kūrybą ji papasakojo knygoje „Scenoje ir už jos“, kuri kiekvienam iš mūsų leidžia pabūti kartu su ja.