Lapkričio 9 d. 18 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vyks pirmosios menotyrininko Kristupo Antanaičio biografinės knygos „Paneigusi žemės trauką. Aktorė Valentina Leonavičiūtė“ pristatymas. Knyga kviečia iš naujo atrasti išskirtinę Klaipėdos dramos teatro aktorę, o kartu – pažvelgti į kelis dešimtmečius trukusią paties teatro ir miesto istoriją.
Valentina Leonavičiūtė – ryški Klaipėdos dramos teatro aktorė, šiame teatre sukūrusi daugybę vaidmenų bei palikusi ryškų pėdsaką tiek teatro, tiek visos Klaipėdos kultūriniame gyvenime. Visgi naujoje Kristupo Antanaičio knygoje siekiama užfiksuoti ne tik aktorės kūrybinį palikimą, bet ir nepaprastai įdomią jos gyvenimo istoriją. Ji dėliojama iš archyvinių dokumentų, spektaklių recenzijų, spaudoje išlikusių interviu, pačios aktorės prisiminimų bei jos kolegų, studentų, draugų ir šeimos narių pasakojimų.
Knygos atsiradimo istorija – asmeniška. Kristupo Antanaičio pažintis su teatru prasidėjo dar vaikystėje, o jo šeima pažinojo Valentiną Leonavičiūtę ir jos vyrą, aktorių Rytį Gustaitį. „Nuo pat vaikystės, kiek save atsimenu, visi savaitgaliai būdavo leidžiami Klaipėdos dramos teatre. Visuomet į teatrą eidavome pro tarnybines duris, tiesiai pas Valentiną į grimo kambarį, ten leisdavome laiką“, – prisimena knygos autorius.
Paauglystėje teatras jau tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi – spektaklius jis žiūrėdavo ne po vieną kartą, o po jų kartais užsukdavo pas Valentiną padėkoti už vakarą. Mintis įamžinti aktorės istoriją knygoje subrendo gerokai vėliau, tačiau artėjant Valentinos Leonavičiūtės 80-mečiui ir dešimtosioms jos mirties metinėms tapo aišku, kad vien straipsnio jos istorijai papasakoti nebepakaks.
Kodėl – „Paneigusi žemės trauką“?
Knygos pavadinimas gimė neatsitiktinai. 1981 m. Klaipėdos dramos teatre pastatytame V. Merežko „Proletariniame laimės malūne“ Valentina Leonavičiūtė sukūrė Bobelės Skiedrelės vaidmenį. Aktorės energiją scenoje stebėjusi teatro kritikė Gražina Mareckaitė ją apibūdino kaip paneigusią žemės trauką.
„Valentina buvo retos charizmos ir energijos aktorė. Net ir būdama brandžiame amžiuje, kai jau pats ją mačiau scenoje, jos temperamentas tiesiog veržte verždavosi iš jos. Kartais ji viską pasakydavo akimis, kurios skrosdavo salę ir labai sujaudindavo“, – pasakoja K. Antanaitis.
Rinkdamas medžiagą autorius atrado ir anksčiau nematytus aktorės darbus. Jį ypač nustebino Valentinos Leonavičiūtės fizinė energija scenoje – daugiau nei du dešimtmečius ji vaidino Mažylį spektaklyje „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, o būdama beveik penkiasdešimties spektaklyje „Sukultas ąsotis“ vis dar šokinėjo, bėgiojo ir krito ant scenos grindų.
Ne tik aktorės, bet ir teatro istorija
Rengdamas knygą K. Antanaitis ieškojo medžiagos, kurios didelė dalis iki šiol nėra suskaitmeninta: vartė senus laikraščius ir žurnalus, spektaklių recenzijas, teatro posėdžių protokolus. Greta jų knygoje atsirado kolegų, studentų, draugų ir šeimos narių liudijimai. Tačiau autorius sąmoningai nesiekė knygos paversti akademiniu leidiniu: „Viską rašiau galvodamas apie paprastą žmogų, kuriam tai būtų įdomu, sąmoningai vengiau rimto, mokslinio stiliaus, skirto akademinei bendruomenei“, – sako knygos autorius.
Todėl pasakojant Valentinos Leonavičiūtės gyvenimo istoriją knygoje kartu atkuriamas ir to meto Klaipėdos gyvenimas – nuo 1967-ųjų, kai jauna aktorė po studijų Vilniuje atvyko į uostamiestį.
Autorius tikisi, kad knyga leis Valentiną Leonavičiūtę atrasti ir tiems, kurie jos niekada nematė scenoje: „Norėčiau, kad Valentinos nežinantis žmogus pirmiausia praplėstų savo akiratį, susipažintų su ja, Klaipėda, jos dramos teatru. Valentina buvo neeilinė asmenybė, labai talentinga, energinga ir savita“, – sako K. Antanaitis.
Projektą organizuoja VšĮ „GREI kūrybiniai projektai“.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Projekto partneriai: Klaipėdos dramos teatras, LRT, Klaipėdos universitetas, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Kaišiadorių Jono Aisčio viešoji biblioteka.
