Scenografė Regina Songailaitė-Balčikonienė (1922, Kartena, Kretingos rajonas – 2007, Vilnius) – ilgametė Lietuvos operos ir baleto teatro dailininkė. 1932–1941 m. mokėsi Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos („Saulės“) gimnazijoje. 1948 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, kur studijavo grafiką, o vėliau – scenografiją. Mokytojas ir diplominio darbo vadovas buvo Liudas Truikys, iš kurio Songailaitė-Balčikonienė perėmė susidomėjimą Rytų kultūra ir filosofija. Buvo nukeliavusi į Indiją, Japoniją, Vietnamą. 1948–1974 m. dirbo dailininke Lietuvos TSR valstybinio operos ir baleto teatre (dabar Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras), 1974–1980 m. buvo vyriausioji šio teatro dailininkė. 1970, 1974 ir 1976 m. dirbo Mongolijoje.

1980–1985 m. dėstė scenografiją Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), 1985 m. jai suteiktas docentės pedagoginis laipsnis. Nuo 1950 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1951 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 1977 m. – LDS Scenografijos sekcijos pirmininkė. 1959 m. dailininkei buvo suteiktas LTSR nusipelniusios meno veikėjos vardas. 1960 m. apdovanota respublikine premija už Vytauto Klovos operos „Duktė“ scenografiją. Už kūrybinius darbus apdovanota medaliais ir diplomais.

Songailaitės-Balčikonienės tėvas grojo Valstybės teatro orkestre, todėl vaikystėje ji turėjo galimybę dažnai lankytis teatre, augo matydama žymiausių scenografų – Mstislavo Dobužinskio, Stasio Ušinsko, Liudo Truikio – darbus, kurie padarė didelę įtaką jos kūrybai. Meilė operai neišblėso visą gyvenimą – savo kūrybinę energiją Songailaitė-Balčikonienė skyrė išskirtinai muzikinių spektaklių scenografijai. Pasak dailininkės, scenovaizdžiuose jai buvo svarbu perteikti giluminę poetinę muzikos nuotaiką, o ne ritminę jos struktūrą, jai buvo gražu tai, kas plaukia, kaip muzika (Jadvyga Godunavičienė, Opera be mini sijonėlio, Atgimimas, 1997-10-31). Kiekvieno spektaklio scenografiją kurdavo atsispirdama nuo kompozitoriaus idėjos, operoje ar balete vaizduojamo laikmečio dvasios, todėl jos kūryba nėra stilistiškai vientisa. Dailininkė rėmėsi retrospektyvistų kūrybiniais principais: transformuodavo epochų stilius, juos pritaikydavo spektaklio idėjai, muzikos ir veiksmo dinamikai išreikšti. Naudojo dekoratyvius kontrastingų spalvų ir formų derinius, apšvietimo efektus. Darbams būdinga monumentali plastinė kalba, artima iškilmingam grand opéra stiliui.

Vienu įdomiausiu savo spektaklių, kuriame, Songailaitės-Balčikonienės manymu, geriausiai pavyko suderinti visus spektaklio elementus, dailininkė įvardino Josepho Haidno baletą „Atsisveikinimo simfoniją“, pastatytą 1970 m. Kauno muzikiniame teatre (baletmeisteris Alfredas Kondratavičius), kurio triplaniame scenovaizdyje, šokio metu virpančioje žvakių šviesoje judėjo tam tikros ritmiškos ažūrinės detalės, o apšvietimu buvo keičiamas ir fono koloritas, ir erdvės planai (Teatras turi būti įvairus. Su scenografe Regina Songailaite kalbasi teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, Kulūros barai, 1982, nr. 6, p. 22–24). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra saugomi šiam, o taip pat kitiems, daugiausia Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytiems, spektakliams skirti scenografijos eskizai. Svarbiausi iš jų: Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ (1949), Giacomo Puccini „Bohema“ (1951) ir „Madam Baterflai“ (1965), Giuseppe’s Verdi „Traviata“ (1952) ir „Aida“ (1963), Ludwigo Aloiso Minkuso „Don Kichotas“ (1954, 1968, 1978), Vytauto Klovos „Vaiva“ (1955) ir „Duktė“ (1960), Richardo Wagnerio „Lohengrinas“ (1969), Vytauto Barkausko „Legenda apie meilę“ (1975), Juliaus Juzeliūno „Sukilėliai“ (1977).

Muziejaus rinkiniuose saugoma nemažai Songailaitės-Balčikonienės parengtų scenografijos projektų spektakliams, kurie dėl įvairių priežasčių nebuvo statomi, bet buvo jai pačiai įdomūs. Menininkei šie eskizai buvo brangūs, kadangi, pasak jos, juose be pašalinių įtakų galėjo išreikšti save (Antono Rubinšteino „Demonas“, Richardo Wagnerio „Tanhoizeris“, Carlo Orffo „Antigonė“, „Catulli Carmina“, Igorio Stravinskio „Ugnies paukštė“).

Songailaitė-Balčikonienė kūrė ne tik scenografiją, bet ir tapybos darbus, pano, gobelenų projektus, akvareles. 1999 m. sukūrė Kartenos herbą ir vėliavą, sukūrė darbų šio miestelio įstaigoms ir Lurdo koplyčiai. 2002 m. už nuopelnus krašto kultūrai dailininkei suteiktas Kretingos rajono Garbės pilietės vardas. Kartu su savo vyru tekstilininku Juozu Balčikoniu kūrė drabužius įvairiems lietuvių liaudies ansambliams („Lietuva“, „Rasa“, „Sutartinė“ ir kt.) ir Lietuvos dainų švenčių dalyviams. 1970 m. drauge su vyru išleido knygą „Tautiniai drabužiai: pagyvenusių žmonių šokių kolektyvams“.

Didžiąją dalį Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomos gausios Reginos Songailaitės-Balčikonienės darbų kolekcijos muziejui padovanojo Juozas Balčikonis (1924–2010). Jos chronologinės ribos apima 1947–1995 metus. Joje – pusantro tūkstančio scenografijos eskizų, maketų dalių, tapybos darbų, spaudinių projektų, taip pat virš trijų šimtų kartu su Juozu Balčikoniu kurtų tautinių kostiumų eskizų.