Nukopijuota
Scenografijos kolekcija. Dailininkė Janina Malinauskaitė (g. 1935 m.)

Teatro dailininkė, tapytoja Janina Malinauskaitė gimė 1935 m. vasario 25 d. Kaune. Ji apibūdinama kaip maištinga eksperimentuotoja sovietmečio teatre. LTMKM muziejaus scenografijos kolekcijoje saugoma per 2000 šios, vienos ryškiausių XX a. 8 – 9 deš. scenografių, konceptualiosios ir grotesko dailės kūrėjos darbų: scenovaizdžių, kostiumų eskizų, maketų. 

Janina Malinauskaitė tuometiniame dailės institute mokėsi tapybos, 1959 m. įgijo scenografės specialybę (vad. Vytautas Palaima). Studijuodama kūrė scenografiją Klaipėdos ir Vilniaus rusų dramos teatrų spektakliams. 1959 m. pradėjo dirbti Kauno dramos teatro dailininke, 1968 – 1986 m. šio teatro vyriausioji dailininkė. Nuo 1986 – 2007 m. dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, iki 2003 m.  – buvo vyriausioji dailininkė. Nuo 1964 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nutapė paveikslų, tarp jų – Lietuvos valdovų portretų, sukūrė plakatų. Nuo 1960 m. dalyvauja parodose Lietuvoje bei užsienyje. 

Dailininkė sukūrė apie 100 scenovaizdžių, kostiumų eskizų spektakliams, už kuriuos pelnė ne vieną apdovanojimą: 1977 m.  – Sąjunginę premiją už geriausią scenografiją spektakliui „Merė Popins“ (rež. G. Žilys), 1978 m. – Klasikinės dramaturgijos festivalio premiją už scenografiją spektakliui „Paskutinieji“ (rež. Jonas Vaitkus), 1980 m. – Lietuvių dramaturgijos festivalio premiją už scenografiją spektakliui „Svajonių piligrimas“ (rež. Jonas Vaitkus), 1981 m. – Sovietinės dramaturgijos festivalio premiją už spektaklį „Svarbiausia repeticija“ (rež. Jonas Vaitkus). 2001 m. pelnė Fortūnos diplomą už kostiumus operetei „Šypsenų šalis“. 2010 m. padėkos Fortūną už nuopelnus Lietuvos teatrui. 1978 m. apdovanota LSSR valstybine premija, 1980 m. sutriktas LSSR  nusipelniusios meno veikėjos garbės vardas. Scenovaizdžio eskizas spektakliui „Bolševikai“ (rež. Jonas Jurašas) įdėtas į pasaulinę teatro dailę pristatantį leidinį „Pasaulinė teatro dailė po 1960“. 

Scenografės Janinos Malinauskaitės darbai metaforiški, asociatyvūs, kupini simbolinių detalių, raiškaus kolorito. Scenovaizdžiuose neretai įkūnytas vizualus ir intelektualinis teatras: būdingas politinis ir socialinis aktualumas bei netikėti eksperimentai su medžiagomis. 

Eiti prie įrankių juostos