Nukopijuota
MSTISLAVO DOBUŽINSKIO KELIONIŲ VADOVAS PO EUROPĄ. PRANCŪZIJA

Aplankęs Veneciją, Mstislavas Dobužinskis 1901 m. pirmą kartą atvyko į Paryžių, kurio šurmulys, muziejai, kiekviename žingsnyje matomi meno ir istorijos paminklai, o taip pat galimybė susipažinti su naujojo meno – impresionizmo – šedevrais jam paliko neišdildomą įspūdį. Paryžius tapo jo mylimu miestu. Nuo 1906 m., kai dalyvavo Paryžiaus Rudens salone (pranc. Salon d’automne), Prancūzijos sostinėje jis lankydavosi beveik kasmet. Dailininkas ne tik susipažino su šalimi – jam patiko jos gyventojai, pats puikiai mokėjo prancūzų kalbą. 1913 m., rinkdamas medžiagą Maskvos dailės teatre statomai Friedricho Schillerio tragedijai „Klasta ir meilė“, Dobužinskis lankėsi Paryžiuje ir Burone-Marlote. 1914-aisiais kūrė scenografiją Sergejaus Diagilevo „Rusų baleto“ (pranc. „Saisons Russes“) spektakliams: scenovaizdį ir kostiumus baletui „Midas“ pagal Maksimiliano Šteinbergo muziką; scenovaizdį pagal Roberto Schumanno muziką pastatytam baletui „Drugeliai“ (pranc. „Papillons“), kurio kostiumų dailininku buvo Levas Bakstas. 1923, 1926 ir 1927 m. dalyvavo Paryžiaus Rudens salonuose. 1929 m. Eugène’o Drueto galerijoje surengė savo personalinę parodą. Dobužinskis dalyvavo Paryžiuje vykusiose „Meno pasaulio“ draugijos ir grupinėse rusų dailininkų parodose MM. Bernheim-Jeune (1927), S. Lesnick (1928), Quatre-Chemins (1928), Girchman (Hirschman, 1929, 1930) ir La Renaissance (1932) galerijose, Tarptautinio šokio archyvo organizuotoje parodoje „Šokis tapyboje“ (pranc. „La Danse dans la Peinture“, 1934) ir Dekoratyvinio meno muziejuje vykusioje parodoje „Diagilevo rusų baletai. 1909–1929“ (pranc. „Ballets russes de Diaghilew, 1909 a 1929“; 1939). 1926–1929 m. apipavidalino šešis vienaveiksmius Nikitos Balijevo teatro-kabareto „Šikšnosparnis“ (pranc. „La Chauve-Souris“) spektaklius. Gyvendamas Prancūzijoje daug piešė vietose, kuriose lankėsi vienas arba su šeima: Belvju (Medone), Versalyje, Mant la Žoli, ir, žinoma, Paryžiuje. Kūrė grafiką, knygų iliustracijas, peizažus, interjerus. 1926–1928 m. dėstė privačioje Nikolajaus Globos įkurtoje Dekoratyvaus meno mokykloje, 1927–1928 m. buvo atidaręs savo dailės studiją (tiesa, ji gyvavo vos pusmetį), 1928–1929 m. dėstė privačioje Tatjanos Tolstajos-Suchotinos dailės akademijoje. 1928 m. apipavidalino Nikolajaus Jevreinovo ir Henri Étiévanto režisuotą kino filmą „Vaisingumas“ (pranc. „Fécondité“, 1929) pagal Émile’o Zola romaną Žemė. 1929 m. Dobužinskis padėjo surengti ir apipavidalino pirmąją Rusijos porceliano parodą Nacionaliniame keramikos muziejuje Sevre. 1937 m. Paryžiuje Aleksandrui Puškinui skirtoje parodoje skaitė paskaitą „A. S. Puškino piešiniai“. Tais pačiais metais dirbo kine – sukūrė kostiumus Fiodoro Ocepo filmui „Pikų dama“ (pranc. „La Dame de Pique“), kuriame vaidino Pierre’as Blancharas, Marguerite Moreno ir Madeleine Ozeray. 1947–1948 m. ir 1952–1954 m. gyveno Paryžiuje, jame lankėsi 1955 ir 1956 metais. Prancūzija tapo Mstislavo Dobužinskio amžinojo poilsio vieta – 1957 m. lapkričio 20 d. Niujorke miręs dailininkas buvo palaidotas Paryžiaus priemiestyje Sent Ženevjev de Bua (pranc. Sainte-Geneviève-des-Bois) esančiose rusų ortodoksų kapinėse.

1901 m. balandžio 25 d. tėvui adresuotame laiške iš Paryžiaus Dobužinskis rašė: 

„Brangus mano tėti, 

Vis dar negaliu apsiprasti su mintimi, kad esu Paryžiuje. Pačiame Paryžiuje, Europos širdyje, Žemės bamboje tam tikru mastu. Eini tiltu per Seną, tolumoje sušmėžuoja Notre-Dame bokštai – ir čia tau topteli: tai gi tu Paryžiuje. Sėdžiu ant konkės [arklinis tramvajus – arklių traukiamas vagonėlis ant bėgių, vert. past.] imperialo [dvigubas suolas ant konkės stogo, vert. past.] ir nespėju ryti visko, kas pralekia pro akis, – juk čia, rodos, kiekvienas akmuo galėtų būti padėtas į muziejų. Galima ir neprisiminti begalės istorinių faktų, tačiau istorijos luobelė, paauksavimas, kuriuo padengta viskas, kas yra priešais mane, – juk taip visuomet žavi. Tik pagalvok, kiek didingų darbų, kiek žmonių ir minčių gimė čia, ir negali likti abejingu nei prieš varpinę, iš kurios buvo duotas ženklas Baltramiejaus nakties metu, nei prieš Deputatų rūmus […] su varpais ir milžiniškais laiptais, kur vos ne Konventas posėdžiavo. Aš tiesiog sužavėtas Paryžiaus, šio siaubingo šurmulio, neapčiuopiamos elegancijos visame kame, vos ne kiekviename žinginyje priešais tave atsiveriančių nuostabių vaizdų.

Dabar visi bulvarai [skendi] žalumoje, žydi kaštonai. Buvau dviejuose soduose – Liuksemburgo ir Tiuilri, plačios alėjos, erdvių plotų viduryje baseinai, kuriuose vaikai plukdo žaislinius laivelius, paminklai tarp medžių…“

Man dabar sunku prisiminti tuometinius, pačius pirmuosius, įspūdžius iš Paryžiaus. Tiek kartų aš vėliau jame buvau ir ilgokai gyvenau, tad juos užgožė vėlesni pajūčiai. Bet prisimenu, kas pirmiausia mane pritrenkė – neįtikėtinas jo dydis ir bendra paryžietiškų statinių pilka spalva (tik vėliau aš supratau visą šios „pilkumos“ tapybišką žavesį ir prabangą). Aš skęsdavau ir pasiklysdavau visai vienas atsidūręs šitame gigantiškame Paryžiuje, ir tuo pat metu visai nebuvo baugu, priešingai, miela ir jauku – mane supo kažkoks žavus ir svetingas švelnumas, tarsi Paryžiuje man viskas šypsotųsi, be to, aplinkui, kiekviename žingsnyje, buvo neįprastai įdomu; net keista sakyti, netrukus pajutau, kad tikrai čia kažkada buvau, ir miestas ėmė atrodyti beveik savas ir artimas.

Tik tuomet, kai – žymiai vėliau – pažinau kolosalų, rimtą ir vyrišką Londoną bei didingą, brangią Romą, aš galėjau sau išaiškinti, kuo unikalus Paryžius ir, tuo pačiu, koks moteriškas jo genius loci [lot. vietovės dvasia]. Ne veltui Paryžius – Liutecija: Ji.

Pagal kažkurio iš [Antono] Ažbé man duotą adresą susiradau vieną rusų dailininką, kuris mane apgyvendino sename viešbutyje rue de l’Arbalete ir rue Berthollet kampe, Panteono apylinkėse. Mano kambaryje buvo senamadiškas alkovas su užuolaidomis (kas man patiko, kaip kažkas balzakiška), o ant langų – žaliuzės. Ryte mane žadino juokingas garsonas [pranc. garçon – berniukas; restorano, kavinės oficiantas, padavėjas; viešbučio pasiuntinys, vert. past.]; artimiausioje kavinėje gėriau kavą iš didžiulio puodelio, panašaus į mūsų „skalavimo dubenį“, ir puldavau į Paryžiaus gelmes – kiekvieną dieną naujų atradimų.

Pirmą kartą vykdamas į Paryžių, iš anksto išstudijavau jo planą ir jau „nujaučiau“ jį pagal [Émile’į] Zola ir [Guy de] Maupassantą. Ir tuometinis Paryžius iš tiesų dar buvo Maupassanto ir Zola Paryžiumi – su fiakrais, omnibusais, gatvės šūksniais, kažkokiais nepažintais kvapais, raudonkelniais kareiviais, minia su cilindrais ir kanotjė [skrybėlė, paprastai šiaudinė, labai žemo cilindro formos viršumi, vert. past.]. Didžiuosiuose bulvaruose [pranc. Grands Boulevards, vert. past.] (tuo metu tai buvo pati madingiausia vieta) galėjau matyti puošnius damų tualetus, tuometinės mados dernier cris [liet. paskutinis klyksmas] (didelės skrybėlės, ilgos suknelės, nėriniuoti vasariniai skėčiai – [Henri de] Toulouse-Lautrecas!). Man jau tuomet, pirmą kartą Paryžiuje, patikdavo atsisėsti prie kokios nors kavinės staliuko ir tiesiog spoksoti į praeivius (ir vėliau tai tebebuvo vienu iš didžiausių mano malonumų) – paryžietiška gatvė visada tokia įtraukianti ir tokia neįprastai vaizdinga, o iš senųjų jaukių Lotynų kvartalo gatvelių net nesinorėtų išeiti – aš žiūrėjau išplėtęs akis ir nuoširdžiai svaigau nuo Paryžiaus.

Aš vykdžiau visus vertingus [Igorio] Grabario nurodymus, greitai orientavausi, pabuvojau visur, kur tik galima buvo suspėti, taip, kaip tai dariau Venecijoje, ir nuo ko reikėjo pradėti, pamačiau visus pagrindinius dalykus – kopiau į Notre-Dame bokštus prie chimerų, pakilau į pačią Eifelio bokšto, dar visai „jauno“ – dvylikamečio, – viršūnę, leidausi į Panteono kriptas, pastovėjau Invalides prie Napoleono kapo, apžiūrėjau visas [Pierre’o] Puviso [de Chavanneso] freskas – ir Sorbonoje, ir Panteone, – beveik kiekvieną dieną ėjau arba į Luvrą, arba į Kliuni. Luvre mane labiau nustebino ne tiek „Mona Liza“, kiek Leonardo [da Vinci] „Madona grotoje“ ir taip pat jo „Jonas Krikštytojas“. Kadangi turėjau labai mažai laiko, imlumas ypatingai paaštrėjo ir daug tuo metu pamatytų dalykų visam laikui liko atmintyje.

Taip pat nuvažiavau į Versalį, kur praleidau pusdienį, pirmą kartą stebėjausi dievišku vaizdu nuo rūmų terasos į sodų perspektyvą. Tuo metu Paryžiaus nepiešiau – dar neturėjau vėlesnio įpročio keliaujant nesiskirti su albumu.

[…]

Per šias kelias laimingas dienas aš iš tikrųjų „apsišviečiau“: po Miuncheno į mane padvelkė visai kita meno dvasia – tai buvo impresionistai, man naujas apreiškimas. Važiavau į Paryžių jau pakankamai pasirengęs, kad juos pamatyčiau – ir reprodukcijos žurnaluose, ir tik ką perskaitytas [Richardas] Mutheris, kuris ypatingai įdomiai rašė apie šiuos dailininkus; daug ką man atskleidė Zola savo L’OEuvre (pagal romaną aš taip aiškiai įsivaizdavau Žako (Cézanne’o) tapybą, kad, rodės, jaučiau aliejinių dažų kvapą!) [Zola romano Kūryba veikėjo, kurio prototipais buvo dailininkai-impresionistai Claude’as Monet, Édouardas Manet ir Paulis Cézanne’as, vardas yra Klodas Lantjė, vert. past.]. Bet Paryžiuje, kai pamačiau originalius [Édouardo] Manet, [Claude’o] Monet, [Pierre’o-Auguste’o] Renoiro ir [Edgaro] Degas darbus, mane jie visiškai pribloškė. Man labai pasisekė: [Paulio] Durand-Ruelio parduotuvėje, į kurią mane nukreipė Grabaris, man noriai parodė daugybę būtent šių dailininkų – pačius pirmarūšius paveikslus, ir aš juos galėjau apžiūrėti, netgi paimti į rankas, – visiškai išskirtinis malonumas!

Kažkokiu būdu aš netgi patekau į nuosavą Durand-Ruelio butą ir miegamajame mačiau įžymųjį Renoiro mergaitės portretą!

Čia aš pirmą kartą pajutau kažkokį šių įstabių meistrų jaudinančios ir, kaip man atrodė, kupinos jausmo technikos „brangakmeniškumą“, o kampuoti judesiai ir netikėtos pozos, nepaprastai taikliai pagautos Degas, atrodė labai reti ir susižavėjimą iššaukiantys „atradimai“. Jis nuo šiol amžiams tapo vienu iš mano „dievų“.

Dabar, po Paryžiaus, visas Miuncheno (ir vokiškas apskritai) šiuolaikinis menas man atrodė sunkus, tolimas, ir tik tai, ką mums duodavo [Simonas] Hollósy, buvo gyva ir gaivu – tik dabar galėjau tai visiškai suvokti. O kaip gi aš norėčiau mokytis ir dirbti Paryžiuje, kvėpuoti jo oru ir gyventi tarp viso to pirmą kartą pažinto grožio. 

Iš skyriaus „Išvyka į Veneciją ir Paryžių“ [„Поездка в Венецию и в Париж“]. 

М. В. Добужинский. Воспоминания / подготовил Г. И. Чугунов, Мocква: Наука, 1987, p. 167–168.

Umberto Giordano.
ANDRĖ ŠENJĖ.
Valstybės teatras.
Premjera: 1930 m. rugsėjo 21 d.
Dirigentas Mykolas Bukša,
režisierius Teofanas Pavlovskis,
dailininkas Mstislavas Dobužinskis,
baletmeisteris Georgijus Kiakštas,
choro vadovas Julius Štarka,
režisieriaus padėjėjas Juozas Stumbras
Spektaklio scena. II veiksmas

Veristinės operos, kurios libretą įkvėpė prancūzų poeto André Marie Chéniero (1762–1794) gyvenimo istorija, veiksmas vyksta 1789–1794 m. Paryžiuje ir jo apylinkėse. Tai pasakojimas apie Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu vykstančią meilės dramą, kurios nelaimingą baigtį sąlygoja nepalankiai susiklosčiusios istorinės aplinkybės. Stilingi ir teatrališki Mstislavo Dobužinskio scenovaizdžiai dvelkia revoliucijos dvasia. Neperkraudamas scenos dailininkas keliais pasirinktais motyvais įprasmino laikotarpį ir jo herojus draskančias jėgas – antrojo veiksmo scenovaizdžio kairėje matomas paminklas nužudytam revoliucijos lyderiui Jeanui-Pauliui Maratui (1743–1793), dešinėje – ant aukšto postamento skulptoriaus Antoine’o Coysevox (1640–1720) skulptūra „Karaliaus šlovė jojanti Pegasu“, stovinti prie įėjimo į Tiuilri sodus – ne tik parodo veiksmo vietą, bet ir vienoje scenoje įprasmina absoliutinės monarchijos ir revoliucijos priešpriešą.

Marga prieštaringo laikotarpio mada atsispindi dailininko sukurtuose kostiumuose – paprasti revoliucionierių apdarai, elegantiški angliškosios (pranc. à l’anglaise) mados pavyzdžiai ir ekstravagantiška antirevoliucinių grupių – „auksinio“ jaunimo (pranc. la jeunesse dorée) – atstovų muscadines, incroyables (liet. neįtikėtinųjų) ir jų žaviųjų damų, pasivadinusių merveilleuses (liet. nuostabiosiomis) apranga, k  uria apsirengę aktoriai scenoje atrodė lyg nužengę iš to laikmečio graviūrų.

Gustave’as Charpentier.
LUIZA.
Valstybės teatras.
Premjera: 1932 m. lapkričio 9 d.
Dirigentas Mykolas Bukša,
režisierius Teofanas Pavlovskis,
dailininkas Mstislavas Dobužinskis,
choro vadovas Julius Štarka,
baletmeisteris Nikolajus Zverevas,
režisieriaus padėjėjas Juozas Stumbras
Spektaklio scena. IV veiksmas

Operos premjera įvyko 1900 m. Paryžiaus operoje l’Opéra Comique, t. y. prieš metus iki pirmojo Mstislavo Dobužinskio apsilankymo Pancūzijoje. Veristinė opera kupina paryžietiškos dvasios – joje su juntama meile ir jausmu ryškiai vaizduojamas tuometinio Paryžiaus bohemos, gatvėse ir fabrikuose dirbančių žmonių gyvenimas ir kunkuliuojančio didmiesčio gyvenimo fone besiplėtojanti meilės istorija. Sukurtuose scenovaizdžiuose galima pajusti impresionistams būdingą šviesos ir atmosferos virpesį, neidealizuotos kasdienybės grožį. Veiksmo vieta paženklinta lengvai atpažįstamais objektais – gatvės perspektyvoje baltuojanti Monmartro Šv. Jėzaus širdies bazilika, pro langus matomas Eifelio bokšto siluetas, Paryžiui būdingų mansardinių stogų kontūrai. Dailininko eskizuose matoma visa priemiesčio gyventojų įvairovė – menininkai, darbininkai, gatvės prekeiviai ir vaikai, siuvėjos, karnavalo dalyviai. Dobužinskis sukūrė ne tik kostiumus, būdingus XIX–XX a. sandūros Paryžiaus gyventojams, – jo eskizuose atsispindi skirtingi personažų charakteriai, tipažai, – nesvarbu, ar vaizduojamas dėmesio centre esantis solistas, ar užnugaryje stovintis statistas, – bendrą spektaklio vaizdinį kuriančiam dailininkui jie buvo vienodai svarbūs. 

Jules Massenet.
MANON.
Valstybės teatras.
Premjera: 1939 m. lapkričio 11 d.
Dirigentas Vytautas Marijošius,
režisierius Petras Oleka,
dailininkas Mstislavas Dobužinskis,
baletmeisteris Bronius Kelbauskas,
choro vadovas Julius Štarka,
režisierius padėjėjas Antanas Zauka
Karietos eskizas-techninis brėžinys

Opera sukurta XIX a. pagal skandalingą abato Antoine’o François Prévost d’Exileso romaną apie nuodėmingą jaunos mergaitės ir dvasininko meilę tapo paskutine Valstybės teatre pastatyta opera, kuriai scenografiją kūrė Mstislavas Dobužinskis. Dailininkui tai buvo galimybė į sceną perkelti epochą, kuria žavėjosi daugelis „Meno pasaulio“ dailininkų, praeityje ieškojusių įkvėpimo. Jų mėgiamas laikmetis buvo XVIII a., ypač rokoko periodas. Juos žavėjo Jeano-Antoine’o Watteau ir Jeano-Honoré Fragonardo tapyba. Dobužinskio eskizuose galima įžvelgti sąsajų su minėtų dailininkų gyvenimo džiaugsmą spinduliuojančių paveikslų romantiškais elegantiškai apsirengusiais veikėjais, vaizduojamais sodų ar parkų apsuptyje, meilės scenose, aristokratų linksmybių sūkuryje ir teatralizuotuose maskaraduose. 

Panaudotos ištraukos iš Mstislavo Dobužinskio prisiminimų:

Мстислав Валерианович Добужинский. Воспоминания, подготовил Геннадий Иванович Чугунов, Мocква: Наука, 1987.

Dailininko prisiminimus originalo kalba galite perskaityti: čia

Prancūzijoje vykusios parodos surašytos remiantis internetinės svetainės „Искусство и архитектура Русского зарубежья“ duomenimis: ДОБУЖИНСКИЙ Мстислав Валерианович. Sudarytojai: О. Л. Лейкинд, К. В. Махров, Д. Я. Северюхин 

 

 

Daugiau informacijos apie Dobužinskio veiklą Prancūzijoje:

И .Ф. Мишин. „Французские годы М. В. Добужинского“, p.10–15.

Eiti prie įrankių juostos