Lapkričio 29-oji – Tarptautinė draugo diena, švenčiama siekiant paminėti draugystės svarbą ir vertę. Tai, kad M. K. Čiurlioniui ši tema buvo brangi, rodo ir jo nutapytas paveikslas „Bičiulystė“. Atvykęs į Vilnių, 1907 metais M. K. Čiurlionis rašęs „Mane supa žmonės, daug simpatingesni nekaip Varšuvoje“. Vilniuje Čiurlionis gyvenęs tik devynis mėnesius, tačiau sutikęs jam svarbių žmonių, tarp jų – ir mylimąją Sofiją Kymantaitę.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikia paroda „M. K. Čiurlionis ir Vilnius“. Joje Čiurlionio bičiuliams skirta visa salė. Tarptautinės draugo dienos proga visą paskutinį lapkričio savaitgalį, lankydamiesi parodoje ir bilietų kasoje prisistatydami „Čiurlionio kūrybos bičiuliu“, gausite suvenyrą dovanų. O apie M. K. Čiurlionio draugystes bei kitus svarbius ryšius pasikalbėjome su parodos kuratorėmis dr. Nida Gaidauskiene ir Nideta Jarockiene.
Kiek Čiurlioniui, kaip asmenybei, buvo svarbu draugai? Galbūt yra kažkokių jo citatų apie draugystės svarbą?
Nida Gaidauskienė: – Kaip tik ta tema kalbėjomės su profesoriumi Radosławu Okulicz-Kozarynu dviejų tomų M. K. Čiurlionio „Korespondencijos“ pristatymo vakare, kuris vyko šių metų spalio 18 d. Vilniuje. Tai buvo renginys, lydintis tarptautinį mokslinį kongresą, kuriuo pagerbta menininko gimimo 150-oji sukaktis.
Jame profesorius pasirinko būtent bičiulystės temą, teigdamas, jog iš laiškų matyti, kad Čiurlionis turėjo draugų, kad bičiulystė buvo vienas svarbiausių jo prioritetų, papildančių šeimos santykių svarbą ir meilę. Tai liudija ir jo nutapytas paveikslas „Bičiulystė“, kuriuo jis galimai norėjo išreikšti savo tikėjimą moters gebėjimu puoselėti bičiulystę, pagrįstą bendrais interesais.
Mat tuo metu buvo itin populiarios mizoginistinės nuostatos, į kurias linko net tokie saviti protai, kaip Friedrichas Nietzsche, Čiurlionio skaitytas autorius. Nietzsche teigė, kad moterys dar nesubrendusios sielų draugystei, turėdamas galvoje, kad santykius su vyrais jos kuria, manipuliuodamos savo seksualine galia. Panašu, ką kita norėjo pasakyti mūsų menininkas, savo „Bičiulystę“ skirdamas moterims, pirmiausia – globėjai ir bičiulei Bronisławai Wolman, o paskui, jau simboliškai – Sofijai Kymantaitei.
Klausiate apie posakius? Yra išlikę aštuoni aforizmai apie meilę – vienus menininkas sukūrė, kitus, atrodo, persirašė. Veikiausiai originalus yra šis jo posakis: „Meilė – tai vaivorykštės hamakas, pakabintas baltuose debesyse“.
Ar jų santykiai su Sofija buvo bičiulystė, peraugusi į meilę?
N. Gaidauskienė: – Turint galvoje, kad likimo buvo duotas neilgas bendros kelionės ruožas, ir susitikę Vilniuje Konstantinas ir Sofija išgyveno ypatingą romantinį pakylėtumą, šie du žmogiškųjų santykių modusai vienas kitam neprieštaravo.
Viename iš menininko laiškų atpažįstame aliuziją į paveikslą „Bičiulystė“: „O ar pameni, kokį šviesos kamuolį man įteikei, kai dar nepažinojau Tavęs. Zose! Kalbėkis su manimi dažnai, taip, kaip kalbėjaisi tada, kai dar nepažinojau Tavęs, ir laikyk nuolat didžiąją šviesą savo delnuose“. Tarp švelniausių kreipinių laiškuose, kuriuos Čiurlionis rašė savo išrinktajai, rasime ir „didžiausią mano Draugą pasaulyje“. Būtent „Draugą“, nes „Draugė“ anuo metu skambėjo dviprasmiškai – kaip „draugužė“.
Sofijos impresijoje „Draugui“ matyti ta pati nuostata: bendros vertybės, besąlygiškas vienas kito palaikymas yra žmonių santykių pamatas. Jiedu įsivaizdavo savo bendrus namus, kupinus įkvėpimo atmosferos, kur abu kuria. Juk ir Vilniuje gyvendami jiedu ne tik romantiškai vaikščiojo po vaizdingesnes apylinkes (tam palankūs orai klostėsi tik pavasarį), bet kartu darbavosi: rengdami Antrąją lietuvių dailės parodą, lipdami į sceną Vinco Kudirkos, laikraščio „Aušra“ 25-mečio minėjimuose, kituose renginiuose.
Sofijos poetiniams tekstams Konstantinas kūrė muzikines kompozicijas, ne vieną jų atliko su savo vadovaujamu choru. Abu dalijosi operos „Jūratė“ sumanymais, Sofija padėjo dailininkui tapant scenos uždangą lietuvių kultūros klubui „Rūta“, spaudoje kvietė žmones į chorą, švietė, kokia svarbi kultūros raidai dailės padėtis, vaidino Miesto salės scenoje ir skatino rašyti originalias pjeses teatrui. Galiausiai abu sėdo prie knygos „Lietuvoje“ (1910), kurioje labiausiai sutelkta forma išsakytos ankstyvojo modernizmo gairės savajai kultūrai.
Ar draugystės veikė Čiurlionio karjeros kelią? O ar turėjo įtakos pačiai kūrybai: motyvams, estetiniams polinkiams?
N. Gaidauskienė: – Neabejotinai! Sudėtinga nuspėti, kaip būtų pasisukęs Čiurlionio likimas, jei jo tėvų artimas pažįstamas gydytojas Józefas Markiewiczius nebūtų kunigaikščiui Mykolui Oginskiui pasiūlęs Konstantino priimti į savo muzikos mokyklą. Arba jei jis nebūtų Varšuvoje sutikęs Wolmanų, suteikusių jam tolimų išvykų galimybę, drąsinusių originaliai save išreikšti dailėje. Visų menininkų biografijose atsekami kūrybiniai impulsai, patirti iš artimų bičiulysčių, bendraminčių diskusijų, kartais net konkurencijos. Čia pirmiausia prisimintinas Konstantino bičiulis Eugeniuszas Morawskis…
Ar ryšiai su kuriomis nors asmenybėmis paskatino Čiurlionį atvykti į Vilnių?
N. Gaidauskienė: – Galima sakyti, taip. Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos lyderiai palaikė ryšius su Vilniaus lietuviškų draugijų nariais. Nuo 1905 m. rudens Čiurlionis darbavosi su minėtos Varšuvos lietuvių draugijos choru ir toliau lankė Varšuvos dailės mokyklą. Po to, kai ši mokykla 1906 m. pavasario pabaigoje surengė gausią savo mokinių darbų ekspoziciją visos Rusijos dailės mokyklų parodoje Sankt Peterburge, Čiurlionio paveikslai spaudoje sulaukė išskirtinio viešo įvertinimo.
Negaišdamas laiko, Varšuvos lietuvių draugijos sekretorius Vincas Palukaitis „Vilniaus žiniose“ birželį paskelbė nemažą straipsnį apie Čiurlionį, perteikdamas lietuvių bendruomenei, kuo menininkas novatoriškas. Autorius neabejojo, kad ryškėja didis dailininkas ir kvietė tėvynainius įtraukti jį į kultūros gyvenimą Lietuvoje.
Nideta Jarockienė: – Vincas Palukaitis buvo rėmėjas, skatintojas, pirmojo ir vienintelio straipsnio apie Čiurlionį, parašyto jam gyvam esant, autorius. Palukaitis buvo aušrininkas, varpininkas ir knygnešys. Lietuvoje persekiotas už mokymą gimtąja kalba ir draudžiamos spaudos platinimą.
Būtent Palukaičio pastangomis 1905 m. Varšuvoje buvo įkurta lietuvių savišalpos draugija, kurios chorui Čiurlionis ėmė vadovauti savanoriškai, be atlygio. Čia jis pirmą kartą susidūrė su aktyviais, nacionalinės kultūros ateitimi tikinčiais tautiečiais. Įkvėptas tautinio sąjūdžio, 1906 m. Čiurlionis parašė garsųjį laišką broliui Povilui, kuriame pasižadėjo visą savo kūrybą skirti Lietuvai.
N. Gaidauskienė: – Tikrai taip, o netrukus po Palukaičio straipsnio Čiurlionį aplankė Antanas Žmuidzinavičius, kuris anksčiau ir pats gyveno Varšuvoje, netgi su Konstantinu lankė tuos pačius piešimo kursus. Jis asmeniškai pakvietė kolegą dalyvauti Pirmojoje lietuvių dailės parodoje.
Atvykęs į Vilnių, Čiurlionis dar prieš parodą susipažino su kultūrinio gyvenimo organizatorių branduoliu: trimis broliais Vileišiais, Jonu Basanavičiumi, Kaziu Puida, Petru Rimša ir kitais. Netrukus jis kartu su Žmuidzinavičiumi, Rimša, teisininku Jonu Vileišiu parengė Lietuvių dailės draugijos įstatus. 1907 m. rugsėjį įvykęs steigiamasis Lietuvių dailės draugijos (LDD) susirinkimas menininką išrinko į valdybą, jam patikėjo surengti Antrąją lietuvių dailės parodą. Tai pagreitino Čiurlionio sprendimą apsigyventi Vilniuje.
Su kokiomis asmenybėmis Čiurlionis bendravo, bičiuliavosi Vilniuje?
N. Gaidauskienė: – Kadangi Čiurlionis buvo reikalingas Lietuvoje septynioms draugijoms, tai bendrauti jam teko su daug kuo iš mums žinomų XX a. pradžios kultūros veikėjų. Tarp artimesnių pažįstamų daugiau buvo nuosaikių kairiųjų pažiūrų puoselėtojų (jie drąsiau svajojo apie Lietuvos politinę autonomiją) nei konservatyvių tautininkų (turiu galvoje dvasininkiją). Galima būtų išskirti keletą grupių, su kuriomis Čiurlionis palaikė ryšį. Pirmiausia, tai lietuvių kultūrinio sąjūdžio entuziastės ir entuziastai.
Iš lietuvių sambūrio reiktų išskirti Joną Vileišį su žmona Ona, pas kuriuos Mikalojus Konstantinas užeidavo paskambinti fortepijonu. Jonas Vileišis, nuoširdžiai palaikęs LDD veiklą, vėliau pirkęs ir Čiurlionio paveikslų, buvo neseniai tapęs „Vilniaus kanklių“ draugijos pirmininku, o, atvykęs į Vilnių, Varšuvos ir Leipcigo aukštosiose mokyklose lavinęsis muzikas būtent su šiuo choru pradėjo dirbti.
Nors apie Petrą Vileišį Čiurlionis atsiliepė kaip apie „itin simpatišką senį“ (sic! Jam tada buvo 56-eri!), po 1908 m. pavasario, kada šis išvyko uždarbiauti į Rusijos gilumą, jie nebeturėjo progų susitikti.
Atskiro paminėjimo verta ir Ona Pleirytė-Puidienė, nuo Antrosios lietuvių dailės parodos skelbusi spaudoje poetines impresijas Čiurlionio paveikslų motyvais, minėjusi apie dailininko apsilankymus jos namuose. Taip pat stomatologė, dailės rėmėja Sofija Gimbutaitė, kurios namų adresu registruota LDD buveinė. Pas ją Čiurlionis taisėsi dantis, ateidavo pietauti, buvo apsistojęs ieškodamas nuomojamo kambario Vilniuje. Ji labai daug padėjo rengiant Antrąją lietuvių dailės parodą.
N. Jarockienė: – Čiurlionio kūrybą itin vertino ekonomistas, politikas ir aktyvus visuomenininkas Alfonsas Moravskis. Jis ne tik palaikė Čiurlionį šio gyvenamuoju laikotarpiu, bet ir vėliau, jau po dailininko mirties, ėmėsi svarbios misijos – rūpintis jo atminimo įamžinimu. Ypač reikšmingas Moravskio indėlis buvo 1912 metais organizuojant M. K. Čiurlionio minėjimą Sankt Peterburge. Šis renginys tapo vienu pirmųjų už Lietuvos ribų oficialių menininko pagerbimų, atskleidusiu jo kūrybos svarbą plačiau nei vien tautos kontekste.
1907–1908 m. sandūroje Čiurlionis rašęs laiške Halinai Wolman: „Moravskis, Herkulio povyza, baigė Leipcige prekybos akademiją tais metais, kaip aš – konservatoriją, lankydavo tuos pačius koncertus, kaip ir aš, ir parodas, etc. Mėgsta diskutuoti dalykus komerciniu požiūriu. Moterims visada jaučia pareigą pasakyti ką nors malonaus. Mėgsta muziką. Vedė ir tuoj pat išsiskyrė. Vis dėlto simpatiškas.“
N. Gaidauskienė: – Kita grupė Čiurlionio bičiulių – tai daugiakultūrį Vilniaus gyvenimą atspindinčios asmenybės. Tarp artimesnių Čiurlionio pažįstamų – Varšuvos dailės mokykloje jam dėstęs Ferdynandas Ruszczycas, nors Vilniuje jie matėsi itin trumpai. Taip pat Čiurlionis buvo susijęs tarptautine Vilniaus dailininkų draugija – 1908 m. su kolegomis ją steigė; 1909 m. vasarį atsidarė pirmoji „Pavasarinė“ draugijos paroda, kuriai dailininkas pateikė aštuonetą savo darbų.
Iš šio rato buvo Stanisławas Filibertas Fleury, kuris atliko garsiąją Čiurlionio portretinę nuotrauką, Jozefas Bałzukiewiczius, Jalmaras Hansonas, Ivanas Rybakovas, Levas Antokolskis, parašęs gerą rekomendaciją Mstislavui Dobužinskiui, padėjusią Čiurlioniui įeiti į grupės „Meno pasaulis“ ir Rusų dailininkų sąjungos ratą Sankt Peterburge. Pas Čiurlionį užeidavo Vilniaus piešimo mokyklos vadovas Ivanas Truntevas. Jis bendrai koncertavo su pianiste Helena Stanek-Laumianskiene, debiutante Horodecka-Pisankowa ir kitais. Bet tai – ne artimos pažintys…
Jei Čiurlionis Vilniuje turėjo draugų, palankią terpę, kodėl jis vis dėlto čia neįsitvirtino ir išvyko?
N. Gaidauskienė: – Sociokultūrinių ryšių tinklas, kuris mezgėsi tarp Čiurlionio ir kitų asmenų Vilniuje, buvo, metaforiškai tariant, „horizontalus“. Tai reiškia, kad besiformuojančios lietuvių inteligentijos finansinės galimybės buvo panašios. Jei kas ir turėjo kiek daugiau ir noriai dalijosi (kaip, tarkim Petras Vileišis ar Gimbutaitė), tai save gerbiančiam žmogui negarantavo išsilaikymo. Trūko dailės kūrinių pirkėjų, trūko lėšų atsiskaityti Čiurlioniui už atliktus užsakymus (kaip „Rūtos“ uždangos atveju). Galų gale, ir nedaug buvo nusivokiančių apie modernaus meno tendencijas. Nors turėjo čia draugų, menininkui reikėjo ieškoti didesnės meno rinkos, vietos, kur buvo daugiau artistinių sambūrių ir sparčiau vyko idėjų apykaita. Juk jis jau buvo atsakingas ne tik už save, bet ir už ateinantį į pasaulį savo kūdikį.
***
Daugiau apie Čiurlionio bičiulystes galite sužinoti parodoje „M. K. Čiurlionis ir Vilnius“, kuri Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki 2026 metų birželio 28 dienos. Primename, kad lapkričio 29–30 d., apsilankydami parodoje ir bilietų kasoje prisistatydami „Čiurlionio kūrybos bičiuliu“, gausite dovanėlę. Primename, kad paskutinį mėnesio sekmadienį – lapkričio 30 dieną, muziejaus lankymas yra nemokamas.
Daugiau apie parodą: https://ltmkm.lt/parodos/paroda-m-k-ciurlionis-ir-vilnius/.
Tekstą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
