Nukopijuota
Teatrinių lėlių kolekcija

„Kaip poezija literatūroje, taip lėlių teatras tarp kitų teatro žanrų išskirtinis – tiek neišsemiamomis raiškos galimybėmis, teik per šimtmečius puoselėjamos meistrystės, tobulos lėlės sukūrimo bei valdymo paslaptimis“ – rašo teatrologė Ingrida Ragelskienė (7 meno dienos, 2021/7).

Dabartinis lėlių teatras jau gerokai praplėtė savo galimybių ribas: šalia animuojamos lėlės, spektakliuose veikia dramos aktorius, naudojamos kaukės, o ir pati lėlė nebėra vien tik žmogaus ar gyvūno pavidalą apibendrinanti figūrėlė (marionetė, kotinė, pirštinė, lazdelinė –gapitinė, siluetinė ir kt.). Šiandien lėle gali tapti net buities daiktai, kai pvz. plaktukas „vaidina“ Karalių, arba objektai, kai laužo dūmus vaizduoja besisukanti metalo spiralė…Dėl to, populiarusis prancūzo Patrice‘o Pavi‘o teatrologinis žodynas (Dictionaire du theatre) siūlo marionečių meną pervadinti „objektų teatru“ (theatre d‘objets), kur lėlės, daiktai, objektai lygiomis teisėmis veikia su dramos aktoriumi, o lėlių teatras (kaip toks) tėra sudėtinė objektų teatro dalis. Tarpdiscipliniškumas koreguoja visų scenos menų konvencijas, bet lėlė, lėlių meistras bei lėlininkas-animatorius ir toliau lieka lėlių teatro tapatybės ženklais. Be to, lėlė gali būti vertinama kaip savarankiškas dailės kūrinys, o lėlę pakeitęs daiktas yra svarbus tik kaip konkretaus spektaklio relikvija.

Ne veltui mūsų profesionalaus lėlių teatro pradininkas Stasys Ušinskas (1905-1974) marionetes vadino „judančiomis skulptūromis“ – jo lėlės meniškumu prilygsta žymiems dailininko vitražams, tapybai, scenografijai. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus didžiuojasi sukaupta Ušinsko marionečių kolekcija, rūpinasi jų restauravimu, kad būtų atstatyti lėlių vidaus mechanizmai. Už juos Amerikoje 1940 m.. Ušinskas gavo patentą, kurį iki šiol cituoja naujų JAV išradimų patentuotojai, o mechanizmų dėka atliekamus lėlių triukus demonstruoja 1938 m. sukurtas Ušinsko marionečių filmas „Storulio sapnas“ (filmą, marionečių brėžinius bei patento dokumentus 2019 m. UNESCO įrašė į Pasaulio atminties nacionalinį registrą!). Įprastai dailininkas piešia lėlės eskizą, o lėlę įgyvendina ir mechanizmus kuria lėlių meistrai. Ušinskas visa darė pats, todėl jo lėlės dar yra autoriniai dailininko darbai. Šiais gebėjimais apdovanotas lėlininkas „iš Dievo malonės“  – dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras, tęsė Ušinsko pradėtą lietuviškų lėlių žygį neapsiribodamas kuria nors viena lėlių technika, LTMKM fonduose saugomos Mazūro lėlės pasižymi itin didele įvairove, tiek išorine estetika, medžiagų deriniais, masteliais, tiek technikomis – nuo tradicinių lazdelių, pirštinių, marionečių, iki savo paties sugalvotų atmainų. Įtaigūs Mazūro spektakliai pavertė lėlių teatrą Lietuvos kultūros fenomenu (jo nuopelnai 2012 m. įvertinti Nacionaline premija). Iš Mazūro mokėsi ne viena jaunų lėlininkų karta, jų kūrybinius pasiekimus irgi liudija muziejuje kaupiama ir jau 500 eksponatų turinti teatrinių lėlių kolekcija.

Režisierius, lėlininkas Rimas Driežis

Eiti prie įrankių juostos