Latvių tapytojas, grafikas ir scenografas Ludolfas Libertas (1895, Tirza, Latvija – 1959, Niujorkas, JAV) tapybos mokėsi pas Voldemārą Zeltiņį, taip pat Jūlijaus Madernieko studijoje Rygoje. 1911–1912 m. mokėsi Maskvoje, Stroganovo techninio piešimo mokyklos skulptūros klasėje, o 1912–1915 m. – Kazanės dailės mokykloje. 1913–1914 m. dirbo dekoratoriumi Kazanės operoje. 1916 m. įstojo į Aleksandro karo mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metais kovėsi Austrijos ir Lenkijos frontuose, pakliuvo į nelaisvę Vokietijoje. 1921 m. grįžo į Latviją. 1923–1944 m. dėstė Latvijos dailės akademijoje, 1942–1944 m. vadovavo Tapybos studijai. 1924–1944 m. dirbo scenografu ir režisieriumi Latvijos nacionalinės operos teatre Rygoje. Kūrė scenografiją Lietuvos, Suomijos, Švedijos, Bulgarijos ir Jugoslavijos teatrų pastatymams. 1922–1924 m. dirbo žurnale „Ho-Ho“. 1924–1939 m. buvo Latvijos dailininkų grupės „Sadarbs“ narys, o 1929–1939 m. – jos pirmininkas. 1935–1940 ir 1941–1944 m. buvo Valstybinės spaustuvės ir monetų kalyklos direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus – pradžioje į Austriją, vėliau – Vokietiją. Nuo 1950 m. gyveno Niujorke, miesto koledže dėstė aliejinę tapybą. Gyvendamas JAV impresionistine maniera nutapė Europos miestų peizažų. 1953 m. Amerikos-Latvijos draugija tuometiniam JAV prezidentui Dwightui D. Eisenhoweriui padovanojo Liberto tapytą peizažą „Rygos bokštai“, kuris vėliau puošė prezidento darbo kabinetą Baltuosiuose rūmuose.

Nuo 1914 m. dalyvavo parodose. Eksponavo kūrinius su nepriklausomų dailininkų grupės „Zaļa vārna“ nariais bei Kultūros fondo organizuotose parodose Latvijoje ir užsienio šalyse. Individualias parodas surengė Rygoje (1923, 1934, 1938), Paryžiuje (1927), Briuselyje (1929), Berlyne (1931, 1934, 1938), Stokholme (1938). Tarp eksponuojamų darbų jose būdavo rodomi ir scenografijos eskizai. Tarptautinėje parodoje Paryžiuje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ pelnė Aukso medalį (1937; suprojektavo Latvijos paviljoną šiai parodai), 1931 m. Paryžiuje vykusioje parodoje apdovanotas Grand Prix, o Barselonoje – aukso medaliu.

Molbertinės tapybos darbams – peizažams, portretams, natiurmortams – kūrybos pradžioje buvo būdingi konstruktyvizmo ir ekspresionizmo bruožai, vėliau didesnę įtaką darė impresionizmas, ėmęs dominuoti vėlyvuosiuose darbuose. Sukūrė taikomosios grafikos kūrinių (plakatų, piniginių ženklų), kuriems būdinga art deco stilistika.

Libertas buvo vienas ryškiausių ir produktyviausių XX a. 3-4 dešimtmečių Latvijos teatro dailininkų, nuolat stebinusių savo lakia vaizduote, ryškiomis spalvomis ir sodriomis formomis. Jis pasižymėjo ypatingu gebėjimu pateisinti ir publikos, ir teatro kritikų lūkesčius. Scenoje kūrė abejingų nepaliekantį magišką pasaulį – dailininko scenografija dažnai sulaukdavo ovacijų. Ne išimtis ir jo Kauno teatro scenai sukurti darbai. Dailininkas buvo vedęs garsią latvių dainininkę Amandą Rebanę (1893–1981), kuri pirmoji užmezgė ryšius su Lietuva – 1927–1935 m. gana dažnai dalyvavo Valstybės teatro operos spektakliuose kaip solistė.

Valstybės teatre Kaune Libertas sukūrė scenografiją trims operoms – Giuseppe’s Verdi „Aida“ (1927, atnaujinta 1934), Camille’io Saint‑Saënso „Samsonas ir Dalila“ (1931), Giacomo Meyerbeero „Hugenotai“ (1932), – ir vienam Piotro Čaikovskio baletui „Gulbių ežeras“ (1931). Kūriniams būdingas grafiškas piešinys, didelių plokštumų ir smulkaus ornamento derinys, dekoratyvios, daugiaplanės, art deco stilistikai artimos kompozicijos, nuspalvintos ryškiomis, kontrastingomis, grynomis spalvomis.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kolekcijoje yra visiems išvardintiems spektakliams skirtų scenografijos eskizų ir scenovaizdžių maketų dalių. Latvių dailininko kūrinių yra ir Lietuvos literatūros ir meno archyve, vienas nedidelis peizažas – Nacionaliniame M. K. Čiurlionio  muziejuje Kaune. Didžiausia Ludolfo Liberto scenografijos darbų kolekcijos sukaupta Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje ir Raštijos ir muzikos muziejuje Rygoje, tarp juose saugomų eksponatų yra nemažai Kauno Valstybės teatrui skirtų darbų.