Jonas Surkevičius – teatro dailininkas, ankstyvojo sovietmečio Lietuvos teatre buvo vienas ryškiausių scenografų, kūrė apibendrintą scenografiją. 1931 – 1937 m. su pertraukomis mokėsi Kauno meno mokykloje, baigė Teatro dekoracijų studiją (mokėsi pas Adomą Galdiką, Vladimirą Dubeneckį bei Stasį Ušinską). 1940 m. laimėjęs konkursą, paskirtas dailininku Šiaulių dramos teatre, kuriame dirbo iki 1941.
1942 m. į Panevėžio dramos teatrą J. Surkevičių pakvietė režisierius, šio teatro įkūrėjas – Juozas Miltinis. Su juo dirbusiam menininkui teko mokytis nervinės savitvardos, kūrybiškumo bei mokėjimo susikaupti. Spektaklio pastatymo baigtis Panevėžyje buvo vainikuojama kelias dienas besitęsiančiu apšvietimo montažu. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, J. Surkevičius sakė: „Vis plačiau naudojamo sudėtingo apšvietimo pagalba dabar mes galime sulieti paveikslą su paveikslu, jie slenka tarsi ekrane, ir žiūrovas net nepastebi jų kaitos. Jis nebevarginamas scenos užuolaidos pakėlimais ir nuleidimais.“ Jo darbus mačiusiųjų atmintyje išnyra K. Binkio Atžalynas (1941). Sunkias pastatymo problemas su J. Miltiniu sprendė statydamas L. Pirandello Henriką Ketvirtąjį. Pokariu sceną išvydo A. Vienuolio Prieblandos (1945), M. Gorkio Revizoriaus (1946), žaismingo bei šmaikštaus Moljero Žoržo Dandeno (1947) spektaklių scenografijos kūriniai.
Dailininkas valandų valandas galėdavo stovėti prie molberto, kol baltame popieriaus lape išryškėdavo sceniniai peizažai, dvarai, rūmų menės, miestų griaučiai ir kaimo bakūžės, kol miško sceninis peizažas taps paslaptingas, o tapomas aktoriaus portretas ims skleisti pozuojančiojo aurą. „Teatro dailininkas, perskaitęs pjesę, ieško ne atskirų, scenine technika perkrautų interjerų ar eksterjerų sprendimų, jis siekia meninės visumos, naujo, šviežio, lakoniško žodžio, padedančio išryškinti veikalo idėją, organiškai susiliejančio su režisieriaus sumanymu. Vietoje „teatrinės tapybos“ vis labiau, ypač dramoje, pamėgiamas lengvas, greitai techniškai apdorojamas architektūrinis interjeras, atsiranda naujos, kartais šykščios, bet veiksmui labai charakteringos detalės, išryškėja kompozicija“, 1960 metais rašė J. Surkevičius.
Tačiau ieškodamas scenografijoje naujų erdvių kūrimo būdų, Jonas Surkevičius labai rūpinosi, kad nei sudėtingesnis apšvietimas ar pradėtų taikyti ekranų projekcijos, nei kiti sudėtingesni scenovaizdžio sprendimo elementai niekada netaptų tuščiais efektais, atitraukiančiais žiūrovo dėmesį nuo esminių dramaturgijos ir aktoriaus vaidybos problemų. J. Surkevičius pabrėžė dailininko ir režisieriaus tandemo reikšmę. Gal todėl, būdamas labai jausmingas ir sąžiningas, siekiantis skleistis menininkas, nesugebėjęs to tandemo sudaryti su J. Miltiniu, 1949-aisiais persikėlė į Vilnių.
Per tris dešimtmečius, kūrybiškai bendradarbiaudamas Kazimiera Kymantaite, Romualdu Juknevičiumi, Juozu Rudzinsku, Vytautu Jurgiu Čibiru ir kitais režisieriais, Valstybiniame akademiniame dramos teatre parengė apie šešiasdešimt, gal net ir aštuoniasdešimt spektaklių. Tai tokios skirtingos pjesės kaip N. Hikmeto Visų užmirštas (1960), L. Pankolio Topazas (1963), P. Cvirkos Meisteris ir sūnus, T. Williamso Orfėjus nusileidžia į pragarą (1962), V. Krėvės Skirgaila (1966), K. Čapeko Makropulo receptas (1973), B. Sruogos Milžinų paunksmė (1979) ir kiti ne mažiau svarbūs veikalai. O kur dar Alytaus, Jurbarko, Anykščių ir kitų miestelių mėgėjų teatrų režisierių prašymu sukurti darbai.
Artimiausia Jonui Surkevičiui buvo nacionalinė dramaturgija. Jis jautė ir gebėjo subtiliai perteikti lietuviškojo peizažo romantiką, buitį, sceninio kostiumo charakteristikas. Tačiau dailininkas nesitenkino vien scenografijos kūrimu. Ne vienam masiniam renginiui ar dainų šventei jis suteikė jaukią ir gražią erdvę. Labai mėgo gamtą, žmones, gyvūnus, dažnai juos tapydavo, liejo akvareles. Yra surengęs ir keletą personalinių dailės bei scenografijos parodų.