Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus » Unė Babickaitė: kelionė į rytietiško grožio ir dvasios erdves

Unė Babickaitė: kelionė į rytietiško grožio ir dvasios erdves

Dalintis
- Kopijuoti nuorodą
- Facebook
- Twitter

Unė Babickaitė (1897 – 1961) – žymi Lietuvos aktorė, režisierė, aktyvi kultūros veikėja. Nors kilusi iš Lietuvos provincijos, ji siekė tarptautinės scenos – Peterburge studijavo kartu su avangardistais, JAV vaidino kine ir teatre, Paryžiuje sukosi moderniosios kultūros bei bohemos rate. Ji buvo viena pirmųjų moterų Lietuvos teatre, kuri ėmėsi režisūros, nes tuo metu visuomenėje tai buvo retas reiškinys, neretai sukeldavęs prieštaringų vertinimų. U. Babickaitės darbai JAV, Europoje ir Lietuvoje prisidėjo prie Lietuvos teatro kultūros plėtros. Tai viena pirmųjų Lietuvos menininkių, kurią galima laikyti kosmopolite, savo kūrybą suvokusią kaip neatsiejamą nuo Europos kultūros procesų.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus steigimo dokumentuose Unė Babickaitė minima kaip viena iniciatorių bei steigėjų, o jos indėlis į kolekcijų kaupimą buvo labai reikšmingas. Visą gyvenimą ji aktyviai rinko meno vertybes, įvairius meno kūrinius ir daiktus, susijusius su teatro, muzikos ir kino istorija, įskaitant rytietiškus eksponatus, kurie tapo svarbia, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma jos kolekcijos dalimi.

Dhyana mudra (medituojantis Buda) – ramybės ir koncentracijos simbolis. Dhyana reiškia „meditaciją“, o Mudra – „gestas“ arba „antspaudas“. Tai senovinis rankų gestas, naudojamas meditacijoje ir jogos praktikoje. Ši Budos statula primena nušvitimą, vidinę ramybę, išmintį bei dvasinį augimą.

Kinija, XIX a. pab.

Guanyin (bodhisatva Avalokitešvara, Tara) – gailestingumo deivės atvaizdas, labai paplitęs Kinijoje. Tokios statulėlės dažnai būdavo laikomos namų altoriuose arba naudojamos kaip dvasinės apsaugos simboliai. Tokios bodhisatvų statulėlės – simbolizuoja užuojautą ir pasiryžimą padėti kitoms būtybėms pasiekti išsilaisvinimą. Dažniausiai vaizduojami Avalokitešvara (gailestingumo įsikūnijimas) arba Tara (apsaugos ir moteriškosios išminties deivė).

Kinija, XIX – XX a.

Kaukės bruožai primena Rytų Azijos (galbūt Japonijos ar Kinijos) meninės tradicijos veidus – panašu į teatro kaukę ar religinės skulptūros fragmentą. Tokios išraiškos dažnai naudotos dramos, ritualų ar dvasinių atvaizdų kontekste. Veidas masyvus, su aiškiai išreikštais skruostais ir stipria mimika. Antakiai aukštai iškelti ir kampuoti, o akys siauros, gilios. Burna praverta, lūpos šiek tiek išlenktos žemyn – tai sukuria skausmo, liūdesio ar pasibjaurėjimo išraišką. Ši kaukė arba galvos skulptūra, sprendžiant iš veido bruožų, labai panaši į Rytų Azijos, ypač Japonijos Noh arba Kyogen teatro kaukes. Tačiau ši konkreti išraiška – su iškreiptu skausmingu ar piktu veidu, labiau atitinka Noh teatro moterišką demonę ar dvasinę figūrą – Hannya.

Japonija, XX a. I p.

Šios miniatiūros – amuletai, žaislai arba dekoratyviniai smilkalinių / talpyklų dangteliai. Dažniausiai vaizduojamas gyvūnas atrodo kaip šuo ar liūtas, galbūt net kiniškasis „Fo šuo“ / liūtas. Osmanų imperijos laikais, ypač XIX a., Kinijos dirbiniai iš nefrito, agato, chalcedono buvo itin vertinami ir importuojami. Jie tapdavo kolekciniais dovanų objektais, net įtraukiami į dvaro iždą. Tokie egzemplioriai buvo kolekcionuojami, laikomi retenybėmis, dažnai turėjo dekoratyvinę arba talismano funkciją.

Kinija, XIX a.

Figūrėlė, vaizduojanti išminčių, galimai nemirtingąjį, laikantį indą smilkalams ar aukoms. Galėjo būti naudojama kaip antspaudo rankena arba ritualinė dekoracija. Vyriškos figūros su indu motyvas dažnai sietinas su daoistų nemirtingaisiais arba išminčiais. Skulptūrėlė turi kvadratinį pagrindą, kas rodo, jog ji galėjo būti naudojama kaip antspaudo kotelis arba dekoratyvinis altorėlio elementas.

Kinija, XIX – XX a.

Pypkė arba kandiklis su erotiniu raižiniu, greičiausiai sukurta kaip pramoginis ar satyrinis daiktas Osmanų kultūros kontekste. Panašios pypkės plačiai naudotos XIX a. – tiek tabakui, tiek hašišui. Erotiniai motyvai kartais pasitaikydavo liaudiškose tabako pypkėse, ypač skirtose vyrų pramogoms kavinėse ar haremuose.

Osmanų imperija, XIX – XX a.

Japoniškas odinis dokumentų, kortelių arba pinigų dėklas, dekoruotas ranka tapytu paveikslu. Tokie odiniai dirbiniai buvo gaminami XIX a. pab. – XX a. pr. Japonijoje, ypač turizmo laikotarpiu Meiji epochoje, kai daug dirbinių buvo skirti eksportui. Dekoro elementai: torii vartai – tradiciniai, raudonos spalvos japoniški šventyklų vartai; pagoda – daugiaaukštė šventykla mėlynu stogu; kalnai, priekyje pavaizduotas vandens ratas ir kitos architektūrinės detalės.

Japonija, XIX – XX a.

Rūbai ir aksesuarai

Atgal
Pirmyn
Padidinti

Moteriškas šilkinis, Meiji– Taishi laikotarpio kimono. Tai drabužis, dažniausiai dėvimas per iškilmingas progas. Šis – tamsios bordo spalvos, su rankų siuvinėjimais – baltų ir violetinių vilkdalgių (irisų) motyvais. Gėlės japonų kultūroje dažnai simbolizuoja metų laikus: vilkdalgiai siejami su vasara ir atgimimu. Japonija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Moteriškas šilkinis, Meiji– Taishi laikotarpio kimono. Tai drabužis, dažniausiai dėvimas per iškilmingas progas. Šis – tamsios bordo spalvos, su rankų siuvinėjimais – baltų ir violetinių vilkdalgių (irisų) motyvais. Gėlės japonų kultūroje dažnai simbolizuoja metų laikus: vilkdalgiai siejami su vasara ir atgimimu. Japonija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Kinų moteriškas šilko apdaras – „changfu“. Šis drabužis pasižymi plačiomis Mančurijos stiliaus rankovėmis, būdingomis to laikotarpio drabužiams. Juoda apdaila su siuvinėjimu ir gėlių motyvais ant melsvo šilko fono yra tipiškas Quing dinastijos moterų drabužių bruožas. Ši spalvų ir siuvinėjimo technikos kombinacija, įskaitant „Pekino mazgo dygsnį“, rodo aukštą meistrystę ir to meto mados tendencijas. Kinija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Kinų moteriškas šilko apdaras – „changfu“. Šis drabužis pasižymi plačiomis Mančurijos stiliaus rankovėmis, būdingomis to laikotarpio drabužiams. Juoda apdaila su siuvinėjimu ir gėlių motyvais ant melsvo šilko fono yra tipiškas Quing dinastijos moterų drabužių bruožas. Ši spalvų ir siuvinėjimo technikos kombinacija, įskaitant „Pekino mazgo dygsnį“, rodo aukštą meistrystę ir to meto mados tendencijas. Kinija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Tradicinis kiniškas chalatas - „jifu“, dažnai dėvėtas aukšto rango asmenų ar imperatoriškosios šeimos narių. Pagal šio drabužio siuvinėjimo stilių, kirpimą ir spalvinę kompoziciją galima gana tiksliai pasakyti, kad jis priklauso Quing dinastijos laikotarpiui. Priekyje pavaizduotas drakonas, turintis penkis nagus – „wulong“ – simbolizuoja imperatoriaus ar princo statusą. Tik šių rangų asmuo galėjo dėvėti tokius drabužius. Bangų motyvas apačioje „lishui“ ir debesų ornamentai viršuje – simbolizuoja pasaulio tvarką: dangų, žemę ir jūras. Kinija, XIX a. pab.

Tradicinis kiniškas chalatas - „jifu“, dažnai dėvėtas aukšto rango asmenų ar imperatoriškosios šeimos narių. Pagal šio drabužio siuvinėjimo stilių, kirpimą ir spalvinę kompoziciją galima gana tiksliai pasakyti, kad jis priklauso Quing dinastijos laikotarpiui. Priekyje pavaizduotas drakonas, turintis penkis nagus – „wulong“ – simbolizuoja imperatoriaus ar princo statusą. Tik šių rangų asmuo galėjo dėvėti tokius drabužius. Bangų motyvas apačioje „lishui“ ir debesų ornamentai viršuje – simbolizuoja pasaulio tvarką: dangų, žemę ir jūras. Kinija, XIX a. pab.

Imperatoriškas arba aukšto rango pareigūno „drakono rūbas“ – „longpao“, kuris buvo dėvimas oficialiomis progomis. Drakonas, turintis penkis nagus – „wulong“ – aiškus ženklas, kad šis drabužis priklausė labai aukšto rango žmogui, - imperatoriui ar princui. Rudos – aukso spalvos šilko audinys: toks atspalvis dažnai vadinamas „žemės geltonu“, jį kartais dėvėdavo imperatoriškosios šeimos nariai. Bangų motyvas apačioje „lishui“ – simbolizuoja žemės ir jūrų energiją. Kylantys link dangaus drakonai – vaizduoja kosminę energiją. Spalvingi mėlynos, raudonos ir geltonos spalvų dryžiai – labai būdingas vėlyvosios Quing dinastijos laikotarpio ornamentas. Kinija, XIX a. pab.

Imperatoriškas arba aukšto rango pareigūno „drakono rūbas“ – „longpao“, kuris buvo dėvimas oficialiomis progomis. Drakonas, turintis penkis nagus – „wulong“ – aiškus ženklas, kad šis drabužis priklausė labai aukšto rango žmogui, - imperatoriui ar princui. Rudos – aukso spalvos šilko audinys: toks atspalvis dažnai vadinamas „žemės geltonu“, jį kartais dėvėdavo imperatoriškosios šeimos nariai. Bangų motyvas apačioje „lishui“ – simbolizuoja žemės ir jūrų energiją. Kylantys link dangaus drakonai – vaizduoja kosminę energiją. Spalvingi mėlynos, raudonos ir geltonos spalvų dryžiai – labai būdingas vėlyvosios Quing dinastijos laikotarpio ornamentas. Kinija, XIX a. pab.

Trumpas kiniškas, siuvinėtas šilkinis moteriškas švarkelis, dažnai vadinamas Tang švarku. Jam būdingi tiesūs kirpimo kontūrai, plačios rankovės ir aukšta apykaklė. Sodriai mėlyna spalva Kinijoje simbolizuoja ramybę, kilnumą, taip pat buvo mėgstama spalva šiaurės regionuose. Kinija, XIX a. pab. – XX a.pr.

Trumpas kiniškas, siuvinėtas šilkinis moteriškas švarkelis, dažnai vadinamas Tang švarku. Jam būdingi tiesūs kirpimo kontūrai, plačios rankovės ir aukšta apykaklė. Sodriai mėlyna spalva Kinijoje simbolizuoja ramybę, kilnumą, taip pat buvo mėgstama spalva šiaurės regionuose. Kinija, XIX a. pab. – XX a.pr.

Kiniškas moteriškas švarkas arba chalatas, dar vadinamas „ao“. Tokius apdarus dažnai dėvėdavo turtingesnės moterys. Mėlyna ir violetinė spalvos – siejamos su kilnumu ir dvasiniu išmintingumu. Gėlės, debesys, bangos, persikai – ornamentai turėję gerovės, ilgaamžiškumo bei vaisingumo simboliką. Apskritimuose matomi floristiniai medalionai simbolizuoja klestėjimą, laimę ir dvasinę harmoniją. Kinija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Kiniškas moteriškas švarkas arba chalatas, dar vadinamas „ao“. Tokius apdarus dažnai dėvėdavo turtingesnės moterys. Mėlyna ir violetinė spalvos – siejamos su kilnumu ir dvasiniu išmintingumu. Gėlės, debesys, bangos, persikai – ornamentai turėję gerovės, ilgaamžiškumo bei vaisingumo simboliką. Apskritimuose matomi floristiniai medalionai simbolizuoja klestėjimą, laimę ir dvasinę harmoniją. Kinija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Tradicinė siuvinėta moteriška avalynė iš Osmanų imperijos (Artimųjų Rytų, Vidurinės Azijos) arba aplinkinių regionų. Raudona spalva simbolizuoja gyvybingumą ir džiaugsmą. Siuvinėti motyvai – gėlės, paukščiai – laimės ir apsaugos simboliai. Osmanų imperija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Tradicinė siuvinėta moteriška avalynė iš Osmanų imperijos (Artimųjų Rytų, Vidurinės Azijos) arba aplinkinių regionų. Raudona spalva simbolizuoja gyvybingumą ir džiaugsmą. Siuvinėti motyvai – gėlės, paukščiai – laimės ir apsaugos simboliai. Osmanų imperija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Siuvinėtos moteriškos šlepetės, būdingos Osmanų bei Artimųjų Rytų regionui. Dažnai naudotos namuose arba kaip šventinės – ceremoninės šlepetės. Kailio apdaila rodo prabangą, o auksiniai siuvinėjimai su liūtu ir mitologinėmis būtybėmis – simbolizuoja jėgą ir apsaugą. Osmanų imperija, Artimieji Rytai, XIX – XX a.

Siuvinėtos moteriškos šlepetės, būdingos Osmanų bei Artimųjų Rytų regionui. Dažnai naudotos namuose arba kaip šventinės – ceremoninės šlepetės. Kailio apdaila rodo prabangą, o auksiniai siuvinėjimai su liūtu ir mitologinėmis būtybėmis – simbolizuoja jėgą ir apsaugą. Osmanų imperija, Artimieji Rytai, XIX – XX a.

Quing dinastijos pareigūno ceremoninė kepurė „chaoguan“. Jos apskrita forma dažnai gaminta iš juodo audinio ar šilko. Raudoni virveliniai kutai – nurodydavo pareigūno rangą, o aukso spalvos rutuliukas viršuje – simbolizavo konkrečią valdžios pakopą. Kinija, XIX a.

Quing dinastijos pareigūno ceremoninė kepurė „chaoguan“. Jos apskrita forma dažnai gaminta iš juodo audinio ar šilko. Raudoni virveliniai kutai – nurodydavo pareigūno rangą, o aukso spalvos rutuliukas viršuje – simbolizavo konkrečią valdžios pakopą. Kinija, XIX a.

Dekoratyviniai kutai – skirti tvirtinti prie daiktų arba naudoti kaip interjero, ritualo puošybos elementai, feng shui simboliai. Raudona spalva – apsauga, sėkmė; žalia – laimė. Metaliniai elementai su emaliu viršutinėje dalyje rodo, kad šie kutai buvo gaminti ne tik praktinei, bet ir puošybos paskirčiai. Kinija, XIX – XX a.

Kiniškas ar korėjietiškas siuvinėtas tekstilinis dėklas, skirtas peiliui, peiliukui, vėduoklei arba smulkiam ritualiniam daiktui laikyti. Tokie tekstiliniai dėklai buvo plačiai naudojami Kinijoje ir Korėjoje. Jie saugodavo smulkius reikmenis, net parfumuotus maišelius „xiangnang“. Išsiuvinėti dekoratyviniai motyvai – ginkmedžio lapai, – turi ilgaamžiškumo ir sveikatos simboliką.

Kinija, Korėja XIX – XX a.

Ant šios vėduoklės pavaizduoti raiteliai su žirgais, vienas jų dėvi šarvus ir plazdančius kaspinus, kas rodo, jog tai gali būti mitologinė ar istorinė karinė scena. Šalia – dar keli personažai su skrybėlėmis, vienas jų atrodo vyresnio amžiaus, galbūt tai patarėjas ar mokytojas. Kalnai, medžiai bei skraidančios gervės – laimės ir ilgaamžiškumo simboliai. Piešinys atliktas tradicine kiniška tapybos maniera – kontūriniu brūkšniu ir subtiliu spalvų tonu. Tokios vėduoklės dažnai buvo rankų darbo kūriniai, jungiantys tapybą ir poeziją, nes aiškiai matomas kaligrafinis užrašas ir raudonas antspaudas – menininko ženklas.

Kinija, XIX a. pab. – XX a. I p.

Tokios vėduoklės dažnai buvo meno kūriniai, o ne tik praktiniai daiktai – jas dovanojo, kolekcionavo ar naudojo literatai ir mokslininkai kaip statuso bei kultūros simbolį. Ant vėduoklės paviršiaus yra užrašyti juodi kiniški hieroglifai – tai kaligrafijos kūrinys, galbūt eilėraštis ar aforizmas. Kaligrafija atrodo elegantiška ir subalansuota, panaši į xingshu (pusiau kursyvinį) arba kaishu (standartinį) rašymo stilių. Taip pat matyti ir raudoni antspaudai – tradiciniai menininko antspaudai, naudojami kaip parašas Kinijos mene.

Kinija, XIX a. pab. – XX a. I p.

Dėžutės

Atgal
Pirmyn
Padidinti

XIX – XX a. kiniška medinė dėžutė su žalvario apkaustais, naudota papuošalams arba brangenybėms laikyti. Tokius dirbinius dažnai eksportuodavo į Europą ar Osmanų imperiją kaip kolekcinius ar prabangos objektus. Ši medinė dėžutė dekoruota žalvario apkaustais – viršuje centre – apskritas ornamentas su kinišku shou ženklu, reiškiančiu „ilgaamžiškumą“, aplinkui – paukščiai ir mitinės būtybės, kampuose, šalia spynos bei šonuose – pavaizduoti drugeliai ir amžinybės mazgas (begalybės simbolis). Kinija, XIX – XX a.

XIX – XX a. kiniška medinė dėžutė su žalvario apkaustais, naudota papuošalams arba brangenybėms laikyti. Tokius dirbinius dažnai eksportuodavo į Europą ar Osmanų imperiją kaip kolekcinius ar prabangos objektus. Ši medinė dėžutė dekoruota žalvario apkaustais – viršuje centre – apskritas ornamentas su kinišku shou ženklu, reiškiančiu „ilgaamžiškumą“, aplinkui – paukščiai ir mitinės būtybės, kampuose, šalia spynos bei šonuose – pavaizduoti drugeliai ir amžinybės mazgas (begalybės simbolis). Kinija, XIX – XX a.

XIX – XX a. sidabruota metalinė dėžutė, dekoruota lotoso (ar chrizantemos) žiedu, skirta smulkiems daiktams arba ritualiniam naudojimui. Lotosas ir chrizantema Rytų Azijoje simbolizuoja tyrumą, dvasinį atgimimą bei ilgaamžiškumą. Tokios dėžutės taip pat galėjo būti naudojamos kaip smilkalų, smulkių papuošalų ar kosmetikos indeliai. Kinija, Tibetas, Nepalas, XIX – XX a.

XIX – XX a. sidabruota metalinė dėžutė, dekoruota lotoso (ar chrizantemos) žiedu, skirta smulkiems daiktams arba ritualiniam naudojimui. Lotosas ir chrizantema Rytų Azijoje simbolizuoja tyrumą, dvasinį atgimimą bei ilgaamžiškumą. Tokios dėžutės taip pat galėjo būti naudojamos kaip smilkalų, smulkių papuošalų ar kosmetikos indeliai. Kinija, Tibetas, Nepalas, XIX – XX a.

Stačiakampė žalvarinė dėžutė, dekoruota reljefiniais ir emaliuotais ornamentais. Tokios dėžutės priskiriamos XIX a. pab. – XX a. pr. Kinijai, kai daug suvenyrinių ir dekoratyvinių objektų buvo eksportuojama į Europą ir Ameriką. Dekoratyviniai motyvai (šikšnosparniai, krepšeliai) simbolizuoja gerovę, laimę ir ilgaamžiškumą. Kinija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Stačiakampė žalvarinė dėžutė, dekoruota reljefiniais ir emaliuotais ornamentais. Tokios dėžutės priskiriamos XIX a. pab. – XX a. pr. Kinijai, kai daug suvenyrinių ir dekoratyvinių objektų buvo eksportuojama į Europą ir Ameriką. Dekoratyviniai motyvai (šikšnosparniai, krepšeliai) simbolizuoja gerovę, laimę ir ilgaamžiškumą. Kinija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Dėžutė su perlamutro ir kauko inkrustacijomis bei auksu dažytais ornamentais. Tokios dėžutės naudotos rašymo reikmenims, papuošalams ar smulkiems daiktams laikyti. Ant dangčio vaizduojamas žmogus – tarnas ar ūkininkas, nešantis augalų ryšulį. Šis personažas perteikia kaimiško ar kasdienio gyvenimo sceną, būdingą kinų meno tematikai. Šonuose – stilizuotos gėlės, tapytos auksu ir sidabro spalva. Kinija, XIX a. – XX a.

Dėžutė su perlamutro ir kauko inkrustacijomis bei auksu dažytais ornamentais. Tokios dėžutės naudotos rašymo reikmenims, papuošalams ar smulkiems daiktams laikyti. Ant dangčio vaizduojamas žmogus – tarnas ar ūkininkas, nešantis augalų ryšulį. Šis personažas perteikia kaimiško ar kasdienio gyvenimo sceną, būdingą kinų meno tematikai. Šonuose – stilizuotos gėlės, tapytos auksu ir sidabro spalva. Kinija, XIX a. – XX a.

Dėžutė su trimis galvų formos skulptūriniais objektais, kurie siejami su XIX – XX a. pradžios europietiška kolekcionavimo mada: turėti egzotinius ar miniatiūrinius galvų modelius. Vaizduojamų veidų išraiškų įvairovė primena japoniškas Noh teatro kaukes. Taip pat tai galėtų būti ir mokomasis rinkinys – skirtas menininkams arba aktoriams kaip veido mimikos studijų priemonė. Japonija, XIX a. vid.

Dėžutė su trimis galvų formos skulptūriniais objektais, kurie siejami su XIX – XX a. pradžios europietiška kolekcionavimo mada: turėti egzotinius ar miniatiūrinius galvų modelius. Vaizduojamų veidų išraiškų įvairovė primena japoniškas Noh teatro kaukes. Taip pat tai galėtų būti ir mokomasis rinkinys – skirtas menininkams arba aktoriams kaip veido mimikos studijų priemonė. Japonija, XIX a. vid.

Parakinė – tai mažas indas, skirtas juodajam parakui laikyti ir dozuoti. Dažniausios jų formos – ragų, butelio ar dėžutės tipo. Daugelyje rytietiškų parakinių įmontuotas spyruoklinis kranelis – dozavimo anga, kurią spaudžiant išbėgdavo tik reikalingas kiekis parako – taip sumažindamas užsiliepsnojimo riziką. Parakinės dažnai būdavo ne tik praktiškos, bet ir meno kūriniai: augaliniai ornamentai, kovų, medžioklės scenos, gyvūnų figūros, religinių ar valdovų portretai – priklausomai nuo regiono ar užsakovo statuso.

Kinija, XIX a.

Porcelianas

Atgal
Pirmyn
Padidinti

Porcelianinis dubenėlis, skirtas arbatos gėrimui ar ryžių patiekalams. Jis dekoruotas mėlyna kobalto glazūra. Taip pat dar papildomais raudonais bei žaliais dažais virš glazūros. Toks derinys vadinamas „Imari“ arba „Kinrande“ stiliumi, būdingu Japonijai – ypač Arita gamybai ir kartais Kinijai XVII – XIX a. Vidinės dubenėlio sienelės viršuje yra mėlynas geometrinis ornamentas – dažnas japonų ir kinų porceliano bruožas. Išorėje matomi raudonai žali gėlių ar žiedų motyvai – simbolizuoja gyvybingumą ir grožį. Dugne pavaizduotas raudonas ženklas manji - tai budistinis simbolis, reiškiantis gerovę, amžinybę ir sėkmę. Japonijoje ir Kinijoje jis vartotas tūkstantmečius – iki XX a. , todėl keramikos detalėse jis yra visiškai tradicinis. Japonija, XIX a. pab.

Porcelianinis dubenėlis, skirtas arbatos gėrimui ar ryžių patiekalams. Jis dekoruotas mėlyna kobalto glazūra. Taip pat dar papildomais raudonais bei žaliais dažais virš glazūros. Toks derinys vadinamas „Imari“ arba „Kinrande“ stiliumi, būdingu Japonijai – ypač Arita gamybai ir kartais Kinijai XVII – XIX a. Vidinės dubenėlio sienelės viršuje yra mėlynas geometrinis ornamentas – dažnas japonų ir kinų porceliano bruožas. Išorėje matomi raudonai žali gėlių ar žiedų motyvai – simbolizuoja gyvybingumą ir grožį. Dugne pavaizduotas raudonas ženklas manji - tai budistinis simbolis, reiškiantis gerovę, amžinybę ir sėkmę. Japonijoje ir Kinijoje jis vartotas tūkstantmečius – iki XX a. , todėl keramikos detalėse jis yra visiškai tradicinis. Japonija, XIX a. pab.

Šaukštelis sriubai. Mėlynas geometrinis raštas viduje ir virš glazūros esantys raudonai – žali gėlių motyvai – būdingi Japonijos Arita porcelianui. Japonija, XIX a. pab.

Mėlynojo porceliano dubenėlis, dekoruotas kobalto oksido dažais po skaidria glazūra. Vaizduojami stilizuoti bijūnų ir chrizantemų žiedai bei vynuogių ar vijoklių lapai – klasikiniai kinų Ming ir Quing dinastijų ornamentai, simbolizuojantys ilgaamžiškumą, derlingumą ir grožį. Vidinė juosta su ornamentiniu raštu – tipiška Wanli laikotarpio (vėlyvasis Ming, XVI – XVII a.) įtaka. Kinija, XIX a. pr.

Mėlynojo porceliano dubenėlis, dekoruotas kobalto oksido dažais po skaidria glazūra. Vaizduojami stilizuoti bijūnų ir chrizantemų žiedai bei vynuogių ar vijoklių lapai – klasikiniai kinų Ming ir Quing dinastijų ornamentai, simbolizuojantys ilgaamžiškumą, derlingumą ir grožį. Vidinė juosta su ornamentiniu raštu – tipiška Wanli laikotarpio (vėlyvasis Ming, XVI – XVII a.) įtaka. Kinija, XIX a. pr.

Metalo dirbiniai iš Kinijos

Atgal
Pirmyn
Padidinti

Kinų kluazonės (cloisonne) tradicinė vaza, išplatėjanti link apačios ir vėl susiaurėjanti kaklelio srityje – vadinamoji „Hu“ forma, - dažna senovės Kinijos bronzos indų forma su emalio inkrustacijomis. Apatinėje dalyje stilizuoti lotoso žiedai – būdingi Ming ir ankstyvosios Quing dinastijos laikotarpiui. Viršutinėje dalyje esantis meandro motyvas simbolizuoja amžinybę ir tęstinumą. Dominuojanti mėlyna, raudona, žalia ir keletas aukso atspalvių – tai tipiška senesnių kluazonės darbų paletė. Kinija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Senovinė kiniška kluazonės (cloisonne) stiliaus bronzinė vaza, puošta mitologinių būtybių ir geometrinių raštų emaliais. Kinija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Kiniška stalinė dekoracija su bronziniu pagrindu, pagaminta naudojant emalio techniką. Tokie dekoratyviniai daiktai buvo naudojami rūmuose ar šventyklose. Kinija, XX a. pab. – XX a. pr.

Apeiginis arba dekoratyvinis dubuo ant stovo. Tokie indai buvo naudojami ritualiniams ar apeiginiams tikslams, taip pat kaip dekoratyviniai daiktai šventyklų ar turtingų namų interjere. Dubuo yra negilus, o jo paviršiuje galima įžiūrėti graviruotus raštus ar ornamentus. Stovas pagalintas iš tamsaus medžio ir puoštas išpjaustytais simboliais, primenančiais kiniškus ženklus, kurie dažnai reiškia laimę, ilgaamžiškumą ar sėkmę. Kinija, XIX a.

Apeiginis arba dekoratyvinis dubuo ant stovo. Tokie indai buvo naudojami ritualiniams ar apeiginiams tikslams, taip pat kaip dekoratyviniai daiktai šventyklų ar turtingų namų interjere. Dubuo yra negilus, o jo paviršiuje galima įžiūrėti graviruotus raštus ar ornamentus. Stovas pagalintas iš tamsaus medžio ir puoštas išpjaustytais simboliais, primenančiais kiniškus ženklus, kurie dažnai reiškia laimę, ilgaamžiškumą ar sėkmę. Kinija, XIX a.

Kinų eksportinio sidabro puodeliai, pagaminti su filigranine apdaila raižytais drakonų piešiniais, kurie kinų kultūroje simbolizuoja galybę, stiprybę ir sėkmę. Kiekvienas puodelis dekoruotas hieroglifu, atspindinčiu tradicines kinų vertybes. Panašius sidabrinius gaminius su drakonų motyvais Kinijos amatininkai gamindavo Vakarų pirkliams, kurie dažnai prekiaudavo Honkonge, Kantone ir kituose miestuose. Kinija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Kinų eksportinio sidabro puodeliai, pagaminti su filigranine apdaila raižytais drakonų piešiniais, kurie kinų kultūroje simbolizuoja galybę, stiprybę ir sėkmę. Kiekvienas puodelis dekoruotas hieroglifu, atspindinčiu tradicines kinų vertybes. Panašius sidabrinius gaminius su drakonų motyvais Kinijos amatininkai gamindavo Vakarų pirkliams, kurie dažnai prekiaudavo Honkonge, Kantone ir kituose miestuose. Kinija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Žalvarinis varpelis. Tiek Kinijoje, tiek Korėjoje ir kitose Azijos šalyse, ypač po Antrojo pasaulinio karo, buvo gaminami panašaus stiliaus žalvario dirbiniai, skirti eksportui. Jie dažnai pasižymi puošniu, bet serijinę gamybą atspindinčiu dizainu, skirtu Vakarų rinkai. Kinija, Korėja, XX a. vid.

Žalvarinis varpelis. Tiek Kinijoje, tiek Korėjoje ir kitose Azijos šalyse, ypač po Antrojo pasaulinio karo, buvo gaminami panašaus stiliaus žalvario dirbiniai, skirti eksportui. Jie dažnai pasižymi puošniu, bet serijinę gamybą atspindinčiu dizainu, skirtu Vakarų rinkai. Kinija, Korėja, XX a. vid.

Žalvarinis censeris (smilkalų degiklis) – indelis, skirtas deginti smilkalus ir paskleisti jų aromatą. Be smilkalų deginimo, tokie daiktai naudojami religinėms ceremonijoms ar tiesiog kaip dekoratyvinis interjero elementas. Šio tipo censeriai dažnai siejami su Azija, ypač su Kinija. Kinija, XIX a. pr.

Žalvarinis censeris (smilkalų degiklis) – indelis, skirtas deginti smilkalus ir paskleisti jų aromatą. Be smilkalų deginimo, tokie daiktai naudojami religinėms ceremonijoms ar tiesiog kaip dekoratyvinis interjero elementas. Šio tipo censeriai dažnai siejami su Azija, ypač su Kinija. Kinija, XIX a. pr.

Kinų kluazonė (cloisonne) vaza – tradicinis emalio dirbinys. Tokie kūriniai gaminami naudojant plonas metalines vielutes (dažniausiai bronzos ar vario), kuriomis sudaromas raštas. Tarp vielučių esančios ertmės užpildomos spalvotu emaliu, po to kūrinys deginamas ir poliruojamas. Drakonas – labai svarbus simbolis kinų kultūroje, reiškiantis galią, stiprybę ir sėkmę. Raudona spalva – laimės ir sėkmės spalva, o auksiniai kraštai suteikia prabangos ir kilnumo įspūdį. Mėlyni ir žalsvi debesų raštai viršutinėje vazos dalyje bei apačioje – būdingi Ming ir Quing dinastijų laikų kluazonės stiliui.

Kinija, XIX a. pab. – XX a. pr.

Žalvarinis šventyklos varpelis su pagoda ant viršaus, kuri yra tipiškas budistinės šventyklos statinys. Pagodos atvaizdas ant varpelio skirtas pabrėžti jo religinę ir kultūrinę reikšmę. Tokie varpeliai naudoti šventyklose meditacijai skatinti ir apvalančiai dvasinei atmosferai sukurti. Jų skambesys siejamas su dvasiniu pasauliu, padeda išvalyti mintis ir protą.

Korėja, XX a. vid.

Tradicinė žalvarinė žvakidė, vaizduojanti kinišką valtį. Priekis – kaip drakono galva, o galas – uodega. Valties viduryje vaizduojama dviejų aukštų pagoda su išraižytais langais, o ant jos viršaus – žvakidės lizdas. Nors tai yra funkcionali žvakidė, dėl savo meniškumo ji taip pat naudojama kaip dekoratyvinis meno kūrinys.

Tailandas, XX a. vid.

Praeita Kaip balti paukščiai. Lietuvių folkloro teatras. Instrumentinės, šokamosios, dainuojamosios sutartinės.

Sekanti „Gyvoji tradicija: dainų šventei -100“