Kino režisierius, scenaristas Vytautas Žalakevičius (1930–1996), Kinematografijos instituto diplomuotas režisierius, debiutavo kine 1956 m., kai Lietuvos kino studijoje sukūrė vaidybinį filmą „Skenduolis“. Po trisdešimt šešerių metų V. Žalakevičius režisavo paskutinį filmą – „Žvėris, kylantis iš jūros“. Tarp šių kūrinių – daugiau kaip dvidešimt kino šedevrų, apdovanotų tarptautinių festivalių prizais, palikusių ryškų pėdsaką pasaulinio kino istorijoje. Garsiausi – „Adomas nori būti žmogumi“, „Vienos dienos kronika“, „Niekas nenorėjo mirti“. Pastarasis ir šiandien, po 60 metų, kelia diskusijas dėl režisieriaus ideologizuoto požiūrio į Lietuvos pokario kaimą, kuriame persipina partizaninis judėjimas, pasipriešinimas sovietinei santvarkai.

Čia verta priminti, kad 1995 m. – kino 100-mečio proga UNESCO filmą „Niekas nenorėjo mirti“ įtraukė į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką.

O filosofas Leonidas Donskis rašė: „Patinka mums ar nepatinka V. Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“, bet prastu jį gali pavadinti tik žmogus, arba tiesiog neišmanantis kino kalbos, režisūros, operatoriaus darbo ir aktorių vaidybos kokybės, arba dėl politinių ir kitokių priežasčių siekiantis sumenkinti jį. Gali būti, kad dar daug dešimtmečių Lietuva neturės tokio kino režisieriaus ir scenaristo, koks buvo V. Žalakevičius. „Niekas nenorėjo mirti“ – menininkų kartos brandos paliudijimas.“

V. Žalakevičius – rašė scenarijus visiems savo filmams. Jo scenarijai įkvėpė ir režisierius Almantą Grikevičių („Sadūto tūto“, „Faktas“, kt.), Algimantą Puipą („Velnio sėkla“, „Elzė iš Gilijos“, kt.). Tačiau ryškiausias kūrinys – režisierių Algirdo Dausos, A. Grikevičiaus ir scenaristo, filmo meno vadovo V. Žalakevičiaus juosta „Jausmai“. Filmas pelnė Tarptautinio San Remo (Italija) festivalio prizą, o lietuvių kritikai kino 100-mečio proga „Jausmus“ išrinko geriausiu visų laikų lietuvių vaidybiniu filmu.

„Lietuvoje dar negimė kinematografininkas, galintis atsistoti greta V. Žalakevičiaus. Ir šiandien jis pats kūrybiškiausias, jaunatviškiausias, jo niekas negali pakeisti. Pats tos tiesos suvokimas nemažai kam gadina kraują, užtat jis turi daugiau priešų, negu draugų,“ – prieš 30 metų sakė A. Puipa. Tai galime pakartoti ir šiandien…