Nukopijuota
Apie žmogų, kankles ir ilgesį
Parodos kuratorės muziejininkės Vilma Vilūnaitė ir Jurgita Augulytė

2019 m. Svencelėje vykusioje Kūrybinio kankliavimo stovykloje vienai dalyvei uždavusi klausimą, kodėl lietuviui tokios svarbios kanklės, ji atsakė, kad jos svarbios, nes yra žmogaus gyvenimo dalis. Dažnai nelengvo. Ir ne taip svarbu, gyveno jis seniai ar šiais laikais, muzikuodavo vienumoje ar drauge su kitais. Instrumentas tapdavo priemone, kartais vienintele, kurios pagalba buvo malšinamos sunkios mintys, ilgesys – praeities, namų, o gal ir anapusybės.

Kiekviena parodoje pasakojama istorija prasideda grotažyme. Jos negali nukelti į kitą puslapį ar pagausinti informacijos. Tai – raktiniai žodžiai, susieti su kanklininkų patirtimis ir įžvalgomis. Parodoje savo mintimis dalinasi tiek pradedantys mokytis, tiek savo gyvenimo be šio instrumento neįsivaizduojantys pašnekovai. Senųjų kanklininkų santykį su instrumentu galime tik interpretuoti, pasitelkdami jų autobiografijas, amžininkų, jų artimųjų atsiminimus.

Kanklės buvo ir yra daugiau nei paprastas muzikos instrumentas. Kraštotyrininkas Balys Buračas tarpukaryje lankydamasis pas garsų Biržų krašto kanklininką Petrą Lapienę, užrašė jo pasakojimą apie žmogų, kuris, mirus tėvui, skubėjo į mišką kanklėms medžio kirsti. Pasak kanklininko, kanklėms tinka tankioje girioje augantis medis, kuris kertamas žiemą, o instrumentas skobiamas iš jo viršūnės. Suvalkijoje kankles dėdavo ant kapo ir laikydavo, kol jos supus. Tampriai su lietuvio gyvenimu susijęs instrumentas iki šių dienų išsaugojo savo sakralumą, liko dvasinę atgaivą teikiančiu nusiraminimo šaltiniu.

Muziejininkė, muzikologė Vilma Vilūnaitė

Prano Puskunigio autobiografija.
Skaito aktorius Remigijus Vilkaitis

#mokymas
Kanklininkas Pranas Puskunigis (viduryje), Mykolas Karka (kairėje) ir Juozas Šalučka su pirmosios kanklininkų mokyklos mokinėmis. Panevėžys, 1923.
Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Suvalkiečių kanklininkas Pranas Puskunigis (18601946) visą savo gyvenimą paskyrė kanklėms ir kankliavimo mokymui. Net du kartus atsisakęs gerai apmokamo vargonininko darbo, kur begyvendamas, jis visą savo dėmesį skyrė kankliavimo mokymui ir kanklininkų ansamblių būrimui. Gyvendamas Skriaudžiuose, 1906 m. subūrė Skriaudžių kanklininkų ansamblį, kuris sėkmingai gyvuoja iki šių dienų, Kaune kankliavimo mokė Saliamono Banaičio spaustuvės darbininkus, taip pat ruošė karo invalidų prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus kanklininkų ansamblį, kankliuoti mokino Šančių pradinės mokyklos jaunuolius, įkūrė kanklininkų ansamblį Plutiškių parapijoje.

Trauka prie šio instrumento buvo stipresnė už baimę prarasti stabilų pragyvenimo šaltinį. Generolo, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjo Vlado Nagevičiaus ne kartą kviečiamas paruošti karo invalidų kanklininkus, 1923 m. ryžosi vykti į Kauną, nors klebonas ir žmona atkalbinėjo. Pakeitęs sūnų Vytautą, kuris mokėsi Kauno ,,Aušros‘‘ gimnazijoje ir rengė kanklininkus, šio darbo ėmėsi pats. Pradžia buvo pakankamai sėkminga, tačiau vėliau vadovas susidūrė su vis didesniais materialiniais sunkumais. Savo autobiografijoje jis rašė: ,,dar iš pradžių buvo duodama šiek tiek malkų, o galop suvis atsakė ir žiemos metu teko kęsti didelį šaltį ir vargą. (…) Tai vos pusbadžiu tegyvenome. Aš kaipo senas ir pripratęs prie vargų dar šiaip taip išsilaikiau nenusprogęs, bet sūnus Vytautas (…) trūkstant atsakančio maisto ir šilumos žiemos metu, staiga pradėjo silpnėt ir 1924 m. 2 d. rugsėjo po šešių dienų kovos su mirtimi, persiskyrė su šiuo pasauliu‘‘. Ir pridūrė: ,,tai tau ir skleidimas kanklių idėjos…‘‘ (P. Puskunigio autobiografija, LLTI)

„Kanklių muzikos istorija“. Aut. Pranas Puskunigis. Apie 1932.
Iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo

Tačiau sunkumai nenuslopino jo entuziazmo. Jis ne kartą raštu kreipėsi į valdininkus dėl Kanklininkų draugijos įkūrimo. Kompozitoriui Juozui Naujaliui Kaune įsteigus Muzikos mokyklą, P. Puskunigis nuvyko pas jį, tuo metu dirbusį mokyklos direktoriumi, tartis dėl Kanklių skyriaus įsteigimo. Tačiau ir vėl buvo nuviltas. Susitikimo metu jis išgirdo: ,,Kanklių muzika yra pasenusi ir kaip atgyvenusi savo amžį. Teipos neištobulinta ir jų negalima paimti į muzikos konservatoriją kaipo tokią, nes galima apturėti gėdą.‘‘(Ten pat)

Susidūręs su nepritekliumi ir gyvenimo sunkumais (lankydamas Skriaudžiuose gyvenusią šeimą, neteisėtai perėjo į kitą apskritį ir buvo papuolęs daboklėn) jis ramino save: ,,juk kanklės rusų laikais daug ilgiau kentėjo keliasdešimt metų įgrūstos palėpėje. Jų kūną graužė kandys, stygos surūdijo ir nutrūko. Vargšiu kanklelių man pagailo (…) tarsi jų graudus nusiskundimas vėl priminė man tuos laikus, kuomet buvo persekiojama mūsų gimtoji kalba ir kanklių garsai buvo nutilę. (…). Atsiminęs liūdną kanklių likimą nusprendžiau ir toliau neapleist ir gaivint..‘‘(Ten pat)

1925 liepos 30 d. jo iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos kanklininkų draugija, kurios dėka Kaune buvo įkurta Kanklių muzikos mokykla. Čia jis dvejus metus dėstė. Paskutinius gyvenimo metus praleido Skriaudžiuose. Palaidoti paprašė su jo kanklėmis. Jo valia buvo išpildyta.

Šokis Šocas. Pranas Puskunigis (kanklės). Kaunas, 1937.
Iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo

#meistras
#tautiškumas
Kanklių meistras Stasys Rudis. Krekenava, 1930 m.
Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

,,Senąjį Rudį prisimenu kaip mažai kalbantį, man tada atrodė, – labai rūstų dėdę. Jo namuose būdavau dažnai ir visada jį prisimenu sėdintį didžiulėje virtuvėje tarp varstotų, įvairiausių įrankių, tarp kvepiančio medžio drožlių. Jis visada dirbdavo. Įėjus pažiūrėdavo per akinių viršų ir toliau dirbdavo Tik kai būdavo labai gerai nusiteikęs pasakodavo apie Ameriką. Šiaip retai kada šypsodavosi ir aš jo privengdavau. Griežtas buvo sūnums. Spaudė prie darbo, retai išleisdavo iš namų. Ona Rudienė prie vyro taikėsi, todėl sugyveno gražiai. Su kaimynais nelabai sueidavo, kadangi buvo kiek ,,navatnas“ Nors darydavo aukščiausios rūšies alų, o rūsyje visada buvo įvairių vynų, niekas jo nėra matęs nei girto, nei išgėrusio. Nerūkė, nemėgo kompanijų. Viską užpildė darbas“ – taip apie kanklių meistrą iš Krekenavos (Panevėžio r.) Stanislovą Rudį (1880–1949) pasakojo krekenavietė Emilija Kažukauskaitė-Pakėnienė (prisiminimus užrašė jos dukra Irma Pažemeckienė).

Meistras S. Rudis kanklėmis susidomėjo apie 1920 m., paskatintas Jaunalietuvių organizacijos Krekenavos apylinkėje skyriaus vadovo Vytauto Kadžio (1911– apie 1941). V. Kadžys buvo aktyvus tautinio ugdymo propaguotojas, pats mokė jaunimą skudučiuoti ir kankliuoti, be to, vėliau iš S. Rudžio užsakinėjo savo ansambliui kankles. S. Rudis 1932 m. pats subūrė dvidešimties kanklininkų būrelį, kuris jau tais pačiais metais viešai koncertavo. Ansamblyje grojo ir minėtas V. Kadžys. S. Rudžio sūnus Domas pasakojo, kad ,,pirmieji tėvo mokiniai jau 1932 metais pasirodė viešai. Pasirodymas įvyko Krekenavos bažnyčioje „ant vyškų“. Sako, krekenaviečiai verkė – taip visiems patiko koncertas. Vėliau jiems teko koncertuoti įvairiose Lietuvos vietose, apvažiuoti daug Lietuvos miestų ir miestelių, dalyvaujant įvairiuose renginiuose, šventėse‘‘. S. Rudis ypač artimai bendravo su kanklininku Justinu Strimaičiu. Pastarasis dažnai lankydavosi jo namuose, vyrai susirašinėjo. S. Rudis skaitė J. Strimaičio straipsnius kanklių klausimais, kuriuose buvo skatinama tobulinti kanklių skambinimo galimybes – plėsti garsyną, dvigubinti stygas. S. Rudžio gaminti instrumentai pasižymėjo tik jam būdinga ornamentika. Kone visos šio meistro pagamintos kanklės dekoruotos pieštais audinių raštais – ornamentuota ne tik viršutinė instrumento plokštė, bet ir šonai, instrumento apatinė deka. Tokiu būdu, jo manymu, instrumentui jis suteikdavo didesnį tautiškumo įspūdį. Drauge su žmona kurdavo inicialus, kuriais puošdavo kanklių nugarėlę.

Tarpukariu susidomėjimas kanklėmis labai išaugo visoje Lietuvoje. Kūrėsi kanklininkų ansambliai. S. Rudžio pagaminti instrumentai buvo naudojami ne tik Panevėžio apylinkėse, bet pasklido po visa Lietuvą. Jo ir O. Rudienės mokiniai platino kankliavimą ne tik Krekenavoje, bet ir Panevėžyje, Anykščiuose, Radviliškyje, Telšiuose ir kitose vietovėse.

S. Rudis išmokė kankliuoti ir savo žmoną Ona Rudienę (1910–1993). Mirus vyrui, Ona Rudienė skambino kanklėmis savo malonumui, taip pat dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. Kanklių gaminimo tradicijas iki šiol tęsia meistro sūnus Kęstutis Rudis.

Šaltinis: http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Krekenavos_kanklininkai

Jundulų šeimos istorija. Pasakoja Justinos Jundulaitės dukra Laimutė Puidokienė

#PRIEMEISTRYSTĖS
Seserys Jundulaitės. Iš kairės: Stasė, Justina, Teodora, Joana. Apie 1925.
Iš Vytauto Jundulo asm. archyvo

1963 m. Teodora Jundulaitė į Žemaičių „Alkos“ muziejų atneša kankles, šiek tiek negrabiai puoštas Gediminaičių stulpais ir lietuviškomis saulutėmis, dugne matyti meistro inicialai – supintos raidės J ir S. Telšių muziejaus akte parašyta, jog tai – 1920 metais Stasės Jundulaitės dirbintos kanklės. Stasė Jundulaitė gimė 1909 m., tad kankles ji gamino būdama tik 11 metų amžiaus. Tėvas turėjo dirbtuves… Tačiau „bočius buvo labai griežtas, kažin, ar jis leisdavo į savo dirbtuves. Tai, galbūt, galėjo nutikti vasarą, kai jis būdavo išvykęs statyboms. Auklėjimas būdavo griežtas, neleisdavo susitikti su bendraamžiais“ – prisimena Justinos Jundulaitės anūkė Nijolė. Stasė apie tėvelį sakydavo: „Nuogna trėvalne darboutės rek, ton kon papunis priruodė, kėtap per posnagės klius“ (Labai tiksliai reikia padaryti tai, ką tėvas pasakė, kitaip trinktelės per pirštus).

Tikriausiai Stasė Jundulaitė buvo apimta ne tik smalsumo, bet ir užsidegusi noru pasigaminti sau kažką tautiško, atliepiančio tų laikų bundančią Lietuvą. Dar po dešimties metų seserys Justina, Stasė, o kiek vėliau – ir Teodora įstoja į Jaunosios Lietuvos organizacijos gretas, Alsėdžių skyrių. Justina prenumeruoja „Kario“ žurnalą, renka iškarpas apie žymius politikus, Teodora dalyvauja „Moters“ žurnalo platinime.

Stasė Jundulaitė. Salantai, apie 1985.
Iš Laimutės Puidokienės asm. archyvo

Teodoros sūnus Vytautas prisimena: „Stasė Jundulaitė – pas ją nuvažiuodavau, palaikiau ryšį. Jinai buvo vyriškos natūros. Pasistatė namą, gonkas pristatė, įsistiklino. Buvom nuvažiavę su mama.

Aš atsimenu tas kankles! Mama į mūsų namus jas atsinešė, tai buvo apie 1955. Bet ji nė vienu žodžiu nieko nepasakojo. Mama daug ko nesakė… Po kelių metų pas mus užėjo muzikantas Zenonas Jonikas, rodos, jis grojo Rietavo Oginskių rūmų orkestre, smuiku. Klausė, ar turim kokių instrumentų. Parodžiau kankles – stygų nebuvo. Bet buvo užsuktas ragas, tikrai“.

Stanislovas Jundulas (1916–2005), jauniausias vaikas šeimoje, buvo stalius iš prigimties. Ne tik statė namus, tačiau dirbdavo ir kitokius medžio darbus: geldas, skrynutes ir kt. Skrynutę padovanojo sūnėnui, sesei Justinai. Padirbinęs – pasirašydavo didžiosiomis raidėmis SJ.

Kanklės su šiais inicialais yra beveik tokios pat, kaip ir 1932 m. išleistame Prano Puskunigio vadovėlyje. Čia pateiktas instrumento brėžinys, o autorius rašo: „Čia paduodamas kanklių planas. Pagal šį planą kiekvienas sumanus stalius galės pasidaryti kankles“. Brėžinys galimai buvo platinamas ir to meto spaudoje, tad Stanislovas galėjo lengvai pasidirbinti tokį instrumentą.

Dabar niekas negalėtų pasakyti, kas yra šių kanklių autorius, tačiau neabejotinai jos buvo pagamintos po Jundulų trobos stogu, kur buvo dainuojamos dainos, vaikai nuo mažens mokomi rašto, raginami skaityti, domėtis savo kraštu ir būti ištikimais Tėvynei.

#tremtis
Muzikantų Abromavičių šeima: Kazė Abromavičienė (60 m.), žymi dainininkė, mokanti per šimtą lietuviškų dainų, Stasys Abromavičius (65 m.), kanklininkas, ir jų duktė Stasė Abromavičiūtė (16 m.), gabi smuikininkė, kanklininkė ir dainininkė. Aut. Balys Buračas. Lyduvėnų miestelis, Šiluvos valsčius, Raseinių apskritis, 1937.
Iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių

Raseinių krašte apsigyvenusi Abromavičių giminė buvo muzikali, kanklėmis skambino net penkios kartos. Juozas Abromavičius (apie 1839–1923) drauge su savo sūnumis Stanislovu (1874–1955) ir Antanu (1870–1953) ir jų šeimomis muzikuodavo, sudarydami įvairias kapelas. Stanislovas su dukra Stanislava grojo smuiku ir kanklėmis, kitą kartą kartu grodavo abu broliai su savo vaikais.

Juozo sūnaus, ūkininko Stanislovo Abromavičiaus šeima buvo didelė. Su pirmąja žmona Kotryna turėjo šešis vaikus, su antrąja, Kazimiera, susilaukė dar keturių. Grojo vakarėliuose, pabaigtuvėse, gegužinėse. Kazimieras, sūnus iš pirmosios santuokos, pats padirbo kankles. Leonora Abromavičiūtė prisiminė, kad ,,kiekvieną vakarą suveidavo žmonių: anksčiau nebuvo nei radijo, tai linksmindavomės savo jėgom. Grodavom polką, valsą, Kepurinę, Skepetinę, Mikitą – viską išmokę iš tėvelio“.

Abromaičių valsas. Stasys Abromavičius (kanklės) ir Stasė Abromavičiūtė (smuikas). Kaunas, 1937.
Iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo

1948 m. Stanislovo šeima buvo ištremta į Sibirą. Kaip vėliau liudijo jų kaimynas, ištremti turėjo kitą Abromavičių šeimą, kuri buvo turtinga, gyveno netoliese, mat tremiant juos kvietė visai kitais vardais. Tėvai – Stanislovas su žmona – spėjo pasislėpti. Dukra Stanislava jau buvo ištekėjusi ir gyveno kitur. Vaikai į tremtį nieko nepasiėmė, tik truputį maisto ir Kazimiero darytas kankles.

Zulumajuje, kur buvo išvežta šeima, gyveno labai sunkiai. Pasak Leonoros, ,,trylika žmonių viename aštuonių kvadratinių metrų barako kambarėlyje gyvenom. Atsidarydavom duris ir galvas pasidedam ant slenksčio. Paskui pradėjo barakus statyti (…). Atplėšti nuo tėvynės – kaip žaizda didelė – norėjom švęsti Kalėdas, Velykas. Daug žmonių susituokė be šliūbo. Kapinėse vykdavo lietuvių mišios, vėliau atvažiuodavo kunigas. Į kapines dažnai eidavom: sekmadieniais nėra kur dėtis (…). Grodavom ir tenai, susieidavom. Zimos upė tekėjo per miestą, vasarą rąstus versdavome į upę ir plukdydavom: drąsos tos būdavo, kaip jauniems. Plaukėm ant rąstų, mes juos stumdydavom. (…) Kai išlipdavom ant kranto – visi jauni, nor pašokti. Aš skambindavau mandolina, Zosė kanklėmis, pusseserės Aldona ir Kazimiera Lušaitės pritardavo, pridauždavo gitara‘‘. (J. Vyliūtė, G. Kirdienė ,,Lietuviai ir muzika Sibire“, 2013)

Į Lietuvą Abromavičiūtės grįžo1959–1960 m. Dar 2013 m., lankantis pas jas etnomuzikologei dr. Gailai Kirdienei, pakankliavo, paskambino gitara. Kazio Abromavičiaus kanklės buvo perduotos Kauno miesto muziejui, kuriame saugomos iki šiol.

#rymojimas
Kanklininkas Kazys Pečkys. Kazliškių apyl., apie 1958. Aut. Balys Buračas.
Iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių

1890 m. Marijampolės bažnyčios gimimų knygoje įrašyta, jog Kazys Pečkys gimė Juozo Pečkio ir Onos iš Velioniškių šeimoje, Podtopeliškių kaime (dab. Topeliškės, Marijampolė).

Kažkuriuo metu devintukas, ištaisytas į aštuonetą (1880), „pasendino“ Kazį dešimčia metų. Galbūt, vengiant caro kariuomenės, galbūt – per klaidą. 

1958 m., grįžęs iš tremties, K. Pečkys nurodo, jog yra 68 metų. Sulaukusį tokio amžiaus, keliaudamas po Lietuvą, jį aplanko Balys Buračas ir įamžina savo negatyvuose: kaip kanklininką ir kaip dievdirbį. Į registrų knygą įrašo: „Juozo Pečkio sūnus, gimęs 1890 m. Gyveno Užnemunyje, Sūduvos krašte, ir Klevėnų km. Statulėles pradėjęs dirbti 1917 m., jų padaręs virš šimto. Kaip kanklininkas, dirbęs daug kanklių Užnemunio mėgėjams. 1949 m. buvo ištremtas į Sibirą ir ten vargęs 9 metus sunkiomis sąlygomis“.

Iš sūnaus Juozo atsiminimų: „Gimiau 1927 m. (…) Lietuvos pirmo šaukimo kūrėjo savanorio šeimoje. Kai pamenu kada eidavome su tėte žieduoti įvairių paukščių. Tėvas mano bendradarbiavo su profesoriumi Tadu Ivanausku. (…) gyvenome gerai lietuviškai. Bet ant mūsų pradėjo slinkti juodi gyvenimo debesys. (…) Mano šeimą pabudino 4 val. ryto beldimas į duris ir langus. Atidarė duris tėvas, įsiveržė gauja stribų, (…) perskaitė sprendimą, kad mes esame tarybų valdžios priešai, jumi išvežame į Tolimus rytus. Dar pranešė, jums duodame dvi valandas išsirengti. Nu šitas momentas buvo baisus, viskas liko, paėmėm, ką nugriebėm iš maisto, drabužių. (…) Kelionė buvo ilga (…) mus išlaipino Žigalavo rajone. (…) Tai buvo Šv. Velykų šeštadienis. Prasidėjo gyvenimas Sibire. Sunku aprašyti, kaip ten žmonės valgė ir apsirengę, apsiavę [buvo]“. 

Kazys Pečkys gavo darbą malūne. Buvo veiklus. Įgavęs pasitikėjimą, tapo malūno vedėju. Tremtyje taip pat skambino, tik dabar jau nežinoma, ar kankles nusivežęs, ar vietoje pasigaminęs. Išlikusį jų dėklą, jau po senelio mirties, Kauno miesto muziejui perdavė anūkas Algirdas. Kaip prisimena dukra Aldona, „tėvas visuomet turėjo kankles, grodavo senoviškas dainas arba giesmę. Šokių – nepamena. Daugiausia grojo vienas sau, ir namie, ir lauke. Braukydavo per kankles pirštais nuo savęs“.

1955 m., kai pradėjo išleidinėti nepilnamečius, iš Sibiro grįžo Aldona. 1958 m. – jau ir visa šeima. „Atėjo laikas grįžti į Lietuvą (…) reikėjo kai kuriuos daiktus pusvelčiui parduoti ar išdalyti kaimynams. Savijauta nebuvo linksma, nes žinojome, kas mūs laukia kai sugrįšime“. (iš Juozo Pečkio atsiminimų).

Grįžęs į Lietuvą, K. Pečkys toliau kūrė – drožė statulėles. Kanklių nebegamino. 

1972 m. apsigyveno pas dukterį Šilutėje. Atsivežė kankles. K. Pečkio anūkas Algirdas atsimena: „Pamenu, kaip jis ir namie grojo. Daugiau kankliuodavo vienas. Mūsų butas buvo iš krašto, po langais – gėlių darželis. Prie lango buvo suoliukas, jis atsisėsdavo su lazdele, prieš saulutę, karts nuo karto sakydavo: buvo atskridęs toks ir toks paukštis, pasakydavo pavadinimą. Bendradarbiaudamas su Tadu Ivanausku, buvo išmokęs daryti iškamšas. Kai buvo Sibire, siųsdavo T. Ivanausko muziejui Kaune paukščių iškamšas. Buvo medžiotojas. Buvo išdrožęs stirnino galvą iš medžio, rodos, ir vanagą. Mėgo drožti paukščius, daugiausia – žalvarnius. Jisai droždavo kai ką su peiliais, bet viską skaptuodavo su kaltuku, pats buvo pasidaręs.

Turėjo lazdelę išsidrožęs. Kreivo šleivo medžio šakos. Išraityta, gumbuota. Eidavo pasiramsčiuodamas. Kai sėdi – uždėjęs rankas ant lazdelės, o ant rankų padėdavo galvą. Ilgai ilgai rymodavo… Jis būdavo labai labai tylus, mąstantis. Paskui pakelia galvą nuo lazdelės, ir pasakoja – atsiminiau… kažką. Kai pakalbam, ar kalba užeina, jis būdavo, daro dideles pauzes, pagalvoja, ir lėtai, neskubėdamas pasako.

Girdėjau, kad jisai gal pasidaręs skripkelę. Ko gero, kad Sibire“.

Kazys Pečkys mirė 1978 m.

#malda
Pranas Puišys. Apie 1909.
Iš Jurbarko krašto muziejaus rinkinių.

XIX a. Stasio Puišio šeima įsikėlė į Vanaginę, kur keliolika metų įsikurdinėjo, statė trobesius – naują namą, klojimą, klėtį, jaują. Pastarojoj lietuviškos spaudos draudimo metais klebono K. Marcinkevičiaus iniciatyva slėpė spaudą. Dideliame gyvenamajame name pragyveno net keturios kartos: Stasys, jo sūnus Jonas, vėliau – anūkai Tadas ir Pranas, kryždirbys, kanklių meistras.

Pranas Puišys (18791958) buvo reto gerumo, labai kuklus, ypatingai jautrios dvasios menininkas. Pažinusieji jį vadino ,,pasaulietišku vienuoliu“, pasakojo, kaip jis valandų valandas klūpėdavo bažnyčioje, tarsi melsdamasis už mus visus, o maldoje semdavosi savo kūrybai stiprybės. Daugelį kryždirbystės darbų P. Puišys sukūrė su savo pusbroliu Pranciškumi Mikutaičiu. Artimieji atsiminė, kad stambesnius darbus jie dirbdavo kartu savo senelių sodyboje Vanaginės kaime. P. Puišys su P. Mikutaičiu padarė kryžių Šiluvos bažnyčios koplyčiai, P. Puišys yra padaręs bažnytinių nešamų altorėlių, pulpitų mišiolams, Jurbarko bažnyčiai padovanojo kryžių, su kuriuo einama į kapines. Meistras yra gavęs ne vieną apdovanojimą, bet garbė jam visiškai nerūpėjo. 

P. Puišys buvo lakios fantazijos menininkas. Jis drauge su P. Mikutaičiu pagamino medinį dviratį su kanapine grandine, kuriuo apvažiavo kelis ratus Jurbarko parke. Už tai kunigaikštis Vasilčikovas padovanojo jam laikroduką ir dar 30 rublių pridėjo. Pranas Puišys taip pat gamino dailias ir skambias kankles. Artimai bendradarbiaudamas su kanklininku Justinu Strimaičiu, 1933 m. jis pagamino Lietuvoje pirmąsias kankles su tonaciniais kaitikliais: juos reguliuojant, galima keisti stygos garso aukštį. Jo darbo instrumentai puošti tik jam būdinga ornamentika, kuri persunkta lietuviška liaudiška dvasia. Kaip ir jo ažūriškai puošti kryžiai, kanklių puošyba subtili, neperkrauta.

P. Puišys liko nevedęs. Antroje gyvenimo pusėje vertėsi sunkiai, bet niekam nesiskundė. Gyveno abu su seserimi Kotrynėle kaip vienuoliai pasauliečiai, kas savaitę penktadieniais eidavo išpažinties, kasdien dalyvaudavo ankstyvosiose Mišiose. 

#pasilinksminimas
Kanklininkas Jonas Staniulis. Vilemų k., Zapyškio valsčius, 1938. Aut. Balys Buračas.
Iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių

Lankydamasis Užnemunėje, Balys Buračas 1938 m. fotoaparatu įamžino kanklių meistrą, kryždirbį Joną Staniulį (gim. 1862 m. Zapyškio apylinkės Vilemų kaime), užrašė apie jį atsiminimus. 

J. Staniulis gimė muzikalioje šeimoje. Tėvas Simas Staniulis pats grojo kanklėmis, užaugino tris sūnus – Joną, Simą ir Motiejų – kanklininkus ir gerus stalius. Simas Staniulis (sūnus), gimęs apie 1853 m., dirbo kankles, smuikus, įvairias dūdas, būgnelius, ragelius, pats kankliavo. Kartais broliai sudarydavo mišrią kapelą – vienas kankliuodavo, kitas smuikuodavo, trečias pūsline grodavo. Skambindavę ne tik šventadienių vakarais, bet ir darbų pabaigtuvėse. 

J. Staniulis šeimos neturėjo. Jau trylikos metų piemenukas nešdavosi kankles į ganyklą, o šešiolikos metų pats jas pasidirbo, skambindavo ne tik sau, bet ir Sekminių piemenų vaišėse, jaunimo pasilinksminimuose, talkose. Jo manymu, senovės žmonės labiau mėgo muziką ir dainą. „Būdavo, ne tik kas šeštadienis ir sekmadienis mėgo susirinkę pagroti kokias kas turi muzikas bei pašokti ir padainuoti, bet būdavo nuolatos ruošiamos įvairių darbų pabaigtuvės ir susibūrimai svečių, talkų ir kitomis progomis“. (Senieji Lietuvos kanklininkai. Balio Buračo rankraščius pasklaidžius. M. Baltrėnienė, Liaudies kultūra, 1990, Nr. 1) 

J. Staniulis buvo linksmo būdo, geras pasakorius. Kanklininkas B. Buračui pasakojo seniau buvus muzikantų raganių, kurie kitiems muzikantams apkerėdavę jų instrumentus. Toks buvęs Stasys Zaveckas, gyvenęs Veiverių valsčiaus Dievogalos kaime. Jį žmonės vadinę „Velnio muzikantu“. Jei su kuo nors susipykdavęs, tai taip užburdavęs kankles ar smuiką, kad jų stygos sutrūnydavusios arba instrumentai suskilinėdavę. J. Staniulis sekmadieniais begrodamas kartais užsimiršdavo, kad Šv. Mišių laikas. Žmonėms perspėjus, Jonas atrėždavo: „Neturiu pačios, neturiu vaikų, neturiu trobos, neturiu gyvulių, o perkūnijos metu negroju ir nekankliuoju, tai kaip mane Dievas ar velnias gali nubausti?“ (Ten pat). Persigando tik raupais susirgęs. 

Jonas Staniulis savo namų neturėjo. Jis keliavo Nemuno pakrantėmis, apsistodamas pas Suvalkijos ūkininkus ir dirbdamas jiems reikalingus buities padargus. Mėgdavo iki paryčių skambinti Dievogalos girioje. Kanklininko senatvė buvo labai sunki. Mirė beveik badu 1939 metais.