Lietuvos architektas, moderniosios architektūros pradininkas, lietuvių tautinio stiliaus kūrėjas, scenografas, interjero, šviestuvų ir baldų dizaineris, pedagogas, profesorius Vladimiras Dubeneckis (1888, Zmejinogorskas, Rusija – 1932, Karaliaučius) 1906–1914 m. studijavo architektūrą Peterburgo dailės akademijoje, vėliaus joje dirbo. 1917 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Į Lietuvą gyventi atvyko 1919 m. su savo gyvenimo drauge Olga (jie nebuvo susituokę, tačiau Vladimiras ją vadino savo žmona, tą patį jiedu deklaravo ir tuometiniame Lietuvos piliečių apsaugos departamente išsiimdami laikinus tapatybės dokumentus bei užsienio pasus). Apsigyveno Vilniuje, ėmėsi visuomeninės veiklos, rūpinosi architektūros paminklų globa ir apsauga, darbavos Švietimo komisariato Meno kolegijoje, buvo Architektūros sekcijos vedėju. Tų pačių metų balandžio mėnesį Vilnių užėmė lenkai, todėl Dubeneckiai persikėlė į Kauną, įsiliejo į laikinosios sostinės bohemos ratą, abu pradėjo darbuotis Lietuvos menininkų klube „Vilkolakis“. Dubeneckis dalyvavo ne tik kuriant klubo patalpos interjerus, bet ir buvo aktyvus jo narys – renginių metu dirbo kaip konferansjė. 1919–1920 m. negaudamas rimtų užsakymų imdavosi smulkių dailininko apipavidalintojo pareigų – piešė skolinamosios kasos ir pašto ženklus, kūrė tautinę atributiką, iliustravo knygas. Įsitraukė į visuomeninius-kultūrinius reikalus: jo entuziazmo dėka organizuota Lietuvių meno kūrėjų draugija, buvo kuriamas valstybinis aparatas, galintis apsaugoti išlikusias Lietuvos archeologijos, meno ir architektūros vertybes, darbavosi Karo muziejuje, aktyviai bendradarbiavo  su kolegomis rengiant pirmosios lietuviškos meno mokyklos įstatus, kartu su Vidaus reikalų ministerijos Lietuvos atstatymo komisariatu rinko ikonografinę medžiagą apie lietuvių liaudies architektūrą ir liaudies meno objektus, buvo vienas iš Lietuvos meno draugijos steigėjų, organizavo Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungą, buvo jos pirmininku. 1919 m. dirbo architektu Prekybos ir pramonės ministerijos Statybos skyriuje, 1920–1923 m. – Amerikos lietuvių akcinės bendrovės („Amlit“) Statybos skyriuje. 1920 m. tapo vienu iš uoliausių Valstybės archeologijos komisijos, kuri rūpinosi Lietuvos praeities kultūros paminklais, jų rinkimu, saugojimu, restauravimu, narių (Dubeneckis rūpinosi Pažaislio bažnyčios freskų apsaugojimo darbais, Zapyškio bažnyčios restauravimu ir joje buvusių unikalių liaudies meno dirbinių, interjero puošybos detalių išsaugojimu). 

1920 m. nusprendė išvykti į Berlyną, kūrė medinių interjero apdailos detalių ir baldų projektus Franzo Reschke‘s fabrike. Kai 1923 m. Vladimiras gavo architekto darbą Kaune, Dubeneckiai visam laikui grįžo į laikinąją sostinę. 1923 m. gegužės 12 d. architektui buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. 1921–1922 m. Dubeneckis kūrė pirmuosius reprezentacinius pastatus ir interjerus. Su architektu Mykolu Songaila įsteigė bendrą projektavimo kontorą, kurioje bendradarbiavo ir patyrę, ir jauni, studijas pradedantys būsimieji architektai. Joje dirbo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Juozas Levinsonas ir kt. Pasitelkęs kolegas, Dubeneckis vykdė remonto darbus, renovavo senus Kauno pastatus, projektavo ir statė naujus. Nuo 1927 m. iki pat mirties Kauno meno mokykloje dėstė kompoziciją ir perspektyvą.

Pirmasis Dubeneckio projektas nepriklausomoje Lietuvoje – medinė Karmėlavos bažnyčia (1919–1921; sudegė Antrojo pasaulinio karo metu). Projektuodamas ją ir vėlesnius statinius įkvėpimo sėmėsi liaudies mene, kaimo trobų architektūroje, Lietuvos sakralinėje architektūroje bei užmiesčio dvarų stilistikoje. Reikšmingiausi jo projektuoti pastatai Kaune: Kauno meno mokykla (1922–1923), kino teatras „Metropoliten“ (1928–1929; dabar Nacionalinis Kauno dramos teatras), Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmai (1931–1933). Brandžiausias kūrinys – Vytauto Didžiojo muziejaus pastatas (1930–1936; kartu su Karoliu Reisonu ir Kazimieru Kriščiukaičiu), kuriame šiuo metu įsikūrę Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės ir Vytauto Didžiojo karo muziejai.

1922–1930 m. įgyvendindamas valstybinius užsakymus architektas dažniau reiškėsi ne kaip naujų pastatų kūrėjas, bet senosios gubernijos laikotarpio architektūros pertvarkytojas, atnaujintojas. Jis rūpinosi „Lietuvos“ viešbučio ir restorano „Metropolis“ patalpų remontu ir interjero sukūrimu, buvusios Kauno gubernijos berniukų gimnazijos pastato patalpas pritaikė Steigiamojo Seimo reikmėms, o buvusius Kauno gubernatoriaus rūmus pertvarkė į Lietuvos Respublikos Prezidento rezidenciją. 1922 m. architektams Dubeneckiui, Songailai ir konstruktoriui Pranui Morkūnui buvo patikėta Valstybės teatro pastato rekonstrukcija. Dubeneckiui priklauso dauguma pastato išorės reprezentacinių, estetinių ir dizaino sprendimų žiūrovų salės, kasų ir holų patalpose, žiūrovų salės baldų ir apšvietimo dizainas. Pagal Dubeneckio piešinius ir projektą pakeistas ne tik interjeras, bet ir pagrindinis teatro fasadas. Naujai pristatytas tambūras, teatro kasos, prezidento fojė, perstatytas žiūrovų salės parteris, balkonai ir lubos.

1924 m. režisieriaus Boriso Dauguviečio kvietimu, architektas debiutavo kaip Valstybės teatro dailininkas – sukūrė scenovaizdžius ir subtiliai stilizuotus lietuvių liaudies kostiumus Vinco Krėvės-Mickevičiaus dramai „Skirgaila“. Po šio spektaklio, Dubeneckis sulaukė daugybės užsakymų kurti scenografiją šio teatro pastatymams. Amžininkai netruko pastebėti jo sugebėjimą praeities stilius priartinti modernėjantiems laikams. Jis buvo pirmas dailininkas Lietuvos teatre, turintis architekto specialybę. To meto dailininkų tapytojų scenografijos projektus jo darbai pranoko racionaliais erdviniais sumanymais, architektoniškumu, meninių idėjų pritaikomumu inžinieriniams sprendimams, tinkamu erdvės ir žmogaus santykiu. Dubeneckio kurta scenografija ypatingai teatrališka, bet tuo pačiu paprasta ir saikinga, daugumai scenovaizdžių būdinga retrospektyvinė stilistika, juntama „Meno pasaulio“ draugijos plėtotų meninių-idėjinių principų įtaka. Jis – vienas iš dailininkų, kurių dėka scenografija tapo lygiaverčiu spektaklio komponentu.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinyje saugoma daugiau nei du šimtai Dubeneckio darbų, sukurtų XX a. 3–4 dešimtmetyje. Tarp jų, kartu su Olga Dubeneckiene įgyvendintų dviejų operų – Jaqueso Offenbacho „Hofmanų pasakų“ (1925) ir Richardo Wagnerio „Lohengino“ (1926) – scenografijos eskizai, pasakiški Igorio Stravinskio baleto „Skaidrusis paukštis“ (1929) ir vieno brandžiausių Dubeneckio darbų teatre – Giuseppe‘s Verdi operos „Trubadūras“ (1929) – scenovaizdžių eskizai.

Nepaisant valstybinių ir privačių užsakymų gausos, darbo Valstybės teatre, Vladimirui Dubeneckiui likdavo laiko ir laisvai dailininko kūrybai: turėdamas laisvą valandėlę mėgdavo piešti įvairias kompozicijas architektūrinėmis temomis. Tokių nedidelio formato, kuklios apimties darbelių yra išlikę labai daug. Juose užfiksuotos idėjos vėliau virsdavo scenovaizdžių eskizais, būdavo panaudojamos projektuojamuose pastatuose, jų interjeruose ar kuriant baldų dizainą. Tokių piešinių, kompozicijų, interjero detalių eskizų yra ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Parengta pagal Linos Preišegalavičienės monografiją „Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba, 1888–1932“ (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2018).