Ne vienas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus (LTMKM) darbuotojas mena Sausio 13-osios nakties įvykius ir iki jų vedusius prosovietinių provokatorių veiksmus bei vilties įkvėpusią Sąjūdžio veiklą. LTMKM, minėdama Sausio 13-osios įvykių 35-ąsias metines, dalinasi savo darbuotojų prisiminimais, jų mintimis ir išgyvenimais.

„Laisvė yra viena svarbiausių šalies vertybių. Tik nepriklausomoje šalyje gali klestėti kūrybiškumas, įkvepianti mintis ir prasmingi darbai. Mūsų muziejaus darbuotojai ėjo į budėjimus, fiksavo pačius aktualiausius įvykius, buvo tikrais piliečiais, neretai nerimaudami dėl namuose paliktų mažų vaikų ir artimųjų. Labai svarbu kasmet prisiminti, kas tuomet įvyko, ypač šiais kaimynystėje tebesitęsiančio grėsmingo Rusijos paskelbto karo laikais“, – kalbėjo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė.

Buvęs garso režisierius Vidmantas Kazlauskas įrašinėjo Vilniaus televizijos bokšto gynėjų dainas ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio kalbas. Buvęs fotožurnalistas Zenonas Nekrošius fiksavo įvykius prie Seimo, prie Televizijos bokšto ir Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Direktorės pavaduotoja-vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė Rima Grašienė Sausio 13-osios naktį budėjo muziejuje, saugojo jo vertybes. Aktorius Remigijus Vilkaitis budėjo prie Televizijos bokšto ir neskubėjo trauktis nuo šios įvykių vietos.

Vidmantas Kazlauskas: neišdildomas tankų gaudesys

Muziejuje dirbantis buvęs garso operatorius Vidmantas Kazlauskas veda edukacinį užsiėmimą „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir Sausio 13-oji“. Šią veiklą užsisakyti gali mokyklos ar kitos grupės ištisus metus. Programos turinys jaunimą supažindina su Sausio 13-osios ir Kovo 11-osios įvykių eiga ir reikšme. V. Kazlauskas dirbo „Lietuvos kino studijoje“, įrašinėjo garsą tiek „Lietuvos kino kronikos“ reportažams, tiek kino dokumentikai. Per edukacinį užsiėmimą rodomos šių dokumentinių laidų bei filmų ištraukos, Vidmantas pasakoja savo atsiminimus.

Redaktorės Bytautės Pajėdienės nuopelnu „Kino kronikos“ buvo pervadintos iš „Tarybų Lietuvos“ į „Lietuvos kroniką“. O dokumentinio kino režisieriaus Edmundo Zubavičiaus triptikas „Dar sykį „Lie-tu-va“ (1989), „Lietuva. Žodžiai į sąžinę“ (1991) ir „Lietuva. Vėl laisva“ nušvietė lietuvių kelią į laisvę. Stebėdamas „Lietuvos kronikos“ ištrauką apie 1990 m. kovo 11 dieną paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę, Vidmantas komentuoja: „Jei ne Landsbergis, šio išsilaisvinimo nebūtų įvykę. Bet tai buvo tik pirmas žingsnis, reikėjo dar laisvę išsaugoti. Maskva neleido – į Vilnių atvažiavo tankai“.

1991 metų sausio 8 dieną vyko Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmas neva dėl kainų kėlimo. Dauguma minioje, anot Vidmanto, – iš „Burdenkos gamyklos“. Tai – Vilniaus radiotechninių matavimo prietaisų gamykla, veikusi Naujamiestyje, įsikūrusi buvusios lenkų radijo aparatų gamyklos „Elektrit“ patalpose. „Filmuodavome ne tik patriotiniuose, bet ir prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ mitinguose. Mus ir mušė, ir stumdė, rusų moterys norėdavo sudraskyti“, – teigia V. Kazlauskas.

Prisimindamas Sausio 13-osios naktį, Vidmantas pasakoja: „Tūkstančiai vilniečių savimi užstojo nuo provokatorių. Redaktorė ragino važiuoti, bet labai nesikišti. Sausio 12 vakare, apie 23 valandą, nuvažiavau prie bokšto su savo žiguliuku ir nuėjau įrašyti pokalbių, dainų, Raimondo Šilansko anekdotų. Nuotaikos buvo įtemptai ramios. Niekas negalvojo, kad juos beginklius užpuls“.

Po vidurnakčio V. Kazlauskas grįžo namo: „Naktį prasidėjo bokšto šturmas. Norėjau vėl važiuoti, bet žmona neišleido: namie dvi mažos dukrytės. Pro virtuvės langą matėsi trasuojančios kulkos, lekiančios į bokštą. Prijungiau prie televizoriaus magnetofoną ir įrašinėjau paskutinę transliaciją, kol vaizdas nutrūko“.

Ryte, grįžęs prie bokšto, toje vietoje, kur stovėjo V. Kazlausko žiguliukas, šalia rado kitą žigulį, sutraiškytą tanko: „Apsisukau ir nuvažiavau į Aukščiausiąją Tarybą. Tiesiai į mane važiavo tankas. Šiaip taip prasilenkiau ir pasiekiau Aukščiausiąją Tarybą. Turėjau leidimą įeiti vidun, tad likusią dienos dalį praleidau Aukščiausiojoje Taryboje“.

Anot Vidmanto, visas pastatas drebėjo nuo požemine pervaža važiuojančių tankų gaudesio. „Deputatai sėdėjo su dujokaukėmis. Mažai kas tikėjosi išlikti gyvas. Buvo baisu. Laimė, kad, spaudžiamas Amerikos, Gorbačiovas išsigando toliau traiškyti žmones“, – pasakoja pašnekovas.

V. Kazlauskas Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Landsbergio kabinete įrašinėjo jo pasisakymus:„Landsbergis mokėjo paliesti visų širdis ir suvienyti. Jis buvo stebėtinai šaltas, ramus. Jautėsi jo nusiminimas, bet ir tvirtybė. Jis – šachmatininkas, tad apskaičiuodavo kelis Gorbačiovo žingsnius į priekį“.

Vidmantas pastebi, kad į atmintį jam giliausiai įsirėžęs tankų skleistas triukšmas: „Jis psichiškai veikia. Po savaitės parduotuvėje išgirdau, kaip man pasirodė, tankų dundėjimą, o ten – tiesiog žmogus stūmė prekių vežimą metaliniais ratukais… Baimės akys didelės. Normalu žmogui bijoti. Svarbu nugalėti baimę“.

V. Kazlauskui teko filmuoti ir Lietuvos išdavikus – Mykolą Burokevičių, promaskvietiškų komunistų Lietuvoje vadą, ir taip vadinamojo „Nacionalinio gynimo komiteto“ narį Juozą Jermolavičių, kurio balsas iš tankų ragino bokšto gynėjus pasiduoti, nesipriešinti: „Savi priešai baisesni už išorės priešus“.

Jis pasakoja žiūrėjęs daug vaizdo medžiagos iš sausio įvykių: „Tos medžiagos žiūrėjimas labai sukrėtė. Raudonojo kryžiaus ligoninėje – sudegę, juodi kūnai, dar alsuojantys ir gyvi, žaizdose. Loreta Asanavičiūtė dar pasako savo vardą… Okupantai naudojo uždraustas išcentrines kulkas, kurios išdrasko kūną – žmogus gali mirti nuo skausmo, bet Raudonajame kryžiuje gydytojai darė stebuklus, daugelį pavyko išgelbėti“.

Iš peržiūrėtos medžiagos jis sužinojęs daug skaudžių faktų: „Berniukas prie Televizijos bokšto pasakojo, kaip neteko savo tėvo, kuris atvyko ieškoti jo – sūnaus. Spaudos rūmuose iš aukštai vaikinai pylė vandenį ant priešų. Okupantų pulkininkas automatu šovė į juos ir vienam vaikinui išdarkė skruostą. Bokšto saugoti ėjo mokyklų chuliganiokai. Baigėsi chuliganizmai. Visi per vieną naktį subrendo. Trys vaikai ir absolventai bei du tėvai iš tuometinės 34-osios vidurinės, kuri dabar yra Sausio 13-osios progimnazija, žuvo prie Televizijos bokšto“.

„Mane tie įvykiai veikia iki šiol. Kiek žmonių sutraiškyta, sužalota. Aš – sovietinis vaikas, paveiktas komunistinės demagogijos. Sąjūdis man atvėrė akis, ištraukė mane iš to melo liūno. Atsigręždamas atgal galiu tvirtinti, kad man labai pasisekė: buvau labai svarbių įvykių fiksuotoju ir liudininku“, – teigia V. Kazlauskas.

Zenonas Nekrošius: blyksteliu fotoaparatu ir pasitraukiu

Prasidėjus Sąjūdžiui, fotografas Zenonas Nekrošius sulaukė kvietimo dirbti „Atgimimo“ laikraštyje. Buvęs laikraščio „Atgimimas“ fotožurnalistas, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fotografas Zenonas Nekrošius pasakoja viską fiksavęs tiek laikraščiui, tiek ir dėl asmeninio poreikio, nes „mačiau, kad vyksta virsmas“. Praėjusių metų kovo mėnesį Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje buvo atidaryta lietuvių laisvės kovą įamžinusių jo fotografijų paroda „Laisvės objektyvas“, kuri vėliau iškeliavo į Kultūros ministeriją ir iki šiol yra ten eksponuojama.

Sausio 8 dieną „Jedinstva“ pradėjo šturmuoti Seimą. Zenonas prisimena įskeltą langą, muštynes, su gaisrininkų žarna nuvaikytus sukilėlius. Sausio 9 dieną vėl „sukilėliai susirinko drumsti vandenį“, dalyvavo lietuvių policija, ir sovietų armija iš Šiaurės miestelio. 11 dieną užimti Spaudos rūmai. „Spaudos rūmų fojė matėsi, kad viskas išdaužyta. Jie užiminėjo visus strateginius objektus“, – peržvelgdamas savo nuotraukų archyvus pasakojo Zenonas.

12 dieną prasidėjo budėjimai prie Seimo, degė laužai. Vakare, pamena Zenonas, vyko koncertas ant Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos laiptų: „Jaunimui buvo linksma, niekas nesitikėjo, kad bus blogai. Eurika Masytė dainavo. Baigėsi koncertas, naktis. Grįžau namo ryškinti juostų. Radijo imtuvas buvo įjungtas: išgirdau Audriaus Butkevičiaus, Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus, žodžius, kad tankai juda link Televizijos bokšto“.

Zenonas Nekrošius sėdo į žiguliuką ir nuo Pašilaičių, buvusiu Kosmonautų, dabar Laisvės prospektu, nuvažiavo iki „Saturno“ parduotuvės, kur kelias buvo uždarytas: „Atlėkiau iki Televizijos bokšto. Viskas išvartyta, kareiviai užėmę bokštą, niekas nesitraukia, niekas nesitikėjo, kad per juos važiuos. Rusai stengėsi išstumti žmones toliau nuo bokšto, nes lietuviai apjuosė visą bokštą. Tankai važinėja, švietinėja ir šaudo. Ir kareiviai šaudė. Tikri šoviniai ar netikri, bet jie smarkiai sužeidė žmones. Kareiviai puolė su buožėmis, su bananais“.

Namie su žmona buvo pasilikę trys maži jų vaikai. „Aš laksčiau tarp tankų, bet man nekliuvo. Tamsu visiškai buvo. Blyksteliu fotoaparatu ir pasitraukiu, kad neatkreipčiau dėmesio. Aš dirbau savo darbą, nebijojau. Reikėjo užfiksuoti ir kuo greičiau parodyti pasauliui, kas čia darosi“, – pasakoja Zenonas Nekrošius.

„Paskui važiavau prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato, jis buvo užimtas. Tuomet ėjome per ligonines“, – pasakoja Zenonas. Kadruose: vienam jaunuoliui sužalota ranka, kitam sužeistos kojos, moteriai peršautos kojos.

Radijo imtuve visą naktį skambėjo Landsbergio balsas, žmonės buvo kviečiami rinktis prie Seimo: „Paryčiais važiavau prie Seimo. Ant stogų pilna žmonių. Jau pro požeminę pervažą tankai važinėjo, bet minia žmonių buvo apsupusi Seimą. Jie iš visur tempė, vežė barikadas. Anksti ryte buvo laikomos mišios, deginamos žvakutės žuvusiems.“

Zenonas tikina: „Visi buvo geranoriški, tarp mūsiškių nebuvo agresijos. Žmonės vežė maistą, arbatos termosus, nesitraukė. Sausio 13 dieną parsiradau namo tik apie pietus, puoliau ryškinti juostas, spausdinti nuotraukas, buvo išleistas express „Atgimimo“ leidinukas. Buvo atspaustas plakatas iš budėjimo prie Seimo“.

16 dieną, mena Zenonas, jau vyko laidotuvės: „Mirusieji buvo pašarvoti Sporto rūmuose. Vienas jaunuolis žuvo, su kuriuo dirbau Konstravimo institute. Mano mokyklos kūno kultūros mokytojo sūnus žuvo. Plaukė minios žmonių, ėjo atsisveikinti“. „Lietuvių tauta, kai kyla grėsmė, susitelkia, stoja petys petin. Žmonės „atstovėjo“. Tų žmonių akys blizgėjo viltimi, kad mes laisvi būsim. Tikėjome laisve“, – sako Zenonas Nekrošius.

Rima Grašienė: baugu, kai ginklas tokių žmonių rankose

LTMKM direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė Rima Grašienė pasakoja Sausio 13-osios naktį budėjusi muziejuje. Tuo metu tai buvo Lietuvos dailės muziejaus skyrius, o rinkiniai buvo saugomi Trakų g. 2, Grafų Umiastovskių rūmų antrame aukšte.

Sausio mėnesį, pagal išankstinį budėjimo sąrašą, muziejininkai naktis leisdavo muziejuje: „Taip nutiko, kad tą lemtingą naktį budėjau aš ir mano vyras, kuris nusprendė mane palaikyti, budėdamas kartu. Buvome užgesinę šviesas, užsidangstę langus, kad nepatrauktume bloga linkinčių dėmesio“. Įsijungė mažytę lemputę, duris užsistūmė Valstybės teatro foteliu kaip barikada: „Naktis atrodė ypač ilga, visą naktį girdėjome mašinų, važiuojančių Trakų bei Pylimo gatvėmis, dundėjimą. Buvo labai nejauku“.

Ryte nuėję prie Seimo ir ten rado tvyrančią nerimo ir susikaupimo atmosferą: „Dar visko nežinojome, kas atsitiko. Tik tuomet, kai grįžome į namus, mus pasiekė naujienos apie netektis. Buvo labai baisu, neduok Dieve, kad tai pasikartotų. Jokių garantijų saugiai rytdienai su ta valstybe nėra“.

Rima Grašienė pamena vieną iš dienų, kai ji su kolege ėjusios gatve link dabartinio Gedimino prospekto: „Iš vieno pastato išėjo uniformuoti vyrai su ginklais rankose. Matėme, kad jie giliame apsvaigime. Akys… aš ir dabar jas matau. Jie pradėjo artintis link mūsų. Buvo labai baisu. Abi paspartinome žingsnį ir išvengėme susidūrimo“.

Grašienė, prisimenindama Sąjūdį, pasakoja: „Buvome pakylėti. Nors ir baimė maišėsi kartu, bet tikėjome, kad viskas tik į gera. Jaunesnė karta negali suprasti, nes negali palyginti. Jausmas toks, lyg išeitum iš tamsios, niūrios patalpos į šviesą. Pradžia buvo sunki, o paskui vis geryn“.

Remigijus Vilkaitis: kas nutylima, užmirštama, yra svarbiausia

Aktorius, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojas Remigijus Vilkaitis pasakoja Sausio 13-osios naktį nuvažiavęs prie Televizijos bokšto ir ten buvęs net tada, kai dauguma jau skirstėsi. Savo atsiminimuose, skelbtuose socialiniuose tinkluose, jis rašė: „Netoliese stovėjo nurimę tankai jau išjungtais varikliais, nebečaižė nakties tamsos akinančios prožektorių strėlės, nutilo minios riksmas, šūviai, isteriški išgąsdintų kareivių klyksmai, nazad!.. ir sutryptą į atlydžio molį sniegas virto limpančia klampia koše, praryjančia bet kokią šviesą“.

Jis prisimena: „Galvoje dar sproginėjo, ūžė, aidėjo minios šūksniai – fa-šis-tai, fa-šis-tai… šmėžavo regėti vaizdai – suplota tanko pervažiuota žiguliukų eilė, du uždengti lavonai prie kiosko kitoje gatvės pusėje greta penkiaaukščio, kelios „greitosios“. Galvoje ūžė… Stovi prožektoriaus spindulyje priešais tanką ir tau, virš galvos slenkant vamzdžiui, staiga sprogsta ausų būgneliai. Paskui po kiek laiko vėl, vėl… tu šiek tiek atsitrauki – nedaug, tik žingsnį, kelis… nuo karščio iš vamzdžio, dūmų ir… skauda ausis, ir nežinai ar tikrai tie būgneliai jau sprogo ar vis dar perkeltine prasme… paskui vėl prieini, kai nešaudo – taupo gal sviedinius. Vėl šauna…“.

„Tylėjome. Rūkėme. Šen ten, grupelėmis išsibarstę bokšto papėdėje vis dar būriavosi žmonės. Tada jie priėjo – dviese, pilkais lietpalčiais. – Eikit jau, grįžkite pas šeimas. Namie jūsų laukia. Mandagus – tonas švelnus, lyg užjaučiantis. – Viskas jau baigta, nieko nepadarysi, mums dabar reikia rimties, viskas susitvarkys, bus atsižvelgta, eikite namo, pagalvokite apie savo žmonas, šeimas… eikite prašom… nereikia erzint kariškių, jie irgi žmonės, jie tik vykdo įsakymą… Jie tik sakė, kad viskas baigėsi…“, – taip KGB darbuotojų apsilankymą atsimena R. Vilkaitis.

„Mes žinojom – niekas nesibaigė… ir jie žinojo – mes nepralaimėjom. Tąnakt Vilnius buvo Pasaulio centras, čia karaliavo Dvasia. Neturėdami ginklo, fizinės jėgos, nenaudodami prievartos, veikdami prieš „įstatymus“ – stipriųjų parašytus silpniesiems, ginkluotų beginkliams, skriaudėjų skriaudžiamiesiems, mes nepralaimėjom“, – teigia prisiminimų autorius.

„Mes tiesiog nekariavom, nieko nenorėjome nugalėti ar pažeminti, tiesiog žinojome, kaip iš tikrųjų yra ir kaip turi būti. Ir tas mūsų žinojimas iš tikrųjų buvo baisus. Daug kam, ne vien Lietuvoj. Juk visa buvo matoma daugelyje šalių. Tikrai žinojome: viskas dabar bus kitaip, gali būti kitaip… vėl ėmė kristi snaigės – didžiulės, minkštos, pasidarė šviesu… tamsa pasislėpė…“, – rašo R. Vilkaitis.

Kalbino ir tekstą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

Nuotraukoje: Nepriklausomybės aikštė. 1991 m. sausio 13 d. rytas. Zenono Nekrošiaus nuotr.