Text in English below

Keliaujanti paroda „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo“ (1939–1944)

Šiandien sunkiai galėtume įsivaizduoti, kaip atrodė nepriklausomos, tarpukario Lietuvos kino teatrai, jei ne Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomas nuotraukų rinkinys.

Unikalios rinkinio fotografijos darytos šaliai jau praradus nepriklausomybę – 1942 metais, vokiečių okupantų įsakymu. Ir iki tol Lietuvoje veikę kino teatrai ne kartą skaičiuoti, jų turtas inventorizuotas, tačiau tik okupaciniam vokiečių režimui parūpo kino teatrus dokumentuoti  fotografuojant. Vokiečių įsakymą vykdė vietiniai miestų ir miestelių fotografai – kaip kas galėjo, su tuo, ką turėjo, taip ir įamžino karo dar nesugriautus kino teatrus, jų išorę ir vidų. Tarp jų ir modernistinės Kauno kino teatrų salės su ornamentuotais balkonais, naujuose Radviliškio, Utenos, Zarasų šaulių namuose įrengtos kino salės bei senutėliai kinematografai – Biržų „Žvaigždė“, Alytaus „Dainava“, Telšių „Džiugas“, Žagarės „Mėnulis“, Marijampolės „Palas“ ir kiti.

Iš kone 80 prieškario Lietuvoje veikusių kino teatrų didesnė dalis rodė filmus ir šalį okupavus sovietams, ir šių okupaciją pakeitus naciams. Kino teatrai tuo metu buvo tarsi slėptuvė nuo kraupios realybės – juose rodyti filmai nukeldavo į iliuzinį pasaulį, kuris padėdavo užmiršti slogias mintis, alkį.

Nespalvotose kino teatrų fotografijose, kuriose matomos tuščios, be žiūrovų erdvės, įamžintas ir nerimas. Dabar mums tai primena apie Lietuvos praradimus Antrojo pasaulinio karo metais: žuvusius žmones, išnaikintas ištisas bendruomenes.

Per karą nemažai kino teatrų nukentėjo, tačiau dalis jų toliau rodė kiną sugrįžus sovietams. Iš tarpukariu veikusių kino teatrų šiandien filmus galime žiūrėti vienintelėje Kauno „Romuvoje“.

Travelling exhibition “Cinema as a Refuge from Life” (1939–1944)

It would be hard to imagine today what the cinemas in independent, inter-war Lithuania looked like if it weren’t for a collection of photographs preserved at the Lithuanian Theatre, Music and Cinema Museum.

The unique photographs in the collection have been taken in 1942, after Lithuania lost its independence, at the behest of the German occupant authorities. Cinemas operating in Lithuania until then had been counted several times and their assets inventoried, but it was only the occupying German regime that thought of documenting the cinemas by photographing them. The order was carried out by local photographers in towns and cities, who photographed the war-survining cinemas, their exteriors and interiors, as best they could with what they had. Among the examples are modernist cinema auditoriums in Kaunas with their ornamental balconies, film halls in new houses in Radviliškis, Utena and Zarasai, as well as some of the old-timers: Žvaigždė in Biržai, Dainava in Alytus, Džiugas in Telšiai, Mėnulis in Žagarė, Palas in Marijampolė, etc.

Of the nearly 80 cinemas operating in pre-war Lithuania, the majority showed films under both Soviet and Nazi occupation. Cinemas at the time provided a sort of a refuge from the horrible reality as the films they screened transported people to an illusory world that helped forget depressing thoughts and hunger.

Another aspect that the black-and-white photographs of the cinemas’ empty rooms without audiences have succeeded in capturing is anxiety. Today, they serve as a reminder of what Lithuania lost during World War II: the people killed, the entire communities decimated.
Many cinemas had sustained damage during the wartime, but some of them went on screening films after the Soviets returned. Today, the only remaining cinema from the inter-war period is the Kaunas Romuva.