Nukopijuota
Lietuvos performansas

Performansas yra viena populiariausių, bet tuo pačiu ir mažiausiai propaguojamų temų tiek galerijose, tiek ir įvairiuose meno festivaliuose. Panašios tendencijos vyrauja ne tik Lietuvoje, tai pastebima visame šiuolaikinio meno pasaulyje.

Performanso menas Lietuvoje – nebe naujiena, tačiau žinomas tik nedidelei menu besidominčiai grupei. Ir tai nenuostabu, kadangi viešai pamatyti šios meno srities darbus dažniausiai galima tik parodose, festivaliuose ar meno mugėse.

Nors performanso gimimą Lietuvoje galima žymėti apytiksliai nuo 1990 metų, tačiau tikroji jo raida prasidėjo po 1995, kartu su viso meno „atšilimu“. Galima teigti, kad kol kas tai pati naujausia meno sritis mūsų šalyje. Todėl kalbėti apie performansą, viena vertus, nesudėtinga, nes yra galimybė tiesiogiai dalyvauti šiame procese, fiksuojant visą jo evoliuciją, kita vertus – sunku, nes nėra laiko distancijos.

Lietuvoje ši meno rūšis apsireiškė pavėluotai dėl kelių priežasčių: centralizuota sovietinė kultūra, bendros sąjungos sienos, per kurias nebuvo ryšio su kitu, laisvuoju pasauliu bei atviro kūrybinio ryšio su Vakarų Europa stygius. Dauguma novatoriškų meninių judėjimų į mūsų šalį plūstelėjo su naujais politiniais vėjais, t.y. tuomet, kai atgavome nepriklausomybę. Būtent šie pokyčiai paskatino aktyviai dalyvauti kuriant naująją meninę kalbą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dailės pokytį sąlygojo gausus Vakarų dailės istorijos bei kritikos srautas, suteikęs galimybę susipažinti su naujomis meno kryptimis bei jų išraiškos priemonėmis. Šios naujovės paskatino menininkus kurti ne atskirai, bet drauge, todėl pradėjo burtis įvairūs judėjimai bei grupės. Ilgainiui pradėjo plėtotis įvairios novatoriškos, mūsų šiuolaikinio meno scenai iki tol nebūdingos formos, iš kurių vėliau išsivystė konceptualios parodos, tarptautiniai šiuolaikinio meno festivaliai bei mugės.

Grupė Žalias lapas – viena pirmųjų Lietuvoje (kartu su grupėmis Post Ars iš Kauno, Prarastoji karta iš Klaipėdos, jaunaisiais kompozitoriais, 1988–1990 m. rengusiais hepeningų festivalius prie Anykčių, Nidoje) hepeningo, akcijos, performanso meną propagavusių grupių Lietuvoje. Pirmoji grupės akcija įvyko 1988 m. kovo 26 ‒ balandžio 3 dienomis tuometiniame Vilniaus dailės institute. Grupės hepeninginė veikla atspindėjo tam (Sąjūdžio dvasios) metui būdingą maksimalizmą, naujų idėjų alkį, kolektyviškumą, stiprų ir aštrų kasdienybės (nors kartais ir romantizuotos) prieskonį kūrybinėje veikloje. Grupė iširo 1992 m. pabaigoje, o jos nariai toliau tęsė individualias menininkų karjeras.

1989 m. įkurta grupė Post Ars, kurią sudarė vyresni jaunosios ir vidurinės kartos menininkai, skelbė manifestus, kurių nepolitizavo. Jie pasisakė prieš dailės tradicijas ir sustabarėjusią kultūrą. Performansus ir akcijas rengė ir pavieniai jos nariai, ir visa grupė, itin mėgdavusi deginimo, laidojimo, naikinimo veiksmus. Iš visų grupės pasireiškimų monumentaliais užmojais išsiskiria akcija Zatyšiai (1990 m. spalio 20 d. Zatyšių žvyro karjere Jonavos rajone). Joje buvo apjungti trys atskirų grupės narių sumanymai, įtraukiantys į veiksmą ir žiūrovus. Aleksas Andriuškevičius padedamas savanorių sukomponavo geometrines figūras iš vyniojamojo popieriaus juostų, Roberto Antinio idėja – švilpynių gausmo lydima eisena su išskleistais audiniais ir sudeginti žmogaus formų minkšti kevalai, o pagal Česlovo Lukensko scenarijų griežtos linijos suardytos ir į paruoštas duobes „susodinti“ popieriumi apvynioti savanoriai. Taip simboliškai vieta buvo „įkultūrinta“, atliktas palaidojimas ir galiausiai atgimta.

Performansų grupės Archelogai branduolį sudaro Arūnas ir Reda Uogintai. Tačiau jų „grupės“ viena pagrindinių savybių yra ta, kad dažnai į performansą įtraukiama keletas ar net keliasdešimt dalyvių. Archeologai atstovauja savitai Šiaulių šiuolaikinio meno tradicijai. XX a. 9-ojo deš. pabaigoje ‒ 10-ojo deš. pradžioje Šiauliai buvo vienas pagrindinių naujojo meno arba avangardizmo židinių Lietuvoje. Čia būrėsi jaunų menininkų ir ypač stipri muzikantų bendruomenė, užsimezgė alternatyvios kultūros, videomeno, performanso daigai. Naujojo meno judėjimas tapo kryptingesnis, po studijų Vilniaus dailės akademijoje grįžusiam dailėtyrininkui Virginijui Kinčinaičiui, kuris, kartu su bendraminčiais, pradėjo rengti temines parodas, šiuolaikinio meno festivalius. Archeologai atsirado šioje verdančioje, kunkuliuojančioje avangardinėje 10-ojo deš. pradžios terpėje. Jų performansai pasižymėjo butaforiškumu, netgi teatrališkumu, dažnai imituojant šou, komercinės kultūros reginio formatą ir, paprastai, kintančiu dalyvių skaičiumi. Grupės „teatrališkumas“ visada maskavo subtilų žaidimą „komerciniais“ įvaizdžiais, taip pat „provincijos“ kategorija, provincijos grožio ir „teatro“ supratimu.

Kuratorių Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio dėka, Lietuvoje buvo surengta net keletas didelių tarptautinių performanso meno festivalių: 1995 – Kūno Dimensija, 1997 – Dimensija 0, 2006 – Dimensija 1 ir 2007 – Dimensija 2.

Pastaruosius keletą metų, performanso menas populiarėja bei yra sėkmingai plėtojamas: kasmetinėje ARTVILNIUS meno mugėje, CREATurE Live Art ir kituose festivaliuose, parodų atidarymuose ir pan. Šią nepaprastai teatrališko meno rūšį galime išvysti netgi viešosiose erdvėse.

Arturas Bumšteinas

Arturas Bumšteinas (g.1982 m.) –  2007 baigė prof. Osvaldo Balakausko kompozicijos klasės magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2006-2008 metais viešėjo įvairiose kūrybinėse rezidencijose: Šiaurės Reino Vestfalijos programos kūrybinėje rezidencijoje Diuseldorfe (Vokietija), Kunstraum Sylt-Quelle kūrybinėje rezidencijoje Rantume (Vokietija), NEON kūrybinėje rezidencijoje Brosarpe (Švedija). 2009 metais dėstė Aldeburgh Young Musicians šiuolaikinės muzikos kursų kūrybinėje laboratorijoje Snape (Didžioji Britanija). 2010 m. apdovanotas prizu už geriausią elektroakustinį kūrinį (Penkios dainos) Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamuose Metų kūrinių rinkimuose. Arturas Bumšteinas yra ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pripažinimą pelnęs garso menininkas. Jis domisi klausymosi / girdėjimo problemomis bei savadarbiais kūrybos metodais.

Bumšteinas dirba muzikos, parodinio meno, performanso meno, teatro ir radijo meno disciplinų sankryžose. Jo darbus pristatė Holland Festival, Unsound, Ultraschall, Cricoteka, Operomanija, Deutschlandfunk Kultur, Šiuolaikinio meno centras, galerija Vartai, Berghain Kantine. 2014 m. A. Bumšteinas buvo apdovanotas Palma Ars Acustica prizu, 2017 m. buvo Berlyno menininkų programos DAAD rezidentas, o 2019 m. už garso eksperimentų integraciją į lietuviško teatro kontekstus pelnė Boriso Dauguviečio auskarą. Jis taip pat yra šiuolaikinės muzikos festivalio Jauna muzika meno vadovas. 2005 metais kompozitorius subūrė kolektyvą Quartet Twentytwentyone,su kuriuo savo programas pristatė festivaliuose Jauna muzika, Audio Art, Holland Festival, Skaņu mežs, Cut and Splice ir kt. A. Bumšteinas reiškiasi ir kaip vizualaus meno kūrėjas, pastaraisiais metais dalyvavęs daugiau kaip dvidešimtyje grupinių šiuolaikinio meno parodų bei surengęs dvi autorines parodas Antje Wachs galerijoje Berlyne. Tarp svarbesnių Arturo Bumšteino bendradarbiavimų – audiovizualinio meno duetas G-Lab su menininke Laura Garbštiene, bendras muzikinis darbas Ketubah kartu su anglų muzikantu bei kuratoriumi Maxu Reinhardtu ir daugelis kitų. Nuo 2008 metų intensyviai bendradarbiauja su britų violončelininku Antonu Lukoszevieze.

Arturo Bumšteino veikla – turbūt aktyviausia ir įvairiapusiškiausia visoje lietuviškoje tarpdisciplininio ir garso meno scenoje. Dažnai jis veikia ne tik kaip garso ir vaizdo menininkas, bet ir kaip antrepreneris, inicijuodamas įvairius eksperimentinės kolektyvinės kūrybos projektus, kurdamas leidybines platformas. Bumšteino muzikinė teritorija tęsiasi nuo prasminiais žaidimais pagrįstų minimalistinių drone takelių ir grynųjų dažnių manipuliacijų iki kruopščiai ir subtiliai sukomponuotų elektroakustinių kompozicijų, kur akustinių instrumentų garsų fragmentai organiškai įpinami į elektroninių atmosferų, triukšmų ir ritmų faktūrą.

Dr. GoraParasit

Gintarė Minelgaitė (g. 1984 m.) – Dr. Gora Parasit  – kino režisierė, dizainerė bei prodiuserė. 2005 metais baigė aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, po to išvyko į Londoną, kur pradėjo studijuoti grafinį dizainą. Studijuodama dizainą G. Minelgaitė daug dirbo su įvairiais leidiniais, knygomis, jų restauravimu. Savo žinias ji pritaikė ir dirbdama meno vadove projektuose Future Shorts ir Secret Cinema. Tačiau netrukus ji grįžo į teatrą ir 2013 metais baigė režisūros magistro studijas Londono universiteto Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Studijų metais ji ne kartą dalyvavo tarptautinėje vasaros programoje, Roberto Wilsono įkurtame Watermill centre Niujorke, JAV.

Menininkė yra ryški kūrėja, žinoma tiek teatro, tiek muzikos, tiek vizualiųjų menų pasaulyje. Jos kūryba pripildyta sodrios, audiovizualinius žiūrovų pojūčius užvaldančios estetikos, padeda jiems naujai pažvelgti į tai, kaip mes priimame vizualią informaciją ir mus supantį jos perteklių bei kokia fizinė įtampa slypi po šiuo aktu.

Dr. GoraParasit jau sukūrė ir pristatė daugiau nei dvi dešimtis instaliacijų, performansų, teatro, kino ir kitų darbų: 1001 naktis Amerikoje (2014), Tuk Tuk Anamnesis (2017), SELF-FLES (2017), Kaip kine (Kaip filmuose), PSYCHO (2017), komiksų opera Alfa (2018), gyva skulptūra-performansas Pype Dreaming (2018), gyva skulptūra Tristanas ir Izolda (2020), spektaklis Tik Tok Shakespeare ( 2020).  Be Lietuvos, jos darbai jau pristatyti Jungtinėje Karalystėje, JAV, Italijoje, Izraelyje ir Vokietijoje.

Minelgaitės kūrybai būdinga ekspresyvi, groteskiška, atšiauri vizualinė estetika, gana neįprasta Lietuvos scenoje. Savo meninę tapatybę ji formuoja per audiovizualinę patirtį, derindama teatro priemones, neurologijos atradimus ir skaitmeninės kultūros elementus. Savo darbuose, ypač spektakliuose, performansuose ir eksperimentiniuose filmuose, Dr. GoraParasit nuolat meta iššūkį leistinoms riboms, pirmenybę teikdama kraštutinumams. Menininkė vizualinį poveikį derina su intelektualiniais stimulais, energingus pasirodymus grindžia moksliniais atradimais.

2017 metais Dr. GoraParasit Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje Kino pavasaris pelnė apdovanojimą už geriausią klipą. 2019 m. komiksų opera Alfa (Operomanija) jai atiteko Auksinis scenos kryžius. 2020 metais, muzikinių klipų festivalyje The Music Video Underground nugalėjo Dr. GoraParasit vaizdo klipas Baloje,  specialiai sukurtas grupei Solo ansamblis.

Vienas naujausių Dr.GoraParasit darbų Lietuvoje – spektaklis – performansas Tik Tok Shakespeare (2020). Jame menininkė remiasi teorija, kad socialinių tinklų samprata atsirado dar prieš interneto išradimą. Pasak jos pačios, Williamo Shakespeare’o dramose galime rasti įvairių socialinių tinklų metaforų, kurios gali padėti sukurti ryšius tarp technologijų ir humanitarinių mokslų. Šiame spektaklyje Shakespeare’o tekstai tampa tiltu tarp publikos, aktorių ir scenos, o socialiniai tinklai suvokiami kaip tiltai, jungiantys žmones su įvykiais ir patirtimi kitų žmonių gyvenime. Šiame kontekste kaip niekad aktualus tampa garsusis dramaturgo teiginys: „Visas pasaulis yra scena“.

Monika Dirsytė

Panevėžietė Monika Dirsytė (g. 1989 m.)  – žymi performanso menininkė, naujosios kartos atstovė. Ne tik savo šalies, bet užsienio menininkų buvo įvertinti  tokie jos darbai, kaip Aš tavo saulė, Niekas neatims manęs iš manęs, Veidaknygė, Kompleksas.

Dirsytė baigė skulptūros bakalauro ir magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2014 m. pelnė Valstybė stipendiją kultūros ir meno kūrėjams; 2015 m.  meno mugėje ArtVilnius’15 žiūrovų ji buvo išrinkta geriausia menininke, o 2016 m. gavo Lietuvos autorių teisių gynimo agentūros (LATGA) stipendiją jauniesiems menininkams. Monikos performansai – vizualūs, atviri, verčiantys susimąstyti. „Aš nebijau dalintis savo pasauliu su kitu žmogumi, nenoriu nupiešti savo pasaulio gražesnėmis spalvomis, noriu pabūti su žmogumi tokiu, koks jis yra. Būtent performansu man tai ir pavyksta geriausiai,“ – sako menininkė.

Šiuo metu ji yra viena aktyviausių jaunųjų performanso kūrėjų Lietuvoje.

Performanso žanru M. Dirsytė susidomėjo dar 2012 m. Menininkės atliekami performansai pasižymi išskirtiniu vizualumu, jai svarbus ne tik atliekamas veiksmas, bet ir visa ją supanti aplinka, kurią sukuria pati Monika.

Monotoniją lemia nuolatinis veiksmo ir garso kartojimas, apskritai būdingas visiems Monikos Dirsytės performansams. Juose galima įžvelgti polinkį kurti šiuolaikinius ritualus, užtikrinančius stabilumą greitai kintančiame pasaulyje. Meninis performansas virsta iš kasdienybės konteksto išsiskiriančia detale, kuri žymi pačios menininkės gyvenimo kelio atkarpą.

Monika Dirsytė yra viena iš nedaugelio menininkių Lietuvoje, kuri kuria meną savo kūnu ir netikėtais užmojais. Performanso menas kaip reiškinys atsirado XX a. 7 dešimtmetyje. Tuo metu tai buvo labai šokiruojantys ir radikalūs performansai. Monika atstovauja naujajai performanso menininkų kartai.

Dirsytės kuriami performansai susilaukia meno gerbėjų dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Londone organizuotoje dešimties Lietuvos menininkų parodoje Lithuania now destination London po ypač sėkmingai kūrėjos pristatyto performanso Aš tavo saulė ji buvo pakviesta dalyvauti kitoje projekto Lithuania Nowparodoje.

Šios išskirtinės performansų menininkės kūryba stebina bei provokuoja kone dešimtmetį, taip pat skatina plėsti meninių diskusijų lauką. Jos darbai pasižymi be galo stipria įtaiga, o performansai reikalauja didžiulių pastangų bei sunkiai pakeliamų fizinių išbandymų. Daugelis jų verčia mąstyti apie sudėtingas šių dienų aktualijas: individo ir aplinkos tarpusavio priklausomybę, moteriškumo ir vyriškumo stereotipizavimą, asmeninės laisvės troškimą bei prieštaringą tikrovę.

Performansas "Aš tavo saule" - Laimėtas Art ViLNIUS 15 žiūrovų prizą.
Performansas "Veidaknygė", Mo muziejaus kolekcija.
Performansas "Tikra netikra"
Performansas "Liftas"
Performansas "Monika Monikai"
Vaida Tamoševičiūtė

Vaida Tamoševičiūtė (g. 1983 m.) yra menininkė, lektorė ir nepriklausoma kuratorė, daugiausia dirbanti performanso meno srityje. Tapybą Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete baigusi (2006 bakalauro, 2008 magistro studijos), vėliau buvo pakviesta čia dėstyti apie performanso meną (nuo 2014). Nuo 2012 m. menininkė, į tuo metu šiai sričiai ramų šalies kontekstą įnešė daug veiksmo ir matomumo rengiamu performanso ir gyvo meno festivaliu CREATurE Live ART, kuris užgimė su renginio idėjos bendraautore Daina Pupkevičiūte ir buvo pradėtas rengti organizuojant galerijai Meno parkas. Taip pat Vaida dirbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre dekoratore (2007-2015), kas leidžia pagrįsti tam tikrą sceniškumo momentą jos permformansuose – kruopštus aplinkos parinkimas, vizualumas (kaip mizansceniškumas), kylantys simboliai.

Savo kūryboje, ji tyrinėja gėdos ir kaltės jausmus, kvestionuodama normalumo, savižalos sąvokas, lyčių vaidmenų, individo vietos visuomenėje ir motinystės temas. Kūrinys jai yra ryšio su savimi, su žmonėmis ir su vietomis ieškojimas, įkūnytos ir įvietintos patirtys, vidaus perkėlimas į išorę per kūniškumą. Vaida, pasitelkdama paprastus kasdienius veiksmus, pasikartojančius gestus, tuštumos ir nuobodulio būsenas, paverčia juos asmeniniais ritualais. Įprastą veiksmą ar objektą perkeldama į kitą kontekstą, tikrina taisykles, kelia klausimus ir abejoja nusistovėjusiomis normomis.

„Viskas, ką darau, – mėginu surasti savo pačios realybę“, – sako Vaida Tamoševičiūtė, turbūt tai ir geriausiai atspindi autorės nuolat peržiūrimą bei gyvą santykį su kūryba.

Vaidos performatyvioji kūryba visada pasižymėjo jautraus vidinio jausmo personifikavimu veiksme – vidinės įtampos, gal skaudulio, streso, ar jaudulio, patiriamo dėl aplinkoje vykstančių dalykų – išgyvenimo, performaso metu sukurtoje realybėje.  Jos kūriniai gali būti skaitomi nujaučiamomis simboliškomis reikšmėmis (pvz.: atpirkimo, maldos, aukojimo), kuriomis vizualizuojamas išjautimas.

Kurdama V. Tamoševičiūtė atvirai žvelgia į savo jausmus ir kalba apie patiriamas trasformacijas – kūno ir dvasines, apie pačios sau išsikeltus lūkesčius bei tuos, kuriuos užkrauna visuomenė; apie išlikimą kūrėja, tampant mama, suvokimą savęs per amžius besitęsiančioje mamų-dukterų-mamų grandyje. Kiekviename jos performanse išraiškos priemone yra pats kūnas, todėl tai ypač intymus ir tinkamas būdas kalbėti šia tema.

Vaidos performansai yra tarytum specifinė kalba, skirta pasakyti tam, ko negalima pasakyti kitais būdais, pavyzdžiui, tekstu, tapyba ar piešiniu. Performansas duoda jai galimybę kai kurias patirtis perteikti tiesiogiai per kūną, tapti realia momentine patirtimi.

Eiti prie įrankių juostos