Nukopijuota
Scenografijos kolekcija. Mstislavas Dobužinskis

Mstislavas Dobužinskis (1875, Didysis Naugardas –1957, Niujorkas) gyveno Rusijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje ir JAV. Didžiajame Naugarde gimęs tapytojas, grafikas, scenografas, knygų iliustruotojas, urbanistinio peizažo puoselėtojas, portretistas, porceliano dekoruotojas, memuarų autorius, „Meno pasaulio“ draugijos narys, režisierių Sergejaus Diagilevo, Konstantino Stanislavskio ir Vsevolodo Mejerholdo veiklos liudytojas, dailės kritikas ir pedagogas save kildino iš senos Lietuvių bajorų Dobužinskių-Januškevičių giminės. 1889–1895 metais gyveno Vilniuje, baigė II-ąją Vilniaus berniukų gimnaziją. 1895–1899 m. studijavo teisę Peterburgo universitete, lankė piešimo ir oforto pamokas privačiose dailės studijose, 1899–1901 m. dailės mokėsi Miunchene. 1901 m. baigęs mokslus užsienyje, grįžo į Peterburgą, kur gyveno iki 1924 m. 1902 m. įsitraukė į „Meno pasaulio“ (rus. Мир искусства) draugijos veiklą. 1903–1911 m. dalyvavo visose jos parodose. 1904–1910 m. buvo Rusų dailininkų sąjungos nariu. 1924 m. gavo Lietuvos pilietybę. 1929 m. ilgesniam laikui įsikūręs Kaune, aktyviai įsitraukė į laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą: 1929–1930 m. vadovavo grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms Kauno Meno mokykloje, 1930–1933 m. buvo atidaręs privačią meno studiją, daug dirbo grafikos srityje, iliustravo knygas, kūrė ekslibrisus, domėjosi Lietuvos heraldika, parengė studijas apie Lietuvos herbą ir  vėliavą, piešė Lietuvos miestus ir miestelius, rūpinosi Lietuvos senovės paminklų išsaugojimu, rašė straipsnius heraldikos, architektūros, paminklosaugos ir teatro klausimais, dekoravo interjerus, rengė asmenines ir dalyvavo grupinėse parodose. Lietuvoje geriausiai žinomas kaip vienas ryškiausių ir aktyviausių XX a. pradžioje profesionaliame Lietuvos teatre dirbusių dailininkų. Peterburgo, Maskvos, Paryžiaus, Londono, Romos, Neapolio, Briuselio, o vėliau ir Niujorko teatrų pastatymus apipavidalinęs Dobužinskis sukūrė scenografiją 38-iems Kauno Valstybės teatro spektakliams. 

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomą Dobužinskio darbų rinkinį sudaro daugiau nei tūkstantis vienetų – tai vertingiausias scenografijos eskizų rinkinys muziejuje ir didžiausia šio dailininko teatro dailės kūrinių kolekcija Lietuvoje, kuri 2009 m. pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentiniu paveldu ir įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Joje sukaupti reikšmingiausi ir brandžiausi Lietuvos teatrui sukurti dailininko darbai. Tarp jų puikūs Dobužinskio istorijos išmanymo ir sugebėjimo interpretuoti istorinius šaltinius pavyzdžiai – Piotro Čaikovskio operų „Pikų dama“ (1925, 1934), „Eugenijus Oneginas“ (1936), Umberto Giordano „Andrė Šenjė“ (1930), Modesto Musorgskio „Boriso Godunovo“ (1930), Charles’io Gounod „Faustas“ (1931) eskizai, muzikai artimu linijų virpesiu ir skaidrumu alsuojantys Wolfgango Amadeus Mozarto „Don Žuano“ (1933) scenovaizdžiai, vienas geriausių dailininko darbų – Jurgio Karnavičiaus „Radvilos Perkūno“ (1937) scenografija, savo meniškumu ir emociniu įtaigumu pralenkusi operos muziką, dramaturgiją ir patį pastatymą. Nuo natūralistinių formų nutolę, grafiški Aleksandro Glazunovo baleto „Raimonda“ (1933) scenovaizdžiai ir kostiumai su įpintais heraldikos elementais, pasakiški Thomaso Hildebrando Prestono baletui „Nykštukas grenadierius“ (1935) skirti eskizai. Léo Delibes baleto „Kopelija“ (1933) ir Veros Smirnovos pjesės „Anderseno pasakos“ (1939) scenovaizdžiai, kuriuose atgijo magiškas Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno ir Hanso Christiano Anderseno kūrinių pasaulis. 

Scenoje dailininkas siekė architektūros formomis, veikėjų kostiumais, butaforijos detalėmis atskleisti epochos dvasią, jos stilių. Dobužinskis siekė atsisakyti bereikalingai detalizuotų scenovaizdžių, ieškojo apibendrintų, išraiškingų formų, įprasminančių vidinį, emocinį spektaklio veiksmo turinį. Kurdamas kostiumų eskizus, jis kiekvienam personažui suteikdavo savitą charakterį, atitinkantį ne tik veikėjų išorinius ypatumus, bet ir vidinius jų bruožus. 

Dėmesingumu detalėms ir kruopštumu pasižymėjęs Dobužinskis šalia išbaigtų eskizų spektaklio kūrėjams visuomet pateikdavo daugybę brėžinių, atskirai pavaizduotų scenovaizdžių dalių, butaforijos piešinių, kurie padėdavo kiek įmanoma tiksliau į sceną perkelti dailininko viziją. Muziejuje saugomame dailininko darbų rinkinyje sukaupta įvairi medžiaga, kuri puikiai iliustruoja scenografo darbo eigą – nuo pradinių piešinių iki savarankiškiems kūriniams prilygstančių scenovaizdžių ir kostiumų eskizų.

Gausus Mstislavo Dobužinskio palikimas saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, taip pat Lietuvos literatūros ir meno archyve. Dailininko darbų yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, užsienio šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.