Jonas Jurašas – mūsų amžininkas, tačiau dar prieš penkiasdešimt metų jis tapo Lietuvos kultūros legenda, kai 1972-ųjų pavasarį Kauno dramos teatre pastatė Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“. Valdžia, susidorodama su „nepatogiu, per daug dvasingu ir nacionalistiniu“ režisieriumi, įsakė spektaklio finale atsisakyti Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, bet režisierius, protestuodamas prieš nuolat jo spektaklius darkiusią cenzūrą, parašė atvirą laišką LTSR kultūros ministrui. Tai buvo pirmas toks protesto laiškas sovietinio režimo metais Lietuvoje. J. Jurašas, išdrįsęs pasipriešinti sovietinei sistemai, buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre, 1974 m. jį kartu su šeima KGB išprašė iš Tėvynės.

Ir šiandien J. Jurašas kai kam nepatogus, nes vadovaujasi nekintančiomis pamatinėmis vertybėmis: visur ir visada – gyvenime ir kūryboje – elgtis pagal savo sąžinę. Laisvo žmogaus sąžinę. Dėl to, manome, verti dėmesio J. Jurašo gyvenimas ir darbai, skatinantys mąstyti apie menininko kūrybą, jo vietą visuomenėje, aktyvią veiklą keliant šalies nepriklausomybės, valstybingumo idėją. J. Jurašas mums padovanojo daug neįkainuojamų pamokų. Jas suvokti, tikimės, padės Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parengta paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“.

Ekspozicijoje pirmą kartą taip išsamiai pristatomas teatro režisieriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jono Jurašo gyvenimas ir kūryba. Apžvelgiant daugiau kaip penkiasdešimt J. Jurašo spektaklių, pastatytų sovietmečio cenzūros laikais Lietuvoje ir Rusijoje, Vakarų pasaulio scenose (JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Japonijoje), nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, skleidžiasi ryški kūrėjo asmenybė, jo darbų išskirtinumas ir svarba.

Per Lietuvą keliaujanti paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“ jau buvo pristatyta Nacionaliniame Kauno dramos teatre – išskirtinėje erdvėje, kur J. Jurašas patyrė svaiginamų kūrybos aukštumų, didžiulį tautos pripažinimą ir meilę, kur išgyveno tragiškų likimo momentų; ekspoziciją matė Merkinės, J. Jurašui brangiausio pasaulio kampelio, žmonės; paroda rodyta ir Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Visur sulaukė didžiulio susidomėjimo, gausių lankytojų.

2024 metų kelionę paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“ pradeda gimtajame J. Jurašo mieste. Panevėžyje, kur į jo, penkiamečio vaiko, sąmonę įsirėžė tragiška tėvų žūtis, Antrojo pasaulinio karo išgyvenimų siaubas. Nepamirštami sukrėtimai formavo asmenybę, bekompromisę kūrybą, 1972-ųjų pavasarį išsiveržusią gaivališku J. Grušo „Barboros Radvilaitės“ pastatymu, lėmusiu tolesnę režisieriaus būtį.

Ir mūsų dienomis, praėjus dešimtmečiams, „Barbora Radvilaitė“ – ne tik režisieriaus J. Jurašo nesitaikstymo su sovietine cenzūra, pasipriešinimo sistemai ir kovos už laisvą Lietuvą simbolis; tai kūrinys, kurį šalies teatro kritikai pripažino ryškiausiu XX amžiaus lietuvišku spektakliu. O J. Jurašas, didis panevėžietis, artėjantis prie savo 88-ojo gimtadienio, ir šiandien, jau XXI amžiuje, mums ne mažiau svarbus ir įkvepiantis.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus ekspoziciją parengė:

kuratorė Liucija Armonaitė