Liudas Truikys (1904, Pagilaičiai, Plungės rajonas – 1987, Kaunas) – fenomenali asmenybė XX a. Lietuvos kultūroje, operos scenografijos novatorius, savo kūryba pranokęs laiką, darbuose apjungęs senovės lietuvių, Egipto, kinų, japonų kultūros patirtis, kūriniuose siekęs atskleisti filosofinių idėjų gelmę, vizualizuoti vaizduojamojo meno ir muzikinės kalbos ryšius. 

1918–1923 m. mokėsi Telšių „Saulės“ gimnazijoje. 1923–1929 m. studijavo Kauno meno mokykloje bendrajame skyriuje, o jį baigęs – Adomo Varno ir Justino Vienožinskio tapybos studijose. Už dalyvavimą 1928 m. vykusiame Kauno meno mokyklos mokinių streike buvo iš jos pašalintas. Nuo 1928 m. dalyvavo parodose. 1929 m. buvo priimtas į Juliano akademiją (Académie Julian) Paryžiuje, į ją nuvyko, tačiau mokytis nepasiliko. 1930 m. dalyvavo Nepriklausomųjų dailininkų draugijos veikloje, 1932 m. tapo šios draugijos nariu. 1930–1940 m. pradėjo savarankiškai studijuoti teatro scenografiją, rašė visuotinę kostiumo istoriją, tapė, kūrė scenografiją, knygų grafiką, vitražus, dekoravo bažnyčias. 1931–1932 m. dirbo scenografu Valstybės teatro Šiaulių skyriuje, 1932–1940 m. – Valstybės teatre Kaune. Pradžioje kūrė scenografiją dramos pastatymams, bet netrukus atrado savo prigimčiai artimesnį operos žanrą. Valstybės teatre jis sutiko savo gyvenimo draugę ir mūzą operos solistę Marijoną Rakauskaitę (1892–1975). 1934–1935 m. ir 1937 m. Berlyne ir Paryžiuje studijavo teatro dekoracijų meną ir scenos techniką; buvo Paryžiaus aukštosios meno mokyklos (École des Beaux-Arts) laisvu klausytoju, lankė privačią profesoriaus Paulio Colino studiją, studijavo scenos techniką „Pigalle“ teatre, klausė paskaitų Berlyno meno mokykloje (Kunst Schule), aiškinosi apšvietimo technikos galimybes Berlyno Siemenso ir Hagedorno teatro aparatūros fabrikuose, susipažino su didžiosiomis Berlyno, Drezdeno ir Miuncheno scenomis. 1936 m. buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1941–1949 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute – skaitė kostiumo istorijos kursą, teatro istoriją, scenos techniką, dėstė akvarelę, 1944–1948 m. buvo Teatro dekoracijų katedros vedėju, 1946–1949 m. – Dailiosios tekstilės fakulteto dekanu, 1947 m. Truikiui suteiktas docento vardas. 1945 m. eksternu išlaikė egzaminus Kauno taikomojo ir dekoratyvinio meno instituto Monumentaliosios tapybos skyriuje, gavo teatro dekoratoriaus diplomą. 1948 m. tapo Lietuvos TSR Valstybinio operos ir baleto teatro (dabar Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatras) vyriausiuoju dailininku, tačiau vos po keturių mėnesių buvo atleistas iš pareigų. Tais pačiais metais atleistas ir iš Dailiosios tekstilės katedros vedėjo pareigų, po metų atimtos ir dailininkų sąjungos nario teisės, kurios grąžintos tik 1964-aisiais. 1953–1959 m. dėstė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje. 1959–1975 m. skaitė kostiumo istorijos paskaitas Vilniaus modelių namų dailininkams, vėl pradėjo kurti teatrui. 1969–1974 m. dėstė LTSR dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje, Taikomosios dailės katedroje. 1975–1987 m. buvo įgyvendinti vieni svarbiausių dailininko darbų – Giuseppe‘s Verdi operų „Aida“ (1975), „Don Karlas“ (1981) ir „Traviata“ (1984) scenografija. Šiuose pastatymuose menininkui pavyko maksimaliai įgyvendinti idealistinius dailės ir muzikos sintezės siekius. Tačiau paskutiniai, labiausiai išgryninti G. Verdi operos „Otelas“ (1983–1984) scenovaizdžiai nepasiekė scenos. 

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma daugiau nei trys šimtai Truikio scenografijos eskizų, sukurtų 1932–1983 metais, skirtų Valstybės teatro, Lietuvos TSR valstybinio akademinio operos ir baleto teatro ir Kauno valstybinio muzikinio teatro pastatymams. Tarp jų konstruktyvizmo bruožų, art deco stilizacija paremti Petro Vaičiūno dramų „Aukso žaismas“ (1932) ir „Tikruoju keliu“ (1933) scenografijos eskizai, tapybiški ekspresionistine maniera atlikti Vytauto Alanto pjesės „Gaisras Lietuvoje“ (1934) scenovaizdžiai, pirmųjų muzikinių kūrinių – Bedřicho Smetanos komiškos operos „Parduotoji nuotaka“ (1934), G. Verdi operos „Kaukių balius“ (1934) ir Liudwigo Aloiso Minkuso baleto „Don Kichotas“ (1936) – scenografijos eskizai. Muziejaus kolekcijoje yra ir Antano Račiūno operai „Trys talismanai“ sukurto dekoracijų maketo scenovaizdis, kuris 1937 metais Paryžiuje vykusioje Pasaulinėje parodoje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ buvo apdovanotas Garbės diplomu (Diplome d’Honneur). Šios operos scenografija tapo ne tik sėkmingu modernaus ir lietuvių liaudies meno jungties pavyzdžiu, bet ir pirmu žingsniu link visą dailininko gyvenimą trukusių vaizduojamojo meno ir muzikos sintezės paieškų. 

Lietuvos operos scenose neregėta jėga išsiveržė išskirtinė Truikio erudicija, maksimalizmas, įvairiapusis talentas, atvėrė stulbinantį scenografo genialumą simfonizuojant muziką, priverčiant skambėti vaizdą, muzikinį garsą paverčiant plastine forma, o kasdienybę – ritualu. Muziejaus kolekcijoje saugomi brandžiausi Truikio darbai: pagal Adomo Mickevičiaus poemą sukurti Jurgio Karnavičiaus herojinės operos „Gražina“ (1968) eskizai, kuriose dailininkas panaudojo okupantų uždraustą valstybės herbą,  1959 m. pastatytos G. Verdi operos „Don Karlas“ bei vėlesniųjų „Aidos“ (1975) ir „Don Karlo“ (1981) pastatymų scenografijos eskizai, už kuriuos dailininkui buvo skirta Valstybės premija. Taip pat G. Verdi operos „Otelas“ (1938, 1947, 1983–1984) ir 1963–1965 m. ruoštos statyti, tačiau neįgyvendintos „Aidos“ scenovaizdžių ir kostiumų eskizai. 

Liudo Truikio scenografijos darbų yra Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinio muziejaus Kaune rinkiniuose, Lietuvos literatūros ir meno archyve.

Antano Lukšėno, Zenono Nekrošiaus ir Vytauto Širvinsko nuotraukos