Nukopijuota
Mažosios kino kameros
Tekstai – Vidmantas Kazlauskas, nuotraukos – Vytautas Širvinskas
Parodoje – 180 mažyčių siaurajuosčių kino kamerų, pagamintų įvairiuose šalyse nuo 1925 m. Jas muziejui padovanojo Amerikos lietuvis, architektas, kolekcininkas Vytautas Petrulis. Pristatome keletą iš šios kolekcijos.

Pirmasis siaurajuostis filmas gimė Prancūzijoje. 1922 m. kompanija Charles Pathé ir jo darbuotojas Ferdinandas Zecca pristatė 9,5 mm pločio mažo formato filmą. Filmo perforacija buvo keistoje vietoje – centre tarp kadrų. Paprastai, visos kino juostos turi kiaurymes šonuose, kurių dėka juosta aparate yra traukiama pirmyn arba atgal. Tos kiaurymės vadinamos „perforacija“. Perforacija būna viename arba abiejuose juostos šonuose. Pati kamera, skirta tokiam juostos formatui buvo sukurta 1923 m. Kompaktinėje kasetėje tilpo 8,5 m juostos. Parodoje galite pamatyti 1925 metais pagamintą tokią kamerą „PATHEX“. Tai – seniausia mūsų parodos kino kamera. Ši kamera būtinai būdavo pritvirtinama prie trikojo stovo, nes ja filmuojant tekdavo sukti šoninę rankenėlę. Operatorius vaizdą stebėdavo pro taikiklį, kaip šautuve. Eksportinis šios kameros variantas buvo vadinamas „Pathé Baby“, nes su ja filmuoti labai mėgo vaikai. Pati filmavimo sistema buvo neefektyvi ir brangi, tad nepasiteisino.

1923 metų birželio mėn. Kodak firmos inžinierius John Capstaff sukūrė 16 mm formato kino kamerą. Juosta su abipuse perforacija kameroje buvo suvyniota į rites po 30 metrų. Kad būtų patogiau užtaisyti mažąją kino kamerą, Siemens firma pagamino kompaktinę kasetę, į kurią sutalpindavo 15 m  kino juostos. 1936 metais kompaktines kasetes pradėjo naudoti ir firma Kodak.

Iš pradžių visos firmos gamino tik 16 mm buitines kino kameras. Mūsų parodoje eksponuojamos kelios tokio tipo kameros.

Po Antrojo Pasaulinio karo 16 mm juostos formatas buvo pradėtas naudoti  ir profesionaliam kinui.

1934 m. Amerikos firma RCA pristatė savo pirmąjį, 16 mm juostą naudojantį, garsinį kino aparatą, šalia perforacijos įrašantį optinį garso takelį. 1949 m. Amerikos firma Auricon sukūrė sistemą, įrašančią garsą ir į optinį, ir į magnetinį takelį.

1955 m. Italijos firma Microcine pagamino savo pirmąją, 8 mm juostą naudojančią, kino kamerą „ORAFON 8“, įrašančią garsą tiesiai į magnetinį takelį. Ja pasekė firma Fairchild iš Niujorko ir 1960 m. pagamino 8 mm kino juostos kamerą „CINEPHONIC EIGHT“.

Dėl juostos brangumo, mėgėjiškas kinas trečiojo XX a. dešimtmečio pabaigoje buvo prigesęs, bet 1932 m. firma Kodak pasiūlė Double-8 formato kino kameras, kuriose naudojama 16 mm kino juosta buvo susukta į rites po 7,5 m.  Tokia, pavyzdžiui, buvo „CINE KODAK EIGHT -20“. Kameros filmuodavo išilgai puse juostos. Nufilmavus iki pabaigos, ritės būdavo apverčiamos ir filmuojama kita pusė juostos. Išryškinta juosta būdavo perpjaunama išilgai pusiau ir tos dvi 8 mm pločio juostos su vienpuse perforacija suklijuojamos. Perpjovimui naudodavo specialias, panašias į pieštukų drožtuką stakleles. Mažasis kinas vėl atsigavo.

Iš pradžių kompanijos BELL&HOWELL, REVERE ir UNIVEX bandė kurti kameras su ritėmis, užtaisytomis 8 mm juosta su vienpuse perforacija. Mūsų parodoje yra tokia kino kamera „UNIVEX B-8 TRUE VIEW“. Deja, ši sistema nepasiteisino.

Tada kompanijos AGFA, NIZO, vėliau – BOLSEY ir MOVIEMATIC, PATHÉ pristatė kompaktines kasetes su 8 mm juosta. Vartotojams jos nepatiko.

Nuo 1940 m. kompanijos KODAK,  BELL&HOWELL, vėliau – MEOPTA pristatė double 8 kompaktines kasetes, bet pasiteisino tik double 8 ritės, kaip mūsų  rodomoje „MEOPTA A8 IIA“ kameroje.

Antrojo pasaulinio karo metais ir tuoj po karo buvo gaminamos kino kameros lauko sąlygomis (PATHÉ SUPER 16). Ir kameros, skirtos filmuoti iš lėktuvų (CINÉ- KODAK SPECIAL II CAMERA). Žinoma, nebuvo pamiršti ir civiliai. 1956 m. Kodak išleido eilinę 16 mm kino kamerą „CINE – KODAK  K-100“, kuri buvo sunki, gremėzdiška, bet patikima ir turėjo specialų lagaminėlį nešiojimui ant peties.

1955 m. kompanija PATHÉ pristatė Duplex (sudvejintus) filmus. Jie buvo filmuojami 9,5 mm juostoje su perforacija iš abiejų kraštų. Perpjovus juostą išilgai gaudavosi du 4,75 mm pločio filmai. Formatas irgi nepasiteisino, nes ritės privalėjo suktis horizontaliai vienoje linijoje, užimdavo daug vietos aparate. Po 1958 m. mėgėjiškas kinas vėl užgeso: per mažas, tamsus ekranas ir, kad ir kaip tai paradoksalu, „per tyliai veikianti“ filmavimo kamera!

1959 m. Buvo sukurta kino kamera – projektorius „WITTNAUER CINE TWIN WD 400“. Tačiau ši sistema irgi nepasiteisino, nes buvo sunki, nepatogi kino kamera, projektorius turėjo dar papildomą įrenginį, kurį tekdavo nešioti ir t.t.

Firma EUMIG nutarė grįžti prie 2 x 8 mm tipo kino kamerų ir 1959 m. išleido savo puikią kamerą „ EUMIG C“. Ši kamera turėjo nemažai modifikacijų, kurias atspindėjo skaičiai po C raidės.

Paskatinti austrų firmos sėkmės, neatsiliko ir konkurentai vokiečiai. Taip puikios optikos gamintoja, kompanija ZEISS IKON išleido savo 8 mm kino kamerą, kuri atrodė, kaip prisukamas laikrodis, bet naudojo 2×8 mm rites.

1965 m. firma KODAK pristatė S8 kompaktines kasetes. Juosta vėl buvo 8 mm pločio, bet perforacijos kiaurymės – mažesnės, tarpkadrinis tarpas – siauresnis, kadras – platesnis. Penki metrai kino juostos buvo patalpinti kompaktinėje kasetėje, kurioje ritės buvo įtaisytos ne ant vienos ašies. Juosta sukdavosi tris su puse minutės. Tuoj atsirado konkurentų. Kompanija BELL&HOWELL pagamino keistos išvaizdos kamerą „BELL&HOWELL AUTOLOAD – 430“, kuri irgi naudojo S8 formato juostą kompaktinėje kasetėje.

Iškart po S8 atsiradimo pasirodė mažiau populiarus Double S8 formatas su 30 m 16 mm pločio juosta ritėse. Šiuo formatu gamino Elmo, Pathė ir Canon bei dar keletas firmų. Sistemos privalumas – geriau prispausta prie rėmelio juosta, taigi, geresnis ryškumas. Kadangi perforacija buvo tik viename krašte, o ir garso takelis laisvas, tai vaizdo matmenys padidėjo nuo įprasto 1,33:1 iki 1,66:1 formato, kas prilygo plačiajam ekranui.

1973 m. firma KODAK pagamino  lengvai naudojamą kino garso sistemą su praplėsta plastikine kompaktine kasete. Kompaktinėje kasetėje buvo 15 m  S8 juostos, kurios viename šone buvo 0,8 mm magnetinis takelis garsui įrašyti. Kamerą pavadino „KODAK EKTASOUND 130“. Netrukus firma FUJI,  ir JAV firmos BELL&HOWELL atšaka Japonijoje pagamino garsines kameras su 8 mm juosta ir praplėsta kompaktine kasete, kad tilptų garso takelis.

1977 m. momentinių nuotraukų firma POLAROID pristatė  momentinę S8 kamerą. Ji viduje turėjo kompaktinę kasetę, kurioje, po filmavimo, juosta buvo išryškinama per 90 s.  Įstačius į projektorių tą pačią kompaktinę kasetę, būdavo galima iškart pasižiūrėti, kas nufilmuota. Aišku, garsas ir vaizdas buvo nemontuojami, todėl sistema neprigijo ir po metų gamyba buvo sustabdyta.

Prieš II pasaulinį karą Amerikos mažųjų kamerų rinką buvo užkariavusios kelios stambios firmos. O štai Vokietijoje ir Anglijoje atsirado daug mažų  16 mm ir 8 mm kino kamerų gamintojų. Po karo Prancūzijoje irgi atsirado mažų kompanijų, kurios gamino 9,5 mm, 16 mm ir 8 mm modelius.

Japonijoje tokie modeliai buvo gaminami iki 1950- jų pabaigos. Kai atsirado S8 ir Single8, japonai tapo pagrindiniais gamintojais, nes sugebėjo sumažinti kainą ir gamino kameras masiškai.

Apie 1970-jų vidurį amerikietiški ir europietiški modeliai išnyko, kol jų gamyba nepersikėlė į pigios darbo jėgos šalis Azijoje. Apie 1980 m. vidurį atsirado vaizdo kameros, kurios išstūmė iš rinkos kino kameras. Tiesa, kompanijos Aaton, Arri ir Bolex tęsė kamerų profesionalams gamybą. Ilgiausiai išsilaikė S8 formato kompanijos BEAULIEU firmos kameros.

1968 m. inžinierius Jean-Pierre Beauviala kameros ARIFLEX pagrindu sukūrė savo kino kamerą, kuri atskirai filmavo ir įrašinėjo garsą, su galimybe vėliau juos sinchronizuoti. Kameras gamino firma ECLAIR, kuriai Beauviala sukonstravo S8 mm tokios sistemos kamerą „BEAULIEU MAR8 AUTOMATIC“.

Netrukus po to ECLAIR firma buvo parduota britų produseriui Harry Saltzman, pralobusiam iš serialo apie Džeimsą Bondą. Beauvialai naujas šeimininkas nepatiko,tad su amerikiečių kino dokumentalistais  Pennebaker, Leackok, Maysles brothers ir Barbara Kopple Grenoblyje, buvusioje kėdžių gamykloje, įkūrė savo kompaniją AÄTON. Taip 1973 m. gimė pirmoji „AÄTON 7 A“ 16 mm profesionali, lengva, ergonomiška, ant peties laikoma kino kamera, kuri turėjo laiko stabilizatorių, tad galėjo susinchronizuoti vaizdą su atskirai įrašomu garsu. Tačiau 1985 m. kompanija ARRI pareiškė teisinį ieškinį savo prancūziškam konkurentui, kaip jų kameros „ARRIFLEX BL“ plagiatui, tad firma bankrutavo. Vėliau firma pervadino savo kūrinį be taškų ant a į „AATON“ ir pagamino jau originalų 16 mm  ir S16 mm modelį „AATON XTR PROD“, o taip pat 16 mm modelį „Aaton A- minima“, sveriantį tik 2 kg su 60 m kino juosta. Abi kameros turėjo taimkodus (laiko stabilizatorius), tad buvo galima sinchronizuoti vaizdą  su garsu. Tokias kameras gamino tik firmos ARRI, BOLEX ir AATON.

Eiti prie įrankių juostos