Nukopijuota
Scenografijos kolekcija. Dailininkė Renata Valčik

Dailininkė R. Valčik scenografijos bakalauro studijas VDA baigė 1996 m., 1995 m. studijavo Vasaros akademijoje Zalcburge, video/performansų klasėje, 1995–1996 studijavo Diuseldorfo Nacionalinėje meno akademijoje (Dusseldorf Kunstakademie), Nan Hoover‘o video klasėje, 1998 įgijo scenografijos magistro diplomą VDA, 2002 m. baigė scenografijos magistrantūrą DAMU (Prahos Teatro ir Muzikos menų akademija), Prahoje. Nuo 2004 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 2011 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 1995 m. kuria scenografiją bei šviesos dizainą teatrui ir kinui Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja meno projektuose ir parodose. Sukūrė scenografiją 8 filmams ir 70 spektaklių. 2019 m. – parodos „90’ŲJŲ DNR. RŪŠIŲ ATSIRADIMAS“ architektė-scenografė (MO muziejus). Į profesionaliąją scenografiją R. Valčik įžengė dar studijuojama VDA. Jos režisuoti ir apipavidalinti studijų metų videofilmai „Portretai“ ir „Vaizduotė neatstoja rojaus“ (Studentų video meno forumas, Vilnius, 1995, 1996) pelnė Grand Prix apdovanojimus. Baigdama studijas Prahos Muzikos ir Teatro akademijoje, kaip dailininkė ji debiutavo Nacionaliniame A. Dvořáko Ostravos teatre B. Smetanos operoje „Dvi našlės“. 2013 m. dailininkė pelnė D. Tamulevičiūtės premiją už scenografiją spektakliui „Paukštyno bendrabutis“ (rež. V. Masalskis, KJT).
Tai plataus spektro menininkė, kuriant spektaklį dalyvaujanti ne tik kaip scenografė, bet ir kaip visavertė kūrybinės grupės narė, prisidedanti ir prie vizualinių, ir prie režisūrinių spektaklio ieškojimų bei sprendimų. Kaip spektaklių
kūrybinės grupės narei R. Valčik tris kartus suteiktas Auksinis scenos kryžius: „Smėlio žmogus“ 2014 m., „Kodas: HAMLET“ 2016 m., „Apie baimes“, 2017 m. R. Valčik scenografija yra originalios temos interpretacijos, gimstančios iš itin jautraus santykio su medžiaga – net ir klasikinei atrandama organiška šiuolaikinė stilistika. Scenografijai būdingas būtinas minimalizmas, nėra nefunkcionalių elementų, ji yra išgryninta, labai taikli šviesos ir spalvinė režisūra. Scenografijos darbai pasižymi rafinuota šiuolaikine estetika ir atlikimo kokybe. R. Valčik yra viena paklausiausių šiuo metu Lietuvos scenoje dirbančių scenografių. Galima išskirti kelis ypatingai svarbius R. Valčik kūrybinės raidos tarpsnius. Su R. Valčik vardu neatsiejama Valentino Masalskio režisūrinio kelio pradžia ir raida. 2002–2014 R. Valčik buvo V. Masalskio kūrybos bendražygė. Šiuo laikotarpiu įvairiuose Lietuvos teatruose buvo sukurti tokie ryškūs spektakliai kaip T. Bernhard „Įpročio jėga“, F.Dostojevskio „Nuolankioji“, W. Shakespeare „Karalius Lyras“, P. Süskind „Kontrabosas“, A. Žiupsnytė (Maža Giraitė) „Saula“. T. Dorst, U. Ehler „Aš, Fojerbachas“, M. F. Marsot „Laukim skambučio“ ir kiti. Nuo 2014 m. menininkė dirba su jaunomis režisierėmis Olga Lapina bei Gintare Radvilavičiūte, eksperimentuodama ir atrasdama naujų scenografijos formų, kurios susilaukia kritikų įvertinimo bei apdovanojimų. E. T. A. Hofmann „Smėlio žmogus“ (rež. G. Radvilavičiūtė, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2014) bei O. Wilde „Doriano Grėjaus portretas“ (rež. G. Radvilavičiūtė, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2018 m.) – darbai, praplečiantys tradicinio lėlių teatro sampratą. O patyriminę scenografiją instaliacijų spektakliui „Apie baimes“ (rež. O. Lapina, Valstybinis Jaunimo teatras, Vilnius, 2017 m.) galima laikyti novatorišku proveržiu šiuolaikinės lietuvių scenografijos raidoje. Inovatyviu laikytinas ir R. Valčik, profesionalios scenografės, atėjimas į parodinę erdvę. 2019 m. dailininkės instaliuota paroda „90’ŲJŲ DNR. RŪŠIŲ ATSIRADIMAS“ MO muziejuje atveria naujus kelius šiuolaikinės scenografijos pritaikymui ne tik įprastose teatro erdvėse.
R. Valčik yra viena ryškiausių šiuo metu aktyviai dirbančių Lietuvos scenografių. Jos darbai yra novatoriški, išeinantys iš tradicinės scenografijos rėmų, aukštai įvertinti srities profesionalų ir kritikų. R. Valčik įnašas į Lietuvos scenografiją bei jos raidą yra neabejotinas.
2020 metais LTMK muziejaus scenografijos kolekcija, iki tol turėjusi tik kelis dailininkės eskizus, pasipildė septyniomis dešimtimis vertingų Renatos Valčik scenografijos darbų. Įsigytos ir moksliniu bei edukaciniu požiūriu labai vertingos, unikalų R. Valčik kūrybinį procesą atskleidžiančios kiekvienam spektakliui rengiamos „scenografo knygos“. Tai darbiniai dailininkės dienoraščiai, atspindintys darbą su medžiaga, idėjų transformaciją, visą spektaklio kūrimo procesą.