Nukopijuota
Režisieriaus Audriaus Stonio kolekcija

Dramatiško lietuvių dokumentinio kino lūžio metai buvo 1985 – 1990, – tai tas laikotarpis, kai subyrėjo ne tik visa iki tol egzistavusi cenzūros, bet ir gamybos bei platinimo sistema. 9 – ame dešimtmetyje į lietuvių kiną atėjo nauja, kūrybinga bei kupina inovatyvių idėjų karta. Jauni režisieriai aiškiai deklaravo savo požiūrį į kiną, o taip pat ir į aplink juos vyraujančią, retsykiais negailestingą kūrėjui tikrovę. Vienas tokių režisierių – Audrius Stonys. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma ne viena dešimtis šio, dokumentinio kino menininko apdovanojimų.

Audrius Stonys (g. 1966) – gimė Vilniuje, aktorių Česlovo Stonio ir Reginos Janinos Kazlauskaitės šeimoje. Baigęs Vilniaus Tuskulėnų vidurinę mokyklą, 1984 – 1989 studijavo TV ir kino režisūrą tuometinėje Vilniaus Valstybinėje konservatorijoje. 1989 stažavosi Jono Meko Kino antologijos archyve Niujorke. Taip pat dirbo Lietuvos kino studijoje ir televizijoje. 2004 – 2005 dėstė dokumentinio kino kursą Europos Kino Koledže Danijoje. Nuo savo karjeros pradžios, 1989-ųjų  – sukūrė 13 dokumentinių filmų ir vieną trumpametražį vaidybinį filmą. Jo filmai apdovanoti 19-oje tarptautinių kino festivalių.

Režisierius A. Stonys – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2002), Europos kino akademijos ir Europos dokumentikos tinklo narys. Taip pat jis yra Leipcigo, Noibrandenburgo, Sienos, San Paulo bei Rio de Žaneiro kino festivalių žiuri narys, kurio retrospektyvos ir kino pristatymai surengti Izraelyje, Rusijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ir Japonijoje.

Pirmas režisieriaus filmas „Atverti duris ateinančiam“(1989) sutapo ir su valstybės, ir su nacionalinio kino atgimimu. Sekdamas lietuvių poetinės dokumentikos tradicija, Audrius Stonys ėmė gilintis į tautos ir atskiro žmogaus būsenas, jusles, lūkesčius ir nuotaikas. Simboliškais, tyloje lėtai slenkančiais vaizdais, savitu žvilgsniu į kasdienybę pasižymi ir vėlesni režisieriaus darbai: „Griuvėsių apaštalas“ (1993), „Skrajojimai mėlynam lauke“ (1996) ir kt. Filmuose „Ūkų ūkai“ (2006), „Varpas“ (2007), „Raminas“ (2011), „Kenotafas“ (2013), „Avinėlio vartai“ (2014) – mąstoma apie laiko slinktį, praeities atmintį, tikėjimą ir amžinybę. Filosofiniai Audriaus Stonio apmąstymai apie istoriją, kūną, šeimą bei vienatvę daugelyje jo filmų rodo, kad režisierius vis giliau skverbiasi į dokumentinio kino prigimtį bei drąsiai eksperimentuoja.

Bene vienas reikšmingiausių režisieriaus darbų – vidinį neregių pasaulį atskleidžianti juosta „Neregių žemė“ (1992). Šis filmas ženklina naujos pripažintos lietuvių dokumentinio kino kūrėjų kartos susiformavimą. Tai pirmas ir vienintelis lietuvių dokumentinis filmas, pripažintas geriausiuoju dokumentiniu kino kūriniu Europoje ir pelnęs Europos kino akademijos apdovanojimą – Felix. „Neregių žemė“ laikomas lietuvių poetinės dokumentikos, vystytos sovietmečiu, tęsėju. Čia režisierius atskleidžia vidinį neregių pasaulio peizažą, tarsi materializuodamas savo herojų jausmus, troškimus ir vienatvę. Ir, žinoma, šviesos ilgesį.

Visi šie kino meno kūriniai – tai filmai (kino juostos), kur klausiama apie vienatvę, gyvenimo prasmę, būties laikinumą… Originalūs dokumentinio kino kalbos eksperimentai  – tarytum savotiški, vidiniai jų autoriaus peizažai. Režisierius palyginti laisvai elgiasi su tikrove, nors ir neatsisako (net atvirkščiai) jos stebėjimo principų. Statiška kamera mėgsta fiksuoti laiką – būtent jis vis dažniau užpildo kadrą ir tampa filmo dominante.

Eiti prie įrankių juostos