Norėjau į mūsų liaudies sielą pažvelgti europinės kultūros patirtimi, į dabartinę meninio mąstymo dinamiką atsakyti šimtmečių subalansuota statika. Sutartinės – mūsų protėvių pasaulėjautos nuotrupos, kaip balti paukščiai, pasiruošę pakilti į erdves, tarytum lauktų ženklo, kad savo skrydžiu išgarsintų jose sukauptą didelę meno išmintį. Jos nebijo laiko. Jų nebaugino kilmingųjų luomų skonis. Valanda išmušė, ir archajiški sąskambiai pajudėjo naujam žygiui. Taip prasidėjo sutartinių atgimimas.
Povilas Mataitis
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus vienintelis Lietuvoje saugo unikalų, Lietuvių folkloro teatro rinkinį. Jame sukauptas turtingas visų šio teatro koncertinių programų ir spektaklių fotografijų, kostiumų projektų, afišų, programėlių, garso ir vaizdo įrašų, kino filmų fondas, papildytas ypač vertinga Povilo ir Dalios Mataičių dovana – pirmojo Lietuvių folkloro teatro spektaklio „Scenos vaizdeliai“ sceninių kostiumų kolekcija, kostiumų projektais, maketu, scenografijos detalėmis.
Virtualioje parodoje prisimename Lietuvių folkloro teatro kūrybinio kelio pradžią, kai 1967 metais Povilas Mataitis pirmasis Lietuvoje ėmėsi autentiškų sutartinių atkūrimo scenai ir taip inicijavo plataus domėjimosi folkloru sąjūdį. Sutartinės – tūkstantmetės lietuvių liaudies dainos. Jų dermės liudija seną kilmę, o ištobulinta polifoninė struktūra – labai aukštą to meto lietuvių liaudies muzikinę kultūrą. Jos pirmą kartą suskambo mūsų dainininkių balsais – ir tai buvo atradimas, kuris, po daugelio metų, įvertintas kaip UNESCO pasaulio paveldo dalis.
Parodoje pateikiamos Lietuvių folkloro teatro kūrėjų, aktorių, meno kritikų, rašytojų, tautinės kultūros tyrinėtojų mintys, išsakytos vertinimais, įspūdžiais, pagarba Lietuvių folkloro teatrui, puikiam kūriniui dviejų stiprių asmenybių, pasižyminčių valia, energija, žiniomis, patyrimu, neregėtu darbštumu, įsitikinimu, kad senosios Lietuvos liaudies kultūros ir modernaus žvilgsnio į ją sintezė gali duoti stulbinamų rezultatų, atgaivinančių tikėjimą savo tautos galiomis.
Nuoširdžiai tikėjau lietuvių kalbos, kultūros senumu ir savitumu, todėl domėjausi seniausiomis liaudies kūrybos ištakomis, neprarasdamas vilties, jog kada nors bus surastas arba kaip nors kitaip atkurtas mūsų tautinis epas. Sutartinės kaip tik ir buvo arčiausiai tuometinių ieškojimų.
Valstybiniame jaunimo teatre repetuoti su aktorėmis Birute Didžgalvyte, Idalija Krikščiūnaityte, Valerija Marcinkevičiūte-Karaliene, Vanda Marčinskaite, Apolonija Matkevičiūte ir Elvyra Žebertavičiūte pradėjau 1967 m. rugpjūtį. Į pirmąją repeticiją atėjau turėdamas visą būsimojo koncerto pogramą, kurią susidariau įdėmiai išnagrinėjęs liaudies muzikos rinkinius – Z. Slaviūno tritomį „Sutartinės“ ir S. Paliulio „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“. Mįsles, patarles, pasaką mano prašoma parinko aktorė B. Didžgalvytė. Pirmajame būsimojo Lietuvių folkloro teatro (tuomet – Lietuvių etnografinio ansamblio) koncerte, įvykusiame 1968 m. balandžio 13 d. buvo atlikti šie kūriniai:
Tututūtututis. Skudučių sutartinė. SPIM, Nr. 67.
Katinėli, oi dagu. Keturinė. ZSS, Nr. 154.
Kas tar taka par dvarelį?Trejinė atitariant. ZSS, muzika Nr. 457ª, žodžiai Nr. 457ᵇ.
Pasaka apie užą.
Siunta mani, čiūta. Trejinė su ketvirtuoju balsu, „pritūru“. ZSS, muzika Nr. 409, žodžiai Nr. 407.
Patarlės.
Ošei pati, martala, linėlius pasėjau. Trejinė keturiese. ZSS, Nr. 240.
Mįslės.
Unčių tupi trys pulkėliai. Trejinė. ZSS, muzika Nr. 11ª, žodžiai Nr. 13.
Skurdutė. Skudučių sutartinė. ZSS, Nr. 1537.
Ratilioj, lenkiau ratą. Kanklių sutartinė. ZSS, Nr. 1542
Išjoja joja, sodauto. Trejinė su dviem pritariniais. ZSS, Nr. 97.
Linėli, linėli. Trejinė. ZSS, Nr. 217.
Tėvulis kalni stovėjo. ZSS Nr.445.
Či važiuoja svočiute. Trejinė. ZSS, Nr. 980ª.
Paminrodyk, oželi. Keturinė. ZSS, Nr. 1386.
Augo putins su šermukšniu. Trejinė. ZSS, Nr. 640ª.
Išjoja, joja, sėdauto. Trejinė su „pritūru“. ZSS, muzika Nr. 1251, žodžiai Nr. 1239ᵇ.
Skudučiuojamas Tututūtututis ne tik skelbia koncerto pradžią, bet ir įveda klausytojus į savitą muzikos pasaulį, grindžiama disonansiniais balsų deriniais.
Dvi pirmosios dainuojamosios sutartinės įtvirtina ramų, laiko tėkmės nevaržomą, amžinybės dvelksmą. Įsiklausydami į šių giesmių monotoniją – mūsų liaudies muzikos savybę, kurią ypač vertino Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – mes tiesiog čiuopte užčiuopiame protėvių dvasios pusiausvyrą, vidinę harmoniją, drįsčiau sakyti, sakralų savosios egzistencijos suvokimą.
Dar akivaizdžiau, tačiau jau kita – maldos prasme, apeigiškumas nusakomas tokia sutartinės Kas tar taka par dvarelį giedotojos pastaba: „Ir ryta, kai saula teka, jų baruos gieda. Atsistoja, usideda pjautuvus ant kairia peties ir laika až kota insistvėrį. Gedodamas mislydava, kad saula duos radzojų: gerumų grūdų, pagadų, išdžiavinimų rugių. Gedodava žiūrėdamas un saulį: tik pradeda saula lįst iš debesia, ir jau gieda“.
Per baladinio tipo trejinę su „pritūru“ Siunta mani, čiūta pasitraukiame nuo sekundų paralelizmo, pereidami į konsonansiniais sąskambiais grindžiamą kanoną. Jame su liaudišku sąmoju apdainuojamas „šiurkštaus“ vėjo nupūstas mergelės vainikėlis.
Sutartinė Ošei pati, martala, linėlius pasėjau grindžiama gana „triukšmingu“ keturių martelių ginču, kuri geriau linelius pasėjo, nurovė, numynė, drobeles išaudė.
-
Sutartinės OŠEI PATI, MARTALA, LINĖLIUS PASĖJAU atlikėjos. Iš kairės: Vanda Marčinskaitė, Idalija Krikščiūnaitytė, Regina Kazlauskaitė, Birutė Didžgalvytė. Fot. Zacharijus Putilovas. LTMKM -
Sutartinės OŠEI PATI, MARTALA, LINĖLIUS PASĖJAU atlikėjos. Iš kairės: Vanda Marčinskaitė, Idalija Krikščiūnaitytė, Regina Kazlauskaitė, Birutė Didžgalvytė. Fot. Zacharijus Putilovas. LTMKM -
Sutartinės OŠEI PATI, MARTALA, LINĖLIUS PASĖJAU atlikėjos. Iš kairės: Vanda Marčinskaitė, Idalija Krikščiūnaitytė, Regina Kazlauskaitė, Birutė Didžgalvytė. Fot. Zacharijus Putilovas. LTMKM
Po jos skambanti skudučių sutartinė Skurdutė rami, santūri, grąžinanti į epinę rimtį.
Kanklių sutartinė Ratilioj, lenkiau ratą ir jos fone rečituojamas epinis tekstas Tėveli, tėveli, tuto, tuto klausytojus ruošia liaudies muzikos šedevrui – trejinei su dviem pritariniais Išjoja, joja, sodauto. Ši sutartinė savo menine įtaiga išlikdama Lietuvių folkloro teatro repertuare ir keliaudama po pasaulį, žavėjo ir stebino pačius išrankiausius ir rafinuočiausius įvairių šalių liaudies muzikos žinovus.
Po monumentaliosios Išjoja, joja, sodauto buvo pasirinkta linaraučio sutartinė Linėli, linėli vaikščiojamoji sutartinė palydima skudučiavimu. Vaikščiojant atliekama ir sutartinė Či važiuoja svočiute. Tai žemo registro, sodriai skambanti trejinė, kurioje apgiedama svarbi vestuvinių apeigų veikėja – svočiutė. Keturių atlikėjų giedama sutartinė pasakoja, kad vestuvių dalyviai ne tik iškilmingai skelbia apie jos atvykimą, bet ir pagarbiai ją sveikina, kviečia už stalo.
-
Sutartinės ČI VAŽIUOJA SVOČIUTE atlikėjos: Audronė Motiejūnaitė, Miglė Tarabildaitė, Gražina Rimšaitė, Aurelija Chmieliauskienė. Fot. Algimantas Mockus. LTMKM -
Sutartinės ČI VAŽIUOJA SVOČIUTE atlikėjos: Audronė Motiejūnaitė, Miglė Tarabildaitė, Gražina Rimšaitė, Aurelija Chmieliauskienė. Fot. Algimantas Mockus. LTMKM -
Sutartinės ČI VAŽIUOJA SVOČIUTE atlikėjos: Audronė Motiejūnaitė, Miglė Tarabildaitė, Gražina Rimšaitė, Aurelija Chmieliauskienė. Fot. Algimantas Mockus. LTMKM
Šokių sutartinę Paminrodyk, oželi pirmieji pradeda skudutininkai. Jiems griežiant giedotojos susigrupuoja poromis, poroje stovinčios susikabina už parankių, viena pora stoja prieš kitą ir, skudutininkams posmą baigus, pačios giedodamos pradeda šokį. Skudutininkai ir giedotojos sutartinę atlieka pakaitomis. Giedant ir šokant skudutininkai tyli. Skambant skudučių muzikai šokėjos improvizuoja rodydamos, kaip šoka „bajorai“, „girtuokliai“, „panytės“.
- Atgal
- Pirmyn
- Padidinti
Trijų šokių ciklą užbaigia sutartinė Augo putins su šermukšniu.Tai džiaugsmo giesmė pasitinkant tekančią saulę. Pats sutartinės priedainis Ei ryto, rytelio… nurodo vadinamojo ryto, arba rytelio papročio pavadinimą. Augo putins su šermukšniu yra griežto kanono, pačių pateikėjų vadinama „apskrita“ sutartinė.
Programą „Instrumentinės, šokamosios, dainuojamosios sutartinės“ vainikuoja valinga karo sutartinė Išjoja, joja, sėdauto. Programos pabaigoje tarsi pasiekiame mūsų norėtą tikslą – lyg per miglą, per šimtmečiais nugulusias laiko dulkes nugirstame lietuviškojo epo atgarsius.
Dar neturėdamas savo suburtos instrumentininkų grupės ir su Jaunimo teatro aktorėmis užsibrėžęs ruošti minėtą sutartinių programą, kreipiausi į Lietuvos valstybinės konservatorijos liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė “ vadovą Praną Tamošaitį, prašydamas parengti ir kanklėmis bei skudučiais atlikti mano parinktas autentiškas instrumentines sutartines, skudučiavimu palydėti kai kurias šokamąsiais. P. Tamošaitis sutiko ir paruošė.
1968 m. balandžio 13 d. – Didįjį Velykų Šeštadienį – Didžiojoje konservatorijos salėje įvyko dviejų dalių koncertas, kurio pirmoje dalyje skambėjo mano sudaryta programa „Instrumentinės, šokamosios, dainuojamosios sutartinės“, antroje dalyje P. Tamošaičio vadovaujamas ansamblis pagriežė savo įprastinį akademinių kompozitorių sukurtą repertuarą. Dainuojančios aktorės vilkėjo autentiškus dailininkės D. Mataitienės parinktus ir sukomplektuotus lietuvių liaudies drabužius pasiskolintus iš Lietuvos nacionalinio (tuomet – Istorijos ir etnografijos) muziejaus fondų. O „Sutartinės“ muzikantai vilkėjo stilizuotus kostiumus. Autentiškų sutartinių programa turėjo didžiulį pasisekimą.
- Atgal
- Pirmyn
- Padidinti
Jei manęs kas paklaustų, kada prasidėjo Tautos atgimimas, pasakyčiau, kad 1967 metais nuo Lietuvių etnografinio ansamblio įkūrimo Jaunimo teatre. Nepraleisdavau nei vieno jo koncerto.
Kompozitorius Feliksas Bajoras
Koncertas buvo neįprastas, pirmas ne tik konservatorijos salėje, bet ir apskritai respublikoje. Salės skliautais pritariant skudučiams skambėjo senovinės sutartinės – nuostabus lietuvių liaudies meninės kūrybos pavyzdys.
Žurnalistas Tomas Sviderskis
Netveriu džiaugsmu, kuris apėmė mane nuo pirmųjų koncerto akimirkų. Kažkada pati svajojau atgaivinti šias unikalias mūsų liaudies sutartines. Jų vertė – neįkainojama. Drįstu sakyti, jog vargu ar rastume Europos tautų liaudies mene tokių retų ir savitų muzikinės archaikos elementų. Klausytojus ypač sužavėjo sodriais balsais giedamos, iškilmingais judesiais šokamos sutartinės. Liaudies dainos atlikimas – tai labai savitas menas, kurio ne kiekvienas sugeba išmokti. Juk svarbu ne tik tiksliai pakartoti melodiją, bet ir įsiklausyti, įsijausti į per ilgus amžius išugdytą atlikimo specifiką, savitą žodžio traktavimą, akcentuotą ritmiką, garso spalvą.
Menotyros daktarė, profesorė Jadvyga Čiurlionytė
Tolesnę, ką tik gimusio Lietuvių etnografinio ansamblio veiklą teko koreguoti. Iš sutartinių giedotojų grupės išėjus E. Žebertavičiūtei ir V. Marcinkevičiūtei, į ją noriai įsitraukė aktorė Nijolė Gelžinytė, Jaunimo teatro pedagoginės dalies vedėja dirbti pradėjusi Veronika Janulevičiūtė, visą savo kūrybinės brandos metą Lietuvių folkloro teatrui vėliau atidavusi aktorė Regina Kazlauskaitė.
- Atgal
- Pirmyn
- Padidinti
Instrumentinei grupei ėmėsi vadovauti Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojas Valentinas Leimontas. Jo suburti studentai tvarkingai atvykdavo sutartu laiku. Nors instrumentinės grupės dalyvių kaita buvo namaža, tačiau V. Leimontas visada rasdavo išeitį. Vokalinei grupei pasipildžius naujomis giedotojomis, pasipildė ir koncerto programa.
Kiekvieno rimto darbo pagrindas yra IDĖJA, aiškiai apibrėžta, kompromisų nepripažįstanti idėja, kuri tampa gyvenimo tikslu. Pagarba tautos istorijai, nuostatos dėl etnografijos, folkloro autentikos grožio ir vertės buvo tie svertai, kurie vėrė perspektyvas naujam žvilgsniui ir keliui į tautos lobius. Ilgos įvairiapusės studijos atvėrė neįtikėtinai gražų pasaulį. Amžių tėkmės nugludinta originali valstietiškoji kultūra spindėjo kaip nepaprastas turtas. O kas toliau? Nagi – idėjos įgyvendinimas.
Dalia Mataitienė
-
Lietuvių folkloro teatro koncertas Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Fot. Vaidotas Grigas. LTMKM -
Lietuvių folkloro teatro koncertas Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Fot. Algimantas Mockus. LTMKM
1967–1970 metai. Išsamios studijos rengiant pirmuosius kostiumų projektus ir juos įgyvendinant. Ir ne tik drabužiai, bet ir papročiai, amžininkų prisiminimai, dainų, šokių, instrumentų ir jais atliekamos instrumentinės muzikos rinkimas. Atsivėrė neaprėpiamas darbo baras. Juk buvome pradininkai, viską reikėjo rasti ir spręsti patiems… Tuo metu aplink mus buvo tik standartizuotas požiūris į liaudies meną, kaip į kažką labai pagražintą, perdirbtą ir tik tokį priimtiną, tapusį savotišku kanonu.
Man, aišku, nepakako vien Vilniaus Istorijos ir etnografijos muziejaus fondų, kurie tuo metu buvo išblaškyti po kelis miesto kampelius. Važinėjau, kiek galėdama aprėpti, po įvairius Lietuvos miestų ir miestelių kraštotyros muziejus (tuo metu gal ir ne taip jie vadinti), susipažinau su turtinga Kauno M. K. Čiurlionio muziejaus kolekcija. Dėl akiračio praplėtimo ir aiškesnio užduoties suvokimo aplankiau kaimyninių šalių muziejus – Rygos, Talino, Lydos, Gardino, o vėlesnių studijų reikmėms nusibeldžiau į Leningradą, Seinus. O kiek įdomybių atradau mūsų bibliotekų retų spaudinių skyriuose, besidomėdama istoriografija, ikonografija. Tai, ką suradau, rašyta jau senaisiais laikais. Muziejuose buvo tik saugyklos, kuriose surinktos ir saugomos drabužių detalės, bet nė vieno kostiumo komplekto. Taigi prieš akis – ne tik etnografinės medžiagos kruopščios studijos, bet ir tos medžiagos apibendrinimas. O jau tik tada – projektų ruošimas ir jų įgyvendinimas.
- Atgal
- Pirmyn
- Padidinti
Po dviejų atkaklaus darbo metų pagaliau turėjome kostiumus. 1971 m. sausio mėnesį Filharmonijos didžiojoje scenoje įvyko premjera – dviejų dalių koncertinė programa. Pirmoje dalyje – instrumentinės, šokamosios, dainuojamosios sutartinės (1968 m. rodytos programos patobulintas variantas), antroje dalyje – XIX a. pabaigos- XX a. pradžios Lietuvos etnografinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Klaipėdos krašto) dainos, šokiai, instrumentinė muzika.
Po dviejų atkaklaus darbo metų pagaliau turėjome kostiumus. 1971 m. sausio mėnesį Filharmonijos didžiojoje scenoje įvyko premjera – dviejų dalių koncertinė programa. Pirmoje dalyje – instrumentinės, šokamosios, dainuojamosios sutartinės (1968 m. rodytos programos patobulintas variantas), antroje dalyje – XIX a. pabaigos- XX a. pradžios Lietuvos etnografinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Klaipėdos krašto) dainos, šokiai, instrumentinė muzika.
- Atgal
- Pirmyn
- Padidinti
Savo dainininkes aprengėme aukštaitiškais apdarais. Pasirėdę trijų rauktų sijonų eilute, lininėmis dvipalėmis prijuostėmis, išsiuvinėję baltos drobulės marškinius, su raštuotomis lininėmis kojinėmis, naginėlėmis, riešinėmis, tikro milo sermėgomis, galvas ryšėdamos sniego baltumo nuometais – kaip gulbės plaukėme į sceną, šokiruodamos ne vieną istorinių šaltinių nestudijavusį žiūrovą. Tikro liaudiško silueto, tikrų spalvų ir raštų apdarais, mūsų moterys „kaip kupetos“ daug kam atrodė dyvų dyvai.
- Atgal
- Pirmyn
- Padidinti
Žiūrovų susirinko pilna salė – visi laukė kažko netikėto, bet tokios staigmenos visgi nesitikėjo. Premjeroje dalyvavo ir kultūros ministras Lionginas Šepetys. Tai buvo ne toks jau dažnas atvejis. Premjera sukėlė didelį susidomėjimą. Publikos aplodismentų taip pat netrūko. Spaudoje pasirodė J. Čiurlionytės, V. Landsbergio, A.Vyšniauskaitė mintys, teigiančios mūsų darbo vertę. Bet buvo ir kitaip manančių. Negalėjo patikėti niekuo – nei sutartinėmis, nei autentišku dainavimo būdu. O rūbai? Patys autentiškiausi, patys tikriausi rūbai visų nematyti ir todėl, aišku, kėlė sąmyšį. Vien nuometas, kuriuo pirmą kartą pasipuošėme scenoje, kai kam kėlė pasipiktinimą: esą, kaip galima subjauroti tokias gražias moteris (tai vieno kolegos man išsakytas priekaištas). O nuometas savo originalumu prilygsta sutartinėms. Tai ypač vertingas istorinis paveldas, bylojantis apie tautos istorijos gelmę… Tik aukštos kultūros specialistai suprato vertę ir tiesė kelią tolimesniems darbams.
Kaip ypatingą dailininkės nuopelną reikia pažymėti, kad visų ansamblio dalyvių drabužiai labai individualizuoti: juose nesikartoja nei medžiagos raštas, nei spalvų deriniai, nei papuošimo ornamentas. Dailininkė kruopščiai išstudijavo Lietuvoje esančius fondus, ikonografinę medžiagą, literatūrą, dėl kiekvienos detalės konsultavosi su etnografais. Ir taip ji parengė per 50 įvairių Lietuvos etnografinių sričių vyriškų ir moteriškų komplektų piešinių. Pati dailininkė prižiūrėjo audimą, surado apdailos detalių. D. Mataitienė įrodė, kad etnografinis kostiumas gali būti ne vien muziejų eksponatas, bet ir koncertinis apdaras, padedąs geriau suvokti folkloro esmę. Galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje gimė nauja meno šaka – kostiumų dailė.
Lietuvos etnografė, habilituotoji mokslų daktarė, profesorė Angelė Vyšniauskaitė
Ansamblyje man didelį įspūdį padarė dailininkės darbas. Šalia gilaus liaudiškumo, D. Mataitienė parodė retą meninę kultūrą, didelį išradingumą, surasdama turtingų formų, faktūrų ir spalvų derinį.
Antanas Gudaitis, Vilniaus dailės instituto profesorius
Nėra su kuo palyginti. Autentiška, unikalu. Po šio teatro spektaklių net kalbėtis kurį laiką nesinorėdavo – širdyje būdavo gera, pilna. Brolybė, meilė, vienovė su žeme ir žmonėmis, čia gyvenusiais ir gyvenančiais… Norėjosi kuo ilgiau išsaugoti šį jausmą, neišlaistyti jo. Atrodė, lyg visa tai esi matęs, girdėjęs, o gal sapnavęs. Tarsi tie žmonės scenoje būtų sūpavę lopšį su liaudies daina, muzika, kalba, drabužiais, papuošalais… Iš to lopšio visi išlipome ir, žiūrėdami vieną ar kitą Folkloro teatro spektaklį, tarytum dalyvavome praėjusių amžių bendruomenės dvasios kūryboje, papročių, ritualų, apeigų sakralizacijoje, tautinio tapatumo ugdyme.
Justinas Marcinkevičius, poetas, dramaturgas
Pagaliau susilaukėme gyvo mūsų praeities liaudies meno atkūrimo. Išvydome jį ne knygose, ne užrašytą natomis, išgirdome ne stilizuotai atliekamą išprususį chorą – suskambo jis tarsi gyvas dėka mažo būrelio entuziastų, vadovaujamų Povilo Mataičio.[…] Visapusiškai atskleisti senojo mūsų liaudies meno esmę, atkurti sutartinių dainavimo ir choreografijos specifiką yra nelengva. Tačiau mažas P. Mataičio suburtas kolektyvas įrodė, kad didelė meilė ir pasiryžimas suranda kelius įgyvendinti net ir sunkų sumanymą.
Jadvyga Čiurlionytė, etnomuzikologė, menotyros daktarė, profesorė
Lietuvių ansamblis atskleidė man visai naują muzikos pasaulį, labai savitą, nepakartojamai žavų. Ir lietuvių liaudies muzika, ir jos atlikimas padarė neišdildomą įspūdį.
Auric Georges, prancūzų kompozitorius
Įeiname į klojimą. Tamsu. Kažkas uždega šviesą. Akimirka laukimo, ir štai iš dešinės pusės viena paskui kitą į sceną sueina moterys. Jos išsidėsto pusračiu… Ir staiga pasigirsta melodija… Vieni paskui kitą bėga žodžiai pusračiu, kaip stovi moterys. Nesuprantama kalba, nesuprantamas atlikimas, nesuvokiama melodija. Suvoki tiktai viena: nuotaiką – vienintelę, nepakartojamą. Mes klausomės absoliučiai įsitikinę, kad išgirsti tą galima tiktai čia, šitoje kalvotoje žemėje, tikrai čia ir po šiuo dangumi, pilnu tamsiai mėlynų debesų, kurie amžiais keliauja nuo netolimos Baltijos jūros vis tuo pačiu dangaus keliu į pietryčius. Ką galima įspėti tokiame rečitatyve? Kažkokias žinias, gandus, visad nerimastingus, kažkokias nutrauktas replikas… Mes žinome nedidelių tautų, gyvenusių šiuose kraštuose, likimus – viena jų žuvo XIII amžiuje, kitos išmirė ligi XVIII amžiaus, ir tos moterys yra vienintelis jų priminimas. Įsiklausau į tą melodiją, sujaudintas jos tylumo. Žodžiai bėga nuo vienos moters pas kitą, ir man atrodo, kad aš pradedu kai ką suprasti. Juk tai metafizinis zondas, paleistas į labai tolimą praeitį, hipotezė apie liaudies dainų atsiradimą ir vyraujantį moters vaidmenį.
Jerzy Putrament, lenkų rašytojas
Kiek daug savitumo ir jėgos toje ragų ir vamzdelių muzikoje, archaiškose sutartinių melodijose. Kaip nuoširdžiai ir skoningai jas atliko lietuvių ansamblis. Jų pasirodymas mane tiesiog sujaudino.
Aram Chačaturian, armėnų kompozitorius, dirigentas
Lietuvių folkloro teatras… Tokio nei prieškario nepriklausomoje valstybėje, nei dabartinėje laisvoje Lietuvoje nebuvo ir, ko gero, nebus. Jis galėjo atsirasti (kaip paradoksalu!) tik sovietinėje, okupuotoje Lietuvoje kaip pasipriešinimo simbolis, kaip laisvės ir nepriklausomybės šauklys, kaip lietuvybės sargas. Tai – Mataičio (dar vadinamas Mataičių), arba Klojimo teatras Rumšiškėse – tiek vardų skyrė jį pamilę žiūrovai, vieningai sutardami, kad jis – unikalus. Dalia ir Povilas Mataičiai, mano nuomone, yra lygiaverčiai šio teatro kūrėjai, steigėjai, puoselėtojai ir atminimo sargybiniai po to, kai galingesnės už juos jėgos jį sunaikino. Intensyvus teatro gyvenimas truko dvidešimtmetį (1968–1991) ir dar šiek tiek ilgiau. Kaip gaila, kad, taip sunkiai įkurtas okupacinio režimo sąlygomis, jis buvo brutaliai uždarytas nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo pradžioje.
Aldona Žemaitytė, žurnalistė
-
Sutartinių atlikėjos su Lietuvių folkloro teatro vadovais. Iš kairės: Regina Kazlauskaitė, Janina Armonaitė, Povilas Mataitis, Vilma Kurpytė, Emilija Šiurkienė, Dalia Mataitienė. Fot. Vaidotas Grigas. LTMKM
Dažnai nepakankamai vertiname ir domimės savo pirmaisiais darbais, manydami, kad tai tik pradiniai, epizodiniai bandymai. Dabar, kai iš laiko perspektyvos labiau įsigilinu į programos „Instrumentinės, šokamosios, dainuojamosios sutartinės“ struktūrą ir dvasią, matau, jog jau tada joje buvo užprogramuotas visas Lietuvių folkloro teatro kūrybos kelias. Būtent tokio, o ne kitokio teatro kelias, kurį labai taikliai yra apibūdinęs Krescencijus Stoškus, pavadindamas jį „teatru, sakralizavusiu istorinę ir paprotinę tradiciją“.
Ši sutartinių programa, vėliau naudota kaip koncerto pirmoji dalis, nuolat papildoma ir atnaujinama, tačiau sruktūriniai jos pagrindai išliko visam laikui.
Lietuvių folkloro teatro pagrindiniai veiklos faktai
1968 04 13 Teatras savo gyvavimą pradėjo unikaliomis sutartinėmis.
1967–1968 Istoriografijos, ikonografijos ir etnografijos studijos rengiant pirmuosius kostiumų projektus. 1968–1970 Realizuojami pirmieji kostiumų projektai.
1971 Dviejų dalių koncertinės programos premjera Vilniaus filharmonijoje (sutartinės ir XIX a. pab. – XX a. pr. folkloras).
1971 Dalyvauja VII tarptautiniame muzikos kongrese (ISM) Maskvoje.
1974 Dalyvauja Tarptautiniame liaudies muzikos festivalyje Kaustinene (Suomija).
1974 Suteiktas Liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro statusas. Prasideda koncertiniai vasaros sezonai gražioje muziejaus aplinkoje, žalioje vejoje. Teatras nuolat gastroliuoja po Lietuvą.
1977 Koncerto-spektaklio „Baudžiavos amžininkų pasakojimai, dainos, žaidimai iš įvairių Lietuvos vietovių“ premjera. Vaidinta autentiškų baudžiavos laikų klėtelės fone Rumšiškėse.
1974–1978 Klojimo statyba Rumšiškėse. Pasirengimas būsimiems teatro spektakliams klojimo erdvėje. 1978 Premjera „Scenos vaizdeliai“ naujame klojimo pastate. Įteisintas Lietuvių folkloro teatro vardas. 1979 Gastrolės Gruzijoje.
1979 Gastrolės Lenkijoje, festivalyje „Cepelia“.
1981 Dalyvauja festivalyje „Kijevo pavasaris“.
1982 Premjera „Lietuvių gaidos“.
1982 Dalyvauja festivaliuose „Baltarusijos muzikos ruduo“ ir „Maskvos žvaigždės“.
1983 Gastrolės Vokietijoje, Tiuringijoje.
1984 Koncertas Sibiro platybėse.
1985 Premjera „Mano kanklės paauksuotos“ (Skriaudžių kaimo ir jo apylinkių folkloro apybraiža). Autentišką medžiagą surinko ir dramaturgiją parengė Povilas Mataitis.
1986–1987 Premjera „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“. Mitologinių sakmių naktinis lauko vaidinimas. Povilo Mataičio dramaturgija.
1987 Teatro gastrolės Indijoje.
1987 Gastrolės Švedijoje, Tarptautiniame liaudies muzikos festivalyje Karlshamne.
1987 Gastrolės Armėnijoje, Azerbaidžane, Bulgarijoje.
1988 Trečiasis lietuvių dramaturgijos festivalis Šiauliuose. Dalyvauta su spektakliu „Mano kanklės paauksuotos“.
1988 Gastrolės Danijoje.
1989 Premjera „Apgiedokime Prūsijos žūtį“. Gedulo Mišios baltų karžygiams atminti.
1989 Gastrolės Australijoje, Naujojoje Zelandijoje.
1990 Festivalis „Marcišor“ Moldavijoje.
1990 Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvių folkloro teatras neteko valstybės paramos. Didelėmis P. Mataičio pastangomis teatras išsilaikė ir dirbo „pogrindžio sąlygomis“, nuo kurių ir pradėjo.
1992 Premjera „Didžiam kiematyj“ – Mažosios Lietuvos sakmių, legendų, apeigų pynė.
1994 Premjeros „Purvynai rūdynai“, „Ko palinko žilvičiai prie kelio“.
1997 Premjera „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“. Apeiginiai bylojimai apie Juozo Lukšos-Daumanto ir visos Lietuvos partizanų laisvės kovas.
1997–2003 Su spektakliu „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ apkeliauta daugelis Lietuvos miestų, miestelių – vaidinta bažnyčiose, kultūros namų ir teatrų scenose.
1998 Valdovų rūmų požemių erdvėje paminėtas teatro 30-metis.
2003 Vilniaus rotušėje paminėtas teatro 35-metis.
Sutartinės yra archajiškas aukštaičių dainavimo stilius. Dar vadinamos sutarinėmis, sutarytėmis, sektinėmis, saugėmis, apskritosiomis, paleistinėmis, kapotinėmis, čiūtelėmis, giesmėmis. Sutartinės yra vieni seniausių dviejų – trijų balsų polifonijos pavyzdžiai. Joms būdingi 3 pagrindiniai senovinės polifonijos principai: heterofonija, paralelizmas, kanonas ir imitacija. Seniausių užuominų apie sutartines randama XVI a. rašytiniuose šaltiniuose. Sutartinės iš kitų stilių išsiskiria aiškia sinkopuota ritmika, sekundiniu derinimu.
Skiriamos vokalinės (giedamos, giedamos ir šokamos), vokalinės instrumentinės ir instrumentinės sutartinės. Sutartines giedojo ir šoko moterys, griežė vyrai (moterys kartais skudučiuodavo). Pagal funkciją ir tematiką vokalinės sutartinės yra įvairių žanrinių grupių: darbo (užrašyta daugiausia), kalendorinių apeigų, vestuvinės, karinės istorinės, šeimos, apie gamtą.Pagal atlikėjų skaičių ir polifonijos rūšį skiriamos trys pagrindinės sutartinių grupės: dvejinės, trejinės ir keturinės. Kiekviena jų turi daug atmainų – aptinkama net 40 skirtingų sutartinių atlikimo būdų.
Vokalinės sutartinės:
Dvejinės sutartinės atliekamos dviejų dainininkų arba jų grupių. Abu balsai vienu metu dainuoja skirtingas melodijas, tačiau dažniausiai tais pačiais žodžiais. Tarp melodijų atsiranda gausybė sekundos intervalo sąskambių.
Trejinės yra populiariausios iš sutartinių. Trejinę dainuoja trys chorai ar trys instrumentai. Po pirmojo balso tarytum pavėlavęs įsijungia antrasis balsas, dar vėliau – trečiasis. Įsiterpus trečiajam, pirmasis vieną dainos dalį tyli. Taip daro ir savo posmelį padainavę antrasis bei trečiasis dainininkas. Taigi, nors dainuoja trise (arba trimis grupėmis), vienu metu skamba tik du balsai. Sudėtingiausia trejinių atmaina – trejinės atitartinės su 1 arba su 2 pritariniais. 2 arba 3 balsai kanonu gieda prasminį tekstą, o laisvieji balsai įstoja su atitariamaisiais garsažodžiais arba posmais.
Keturinės sutartinės labai panašios į dvejines, skirtumas tik toks, kad jas dainuoja keturiese – dvi poros arba dvi grupės. Posmelį padainavus vienai balsų porai, jį tais pačiais žodžiais pakartoja kita balsų pora. Vienai porai dainuojant, kita tyli. Įdomu, kad abu kiekvienos poros dainininkai dainuoja skirtingus žodžius.
Šokių ir žaidimų sutartinės. Šokių ir žaidimų sutartinės skiriamos į vaikščiojamąsias (būdingi vaikščiojimo priešpriešiais, ratu, paprastieji ir trepsimieji žingsniai), suktines (vyrauja apsisukimo judesiai), dramines (judesiais imituojamas poetinio teksto turinys). Jos šokamos 4, 3, 2, kartais grupės šokėjų. Kai šoka 4 šokėjos trejines ir keturines sutartines, 1 pora gieda ir šoka, kita, pakaitomis kryžiuojantis šokėjoms, ilsisi.
Instrumentinės sutartinės. Instrumentinės sutartinės griežiamos pavienių instrumentų (pirminės penkiastygės kanklės) arba vienarūšių instrumentų ansamblių (5 ragų pūtikai, 2–6 skudutininkai). Žinomi 3 skudučiavimo būdai – tiesioginis, po 2 kartus ir atverstinis bei 2 pūtimo ragais būdai – tiesioginis ir po 2 kartus.
Vokalinės instrumentinės sutartinės buvo griežiamos dviese (skudučiais, daudytėmis, lamzdeliais), manoma, pakaitomis su giedojimu. Daudytes pūsdavo stovėdami, o skudučius ir ragus – dažnai ir eidami, žygiuodami.
XX a. viduryje sutartinių grupinio giedojimo tradicija kaimuose nutrūko. Tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje ją prisikėlė naujam, kokybiškai kitokiam gyvenimui Lietuvių folkloro teatras vadovaujamas Dalios ir Povilo Mataičių, kuris įvairiomis formomis tęsiasi iki šiolei. Įvairių folkloro ansamblių ir atskirų grupių atliekamas sutartines girdime ne tik folkloro, bet ir šiuolaikinės muzikos koncertuose, festivaliuose.
2010 m. lapkričio 16 d. sutartinės įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai reikšmingas išskirtinės lietuvių sutartinių tradicijos tarptautinis įvertinimas, skatinantis mus didžiuotis ir puoselėti savo kultūrinę tapatybę.
Tekste panaudotos citatos iš knygų: Povilas Mataitis. LIETUVIŲ FOLKLORO TEATRAS. TAUTOS ATGAIVA IR JOS KŪRYBINIŲ GALIŲ SKLAIDA. Vilnius / 2020. Lietuvos nacionalinis muziejus. MATAIČIŲ TEATRAS. Vilnius / 2017.
Parodoje panaudotos sutartinės iš vinilinės plokštelės SENOJI LIETUVIŲ LIAUDIES MUZIKA, įrašytos 1971 m. Atlieka Lietuvių folkloro teatras, įrašo metu vadinęsis Lietuvių etnografiniu ansambliu. Teatro vadovas Povilas Mataitis.
