Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (LTMKM) saugoma turtinga „Šėpos“ teatro lėlių kolekcija. Kovo 21 dieną pasitiksime Tarptautinę lėlininkų dieną. Muziejus, ruošdamasis šiai dienai, atrestauruoja tris lėles ir pasikalbėjo su „Šėpos“ teatro įkūrėju, režisieriumi Gintaru Varnu. „Atsibodo, kai supratau, kad tai nebėra pavojinga. Nepriklausomybės metu teatras prarado savo aštrumą – kūrėme jau apie istoriją, ne apie dabartį“, – prisimena G. Varnas. 

Sovietų Sąjungai pamažu griūnant, „Šėpos“ teatras buvo aštrus balsas, komentavęs aktualijas. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus daug dėmesio skiria lėlių teatrams. Gintaras Varnas LTMKM yra perdavęs „Šėpos“ teatro lėles ir spektaklių vaizdo įrašus. Muziejaus restauratorė Karine Valentinavičienė restauruoja kai kurias „Šėpos“ teatro lėles – Michailo Gorbačiovo, Bronislovo Genzelio ir Zigmo Vaišvilos personažus. Suiręs porolonas, kuriuo buvo kimštos lėlės, pakeičiamas puriu sinteponu, sutvarkomos tekstilinės lėlių dalys. 

Su „Šėpos“ teatro lėlių buvusiu šeimininku, politinio lėlių teatro įkūrėju Gintaru Varnu pasikalbėjome apie priežastis, kodėl šis teatras tapo Lietuvos teatro ir šalies istorijos dalimi, kokiomis sąlygomis trupė veikė bei kas lėmė teatro veiklos baigtį. 

„Šėpos“ teatras susikūrė 1988 metais. Kaip viskas prasidėjo?

Pati idėja prasidėjo nuo politinio įvykio lapkričio mėnesį. Vienas įvykių mane įsiutino ir pagalvojau, kad kažką mums reikėtų sukurti. 

Žinojau apie viduramžių lėlių vaidinimus. Dar nuėjome pas menotyrininką, Vilniaus tyrinėtoją Vladą Drėmą. Jis prieš karą mokėsi Vilniaus universitete ir pasakojo apie „Szopka Wileńska“. „Szopka“ yra lenkiškas terminas, reiškiantis prakartėlę ir dabar Krokuvoje vyksta prakartėlių konkursai, bet jie taip vadino ir satyrinius spektaklius. „Szopka Wileńska“ kūrė politinius lėlių teatro vaidinimus. Religinė tradicija peraugo į pasaulietinį politinės satyros teatrą. Drėma pasakojo, kad 1939 metais turėjo net Hitlerio lėlę. Tai daug ką pasako. 

Tradicijos žinojimas buvo impulsas sukurti analogiją apie mūsų to laiko realijas, apie lietuvių ir rusų santykius ir mėginimą atsiskirti nuo tos imperijos. „Šėpa“ yra senovinis kaimiškas spintos pavadinimas ir į „šopką“ yra panašumo, atgaivinome tą pavadinimą.

Kaip sekėsi veiklos pradžia, kaip ji vyko?

Pirmąjį pastatymą tikėjomės paruošti Kalėdoms, tačiau pradėję supratome, kiek darbo, nespėjome. Pasijungė dvi scenografės. Visa tai vyko be pinigų. Jokių projektų, kultūros tarybų tada nebuvo. Tai buvo Sovietų Sąjunga, paskutiniai jos metai. Sutarėme su staliumi, kuris padarė spintą, dailininkės ją ištapė. Tai buvo saviveiklos būrelis. Buvome pirmo kurso studentai. 

Repetavome ilgokai, premjera įvyko tik 1989 metų pradžioje, sausio gale ar vasario mėnesį. Suvaidinome „Revoliucijos lopšines“. Repetuoti priėmė tuometinė Teatro sąjunga, kuri buvo įsikūrusi adresu Gedimino prospektas 1, tiesiai priešais Katedrą. Tuomet antrą, trečią ir ketvirtą aukštus iš pradžių sąjunga užėmė, iš tų trijų Sąjunga du aukštus atidavė „Sąjūdžiui“. 

Repetavome antrame aukšte, „Sąjūdis“ buvo tiesiai virš mūsų. Kai tas spektaklis išėjo ir „Sąjūdžio“ taryba stebėjo pasirodymą, visi pagalvojo, kad tas teatras – „Sąjūdžio“ reikalas. Ne, taip nebuvo, tiesiog veikėme tame pačiame pastate. Jie virš mūsų galvų, tai padėjo teatriukui, buvo „stogas“. 

Ar nebuvote cenzūruojami, drausminami?

Teatriukas buvo gana aštrus, jis buvo net pavojingas tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir visi eidavo jo žiūrėti. Niekas nebijojo, niekas neatsisakė vaidinti. Pirmojo spektaklio libretistas Liudvikas Jakimavičius buvo pakviestas į Centro komitetą ir jo paprašė „taip jau stipriai nesišaipyti iš pono Brazausko“. 

Mes repetuodavome, kai baigdavosi darbas Teatro sąjungoje. Repetuodavome vakarais ir naktimis iki kokios penktos valandos ryto. Kartais keisti tipai užeidavo dėl neaiškių priežasčių, bet nieko neįvyko. Vis paskambindavo kas nors, prašydamas gal galite padaryti arba nedaryti tos ar kitos lėlės, „mes sumokėsime“, mes šitam reikalui nepasidavėme.

Kai pasirodė spektaklis, mums nereikėjo jokios reklamos, komunikacijų. Mes pakabindavome ant durų ranka parašytą lapelį su informacija apie vaidinimus. Salė buvo šimto vietų ir kaskart pilna, žiūrovai net netilpdavo. Jokių bilietų iš pradžių neturėjome, suleidžiame tiek žiūrovų, kiek telpa. Aukų dėžutė buvo ir aukų primesdavo mūsų išgyvenimui.

O kaip nusprendėte kurti antrą spektaklį „Komunistinės nostalgijos“?

Vieno spektaklio buvo jau mažai, pridėjome antrą spektaklį. Mums leido repetuoti Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, buvo jau ir pinigų, galėjome pamokėti butaforininkams. Teatriukas išsiplėtė ir nauja šėpa buvo padaryta.

Antras spektaklis jau buvo rodomas didesnėse salėse, Lietuvoje per teatrus pravažiavome vasarą ir rudens pradžioje, parodėme rajonuose, vyko ilgos gastrolės Amerikoje. 

Po to teatro likimas buvo gana įdomus. Kažkiek pradėjome televizijoje kurti laidą „Šėpos banga“, bet nelabai pavyko. Man buvo atsibodę. Atsibodo, kai supratau, kad tai nebėra pavojinga. Nepriklausomybės metu teatras prarado savo tokį aštrumą, supratau, kad kuriame apie istoriją, ne apie dabartį. Tapo aišku, kad atėjo laikas teatriuką „užmigdyti“.  

Kokie siužetai vaidinami spektakliuose „Revoliucijos lopšinės“ ir „Komunistinės nostalgijos“?

„Revoliucijos lopšinėse“ mes atsigręžėme į Sovietų Sąjungos legendas: Lenino gimimas, Stalinas, okupacija ir iki šių dienų. „Komunistinės nostalgijos“ buvo visai apie dabartį – Sąjūdžio reikalai. 

Buvo ir senųjų personažų, teko daug naujų personažų padaryti. Pirmą spektaklį mes kūrėme mažai salytei. Pirmoji salė nebuvo skirta spektakliams. Po to antroji spinta buvo nuplukdyta į Ameriką, o mes parsivežėme tik lėles, nežinau, kur ta spinta dabar yra. Beje, Amerikoje dingo Prunskienės lėlė. 

Pirmo spektaklio sėkmė buvo didesnė, nes tai buvo visiškai nauja. Tuo metu visi teatrai buvo tušti, nes tai buvo Sąjūdžio, mitingų laikas, salės buvo tuščios, išskyrus politinį teatriuką. Mums patiems galiausiai atsibodo, nebe tas laikas. Atsibodo ir sakiau „gana“.

Bet politikos vyksmas tęsėsi ir turbūt buvo kritikuotinų reiškinių. Kodėl nusprendėte netęsti?

Ilgainiui per visą tą laiką buvo visko, įdomus ir valstybės statybos etapas. Sakydavo, atgaivinkite, bet man nekilo noras. Teatrologė Irena Veisaitė vis ragindavo atgaivinti, bet ką ten apie tas smulkmenas kurti. Po „Šėpos“ atsirado televizijoje „Radijo šou“, „Dviračio žinios“. Tas „Šėpos“ teatras pasidalino į masinę mediją kitais būdais. „Dviračio žinios“ ir šiandien gyvuoja ir užsiima politinių intrigų komentavimu. 

Kai karas prasidėjo, man trūko kantrybė, pamėginome atkurti, sukūrėme „Ūbą carą“, bet susidūrėme su dramaturgijos stoka. Liudvikas Jakimavičius arba Vytukas (Vytautas V. Landsbergis), kuris antrą pjesę rašė, jie šmaikščiai į tai žiūrėjo, o dabar įklimpome į dramaturgiją. Ir žmonės pajuto, neina į spektaklius. Kalbėti apie Putiną Lietuvoje niekam nepavojinga, tad tas sprendimas buvo ir mano klaida. Tiesiog labai norėjosi Putiną „nužudyti“ scenoje. Pasirodo, scenos magija su gyvenimu neturi daug bendro.

Tad kas lėmė tai, kad „Šėpos“ teatras įėjo į istoriją?

Tai buvo studentų teatras – kai pradėjome, buvome pirmakursiai ir viskas tęsėsi iki trečio ar ketvirto kurso. Visada tie studentiški teatrai turi didžiulę gyvybinę energiją, vėliau, dirbant teatruose jų energija transformuojasi į kažką kita, į tai, ką vadiname profesionalumu. Studentų teatrai gal kartais kreivi šleivi, nepakankamai kokybiški, bet viską atperka jų didžiulis noras, entuziazmas, energija, kuri varo spektaklį į priekį. 

Svarbiausia – pavojingumas. Po Sausio įvykių nuvažiavome į Oslą, kur buvome iš anksto kviesti. Oslo nacionalinis teatras pakvietė surengti kelis spektaklio pastatymus Vasario 16-osios proga. Vaidinome Nacionalinio teatro mažojoje salėje ir jaunimo erdvėje vyko toks performansas su Veronika Povilioniene ir Petru Vyšniausku, taip pat turėjome parengti trumpą siužetuką, kuris rodytas Oslo universiteto didžiojoje auloje. 

Ten teikiamos Nobelio premijos, prieš porą mėnesių, gruodį Nobelio premija buvo įteikta Gorbočiovui. Padarėm epizodą, kaip Huseinas teikia Gorbačiovui premiją, visas diplomatinis korpusas, trys pirmos eilės išėjo iš salės, protestuodami prieš mūsų siužetą. Spaudoje – didžiulės antraštės. Tokius dalykus darydavome. Pavojaus momentas politiniuose teatruose turi būti.

Prieš daugiau nei penketą metų Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vyko paroda „XS / studentų lėlių teatrai“, sugrąžinusi lankytojus ir į šio teatro ištakas. Parodos metu vyko ir susitikimas su Gintaru Varnu. 

Kalba Gintaras Varnas. I. Balakauskaitės nuotr.