Nukopijuota
Liaudies instrumentų kolekcija

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomas vertingas lietuvių liaudies tradicinių muzikos instrumentų rinkinys – pučiamieji, styginiai, saviskambių instrumentų grupei priskirti mediniai skrabalai.

Bene turtingiausia yra pučiamųjų instrumentų kolekcija. Ją sudaro visa eilė skirtingų instrumentų – skudučiai, ožragiai, ragai, medžio žievės trimitai, kerdžiaus trimitai, lamzdeliai, švilpukai, birbynės. Kone visi šios grupės instrumentai į muziejų pateko XX a. 8 deš., garsių Lietuvos tautosakos rinkėjų ir žinovų – Jurgio Dovydaičio (1907-2001) ir Stasio Paliulio (1902-1996) dėka. Į muziejų J. Dovydaitis perdavė muzikanto, dainininko, šokėjo ir meistro Ernasto Vadlūgos (1902 – po 1985) gamintus instrumentus. Gyvenęs Šiaurės Rytų Aukštaitijoje, sutartinių lopšyje – Svilių kaime (Vabalninko vlsč., Biržų r.), meistras gerai grojo bandūrėliu, mokėjo skudučiuoti, pūsti triūbom. Muziejus įsigijo šio muzikanto gamintus lamzdelius, birbynes, medinį skrabalą, ustovo triūbą, skudučius. Be E. Vadlūgos, J. Dovydaitis taip pat perdavė liaudies meistrų Kazio Vasiliausko, Jono Jankausko gamintų muzikos instrumentų.

Mokslininkas, pedagogas S. Paliulis, garsaus liaudies muzikanto Mykolio Paliulio (1848-1940) sūnus, pats rinko ir tyrinėjo liaudies instrumentinę muziką, parengė monografiją ,,Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Pučiamieji instrumentai‘‘ (1959). XX a. I p. jo entuziazmo dėka, skudučių muzikavimas ėmė plisti visoje Lietuvoje. Mokytojaudamas Biržuose, vėliau Raseiniuose, Vilkijoje ir kitur, S. Paliulis įkūrė keliolika moksleivių ir studentų  skudučių, ragų, daudyčių ansamblių; skudučiavimą diegė Lietuvos skautų organizacijose ir kariuomenėje. Skleisdamas skudučiavimą, S. Paliulis tradicinį šiaurės rytų aukštaičių skudučių rinkinį praplėtė trimis skudučiais tam, kad galima būtų skudučiuoti platesnio diapazono kūrinėlius. Aktyviai darbuodamasis jis paskatino ir mokytoją iš Vilkijos (Kauno r.) Albiną Liepų (1901-1980) gaminti bei mokyti skudučiuoti kitus. Šio meistro, kaip ir S. Paliulio skudučių rinkiniai yra saugomi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. S. Paliulio dėka muziejaus pučiamųjų kolekcija pasipildė jo perduotu unikaliu medinių ragų rinkiniu. 

Muziejuje taip pat sukaupta vertinga tradicinių kanklių kolekcija. Tai XX a. I pusės garsių Lietuvos meistrų, kultūros puoselėtojų bei lietuvybės skleidėjų – Prano Puskunigio (1860-1946), Stasio Rudžio (1880-1949), Juozo Lašo (1912-2005), Jono Liuimos darbo instrumentai.

Tradicinio suvalkietiško kankliavimo puoselėtojas P. Puskunigis tradicines kankles gamino ir populiarino visą savo gyvenimą. Jis buvo didelis lietuvybės puoselėtojas, kalbos gryninimo šalininkas (siūlė muzikinių terminų lietuviškus variantus: diezas – aukštiklis, bemolis – žemuolis, pauzė – silsa (silsėtis, atsikvėpt) ir kt.). Paaukojęs kanklėms savo gyvenimą (net du kartus atsisakė neblogai apmokamos vargonininko  vietos) jis mokė kankliuoti vaikus ir suaugusius, parengė kankliavimo mokymo priemonę ,,Kanklių muzikos vadovėlį‘‘ (1932),  1925 m. buvo vienas iš Lietuvos kanklininkų draugijos Kaune steigėjų, Kanklių muzikos mokyklos mokytoju. Muziejuje saugomos P. Puskunigio kanklės yra labai meniškai pagamintos. Kanklių korpusas visas gausiai, bet skoningai ornamentuotas. Jos įsigytos iš jo mokinio, kanklininko Prano Stepulio. 

Išskirtinės išvaizdos yra kanklių meistrų J. Lašo, S. Rudžio, J. Liuimos gaminti instrumentai. Kanklės gausiai ornamentuotos tautine simbolika – ąžuolo lapais su Gedimino pilimi, Gedimino stulpais, tautinių juostų raštais. Anot meistrų, tokiu būdu instrumentui suteikiama daugiau tautiškumo. Muziejuje saugomos Lietuvoje tarpukariu (1920-1938) pagamintos suvalkietiško pavidalo kanklės. Tokio pavidalo instrumentai plačiai skambėjo kanklininkų rateliuose visoje Lietuvoje. 

Kai kurie instrumentai šiandien yra ir memorialiniai eksponatai, kurie primena ir žmonių, skambinusių jomis, istorijas. Meistro Jono Liuimos kankės (pagamintos Utenoje, 1938) bei muziejaus 2012 m.  įsigytos iš I. Matuliauskaitės, buvo užsakytos I. Matuliauskaitės tėvo, kuris dirbo Utenoje siuvėju. Jomis grojo jos brolis K. Matuliauskas, 1945 m. žuvęs partizanaudamas Anykščių apylinkėse. 

Daugelis muziejuje saugomų minėtų instrumentų gerai išsilaikę, meniškai pagaminti, kai kurie jų tikri liaudies meno kūriniai. Instrumentai išskirtinio skambėjimo, jų garsas švelnus, sodrus, ilgai aidintis.

Eiti prie įrankių juostos